2017-07-08

Įgyvendintas projektas? Siono išminčių protokolai


Ar galima abejoti namo projekto autentiškumu, jei mamas pagal šį projektą jau beveik pastatytas?

1905 metais spaudoje pasirodė, manoma, pirmojo Pasaulinio sionistų kongreso (1897) protokolai.
Šiuos unikalius dokumentus, dar vadinamus „Siono išminčių protokolais“, skaito žinomas Ukrainos rašytojas ir publicistas Eduardas Hodos (http://hodos-video.com/).

S.A. Niluso raštų rinkinyje, 5 tome, psl.64 (http://nilus-sa.ru) papasakota „protokolų“ atsiradimo ir jų paviešinimo istorija.



Sergej Nilus (1862-1929)

Vienas aukštai stovintis asmuo, kurį aš galvojau suinteresuoti savo rankraščiu ir kuris, atrodė man, galėtų turėti poveikį į įvykių eigą Rusijos Žemėje, atsakė man, kad „slavai dar nepasakė savo paskutinio žodžio, ir todėl, kaip nebūtų gudrūs ir stiprūs išminčiai Siono, pastangoms jų dar negreitai bus lemta išsipildyti, ir, tai reikštų, neverta dėl to jaudintis“.

Kitu, dar aukščiau stovinčiu asmeniu, į kurį aš kreipiausi su sionistų protokolais, buvo Didysis kunigaikštis-kankinys Sergėjus Aleksandrovičius. Peržiūrėjęs juos jis man įsakė pasakyti per artimą jam asmenį tik vieną žodį: – Vėlu! Buvo padaryti ir tolimesni bandymai supažindinti ką reikia su rankraščiu, bet jie buvo nesėkmingi. Taip praėjo laikas nuo nuo 1900-ųjų iki 1905 metų gruodžio, kada išėjo 2-as leidimas mano knygos «Великое в малом» (Didybė mažame), ir joje pirmą kartą aš kreipiausi į skaitytoją su žodžiu apie antikristą, kaip apie „galimą politinę galimybę“. Į šitą straipsnį įėjo „Protokolai“! Tai, kiek man žinoma, ir buvo pirma publikacija paslapties masonų-žydiško suokalbio prieš krikščionių pasaulį pagal jų pirminį šaltinį. Ant pasaulio, esančio ne Kristaus Cerkvėjė“, paskelbimas šių protokolų padarė įspūdį vos pastebimą.

Tuometinė spauda, dauguma kurios leidinių buvusi arba žydų rankose, arba jiems vadovaujant, pasistengė nutylėti apie jų pasirodymą, pranešdama apie juos prabėgom, kaip apie laukinį prasimanymą arba pasaką. Bet tikinčių krikščionių pasaulyje „Protokolai“ padarė savo darbą ir sukūrė mano knygai sėkmę, viršijusią bet kokius lūkesčius, kokius lūkesčius ir išplatinęs tvarkymą ir suvokimą slepiamų šių laikų paslapčių gana plačiame krikščionių šeimos rate. Nuo to laiko mano knyga su „Protokolais“ atlaikė 5 leidimus, bet tik dabar man patikimai tapo žinoma, pagal žydų šaltinius, kad šie „Protokolai“ yra ne kas kita, kaip strateginis planas pasaulio užkariavimo po pėda Dievo gimdytojo-Izraelio, sukurtas žydų tautos vadų per daugelį amžių jo išblaškymo ir pateiktas „seniausiųjų kunigaikščių tarybai tremtyje“ Teodoru Gercliu, Pirmojo sionistų kongreso dienomis, sušaukto jo Bazelyje, 1897 metų rugpjūti.

Siono išminčių susirinkimų protokolai ir pirmas jų pasirodymas spaudoje.

1900 metais man pavyko gauti į savo žinią vieną rankraštį, ir šitam santykinai nedideliam pagal dydį sąsiuviniui buvo lemta sukelti pasaulėjautoje tokį gilų perversmą, koks žmogaus dvasioje gali būti įvykdytas tiktai veikiant Dievo jėgai, tapačiai gimusio neregiu praregėjimo stebuklui. „Te apsireiškia ant jo darbai Viešpaties“. Rankraštis šis turėjo pavadinimą „Siono išminčių susirinkimų protokolai“ ir perduotas man jau mirusio Černsko valsčiaus bajorų maršalkos, vėliau Stavropolio vicegubernatoriaus Aleksijaus Nikolajevičiumi Suchotino. Aš tada jau pradėjau dirbti savo plunksna Dievo garbei, o su Suchotinu buvau draugingas, kaip su žmogumi mano pažiūrų ir įsitikinimų, „kraštutinių dešinių“, kaip jas dabar vadina.

Perduodamas man rankraštį, Suchotinas pasakė: – Paimk jį sau į pilną tavo žinią, perskaityk, įsikvėpk ir padaryk iš jo ką nors krikščionio sielai, nes pas mane jis gali gulėti veltui: politiniu požiūriu jis nenaudingas, idant padaryti pagal jį ką nors jau vėlu, na o dvasiniu – kitas reikalas, jis tavo rankose dar kažkokį vaisių, Dievas duos, atneš. Tuo pačiu Suchotinas pranešė man, kad jis, savo ruožtu, rankraštį šį gavo iš vienos damos, pastoviai gyvenančios užsienyje, kad dama ši – Černės dvarininkė (jis vadino, pamenu, ir pavardę, bet aš pamiršau) ir kad ji gavo jį kažkokiu gana paslaptingu būdu. Kalbėjo Suchotinas ir tai, kad vieną egzempliorių šio rankraščio ši dama perdavė grįžusi iš užsienio Sipiaginui, buvusiam tuo metu vidaus reikalų ministru, ir kad Sipiaginą po to nužudė…

Jis kažką ir dar kalbėjo man tokio pat paslaptingo, bet kada aš pirmą kartą susipažinau su rankraščio turiniu, tai įsitikinau, kad ji pati savo baisia ir žiauria, atvira tiesa tiek liudija apie patikimumą savo kilmės iš „Siono išminčių“, kad nereikalauja jokio kito liudijimo apie savo kilmę. Bet buvau aš tada dar gana jaunas, nepakankamai susipažinęs su Dievo žodžiu, nebendravau dar su provoslavystės dvasios šviesuoliais ir todėl pirmu reikalu pabandžiau kreiptis į šio pasaulio stipriuosius su tikslu supažindinti juos su gresiančio pavojaus „protokolais“.

Eduardo Hodos tekstų vertimas (Protokolai 10 – 24) bus tęsinyje.


Jubiliejinis leidinys

Protokolas Nr.1: Mūsų sistema

...Atidėję fraziologiją, kalbėsime apie kiekvienos minties reikšmę, palyginimais ir išvadomis nušviesime aplinkybes.
Ir taip, aš formuoju mūsų sistemą iš mūsų ir gojų požiūrio taško.
Reikia pažymėti, kad žmonės su kvailais instinktais skaitlingesni nei geri, todėl geriausi rezultatai juos valdant pasiekiami prievarta ir bauginimais, bet ne akademiniais svarstymais. Kiekvienas žmogus stengiasi valdyti, kiekvienas norėtų tapti diktatorium, jei tik jis galėtų, bet tuo pačiu retas nebūtų pasiruošęs aukoti visų gerove vardan savo gerovės.
Teisė - jėgoje. Kas sulaikydavo grobuonis žvėris, kuriuos vadina žmonėmis? Kas jiems ligi šiol vadavo? Kai pradėjo megztis visuomenės santykiai, jie klausė grubios ir aklos valdžios, vėliau -įstatymo, kuris yra ta pati jėga, tik užmaskuota. Darau išvadą, kad pagal gamtos dėsnį teisė - jėgoje.
Laisvė - idėja, liberalizmas. Politinė laisvė yra idėja, bet ne faktas. Šią idėją reikia mokėti taikyti, kada reikia idėjiniu mąsalu privilioti liaudies jėgas prie savo partijos, jeigu ji sumanė palaužti kitą, esančią valdžioje. Tas uždavinys palengvėja, jei priešininkas pats užsikrečia laisvės idėja, taip vadinamu liberalizmu, ir dėl idėjos praranda savo galią. Štai čia ir pasireikš musų teorijos pergalė: palaidos valdžios tuoj pat pagal būties dėsnį bus sugriebtos ir perimtos naujos rankos, nes akla liaudies jėga nei dienos negali išbūti be vadovo, ir naujoji valdžia stoja nusilpusios dėl liberalizmo senosios valdžios vietoje.
Auksas. Tikėjimas. Savivaldybė. Mūsų laikais liberal-valdytojus pakeitė aukso valdžia. Buvo laikas, valdė tikėjimas. Laisvės idėja yra neįvykdoma, nes niekas nemoka naudotis ją saikingai. Tereikia liaudžiai kuriam laikui suteikti savivaldą, kaip ji virsta pasileidimu. Nuo šio momento atsiranda nesantaika, greitai pereinanti į socialines kovas, kuriose dega valstybės ir jų reikšmė virsta pelenais.
Kapitalo despotizmas. Ar valstybė išsekinama jos pačios konvulsijose ar vidinė nesantaika atiduoda ją į rankas išorės priešams,- bet kokiu atveju, ji gali būti laikoma negrįžtamai žuvusia, ji mūsų valdžioje. Despotizmas kapitalo, kuris visas yra mūsų rankose, ištiesia jai šiaudą, už kurio valstybei tenka laikytis norom nenorom, priešingu atveju ji ritasi į bedugnę.
Vidinis priešas. Tą, kuris dėl liberalios sielos pasakytų, kad tokios rūšies pasvarstymai yra nedorovingi, aš paklausiu: jei kiekviena valstybė turi du priešus ir jei išorinio priešo atžvilgiu jam leidžiama ir neskaitoma nedorovingu naudoti visokias kovos priemones, kaip pavyzdžiui, ne supažindinti priešo su planais arba gynybos puolimais, pulti jį naktį arba nelygiu žmonių skaičiumi, tai kodėl tokias pačias priemones atžvilgiu blogiausio visuomeninės santvarkos ir gerovės priešo, galima vadinti neleistinomis ir nedorovingomis?
Minia, anarchija. Ar gali sveikas logiškas protas, viltis sėkmingai vadovauti minioms išmintingų aiškinimų pagalba, arba perkalbinėjimais, kai yra pasipriešinimas, nors ir beprasmis, bet kuris gali pasirodyti paviršutiniškai galvojantiems žmonėms malonesnis? Vadovaudamiesi išimtinai smulkiomis aistromis, prietarais, papročiais, tradicijomis ir sentimentaliomis teorijomis, žmonės minioje ir minios žmonės pasiduoda partiniam susiskaldymui, trukdančiam bet kokiam susitarimui netgi pilnai išmintingų nuostatų pagrindu. Kiekvienas minios sprendimas priklauso nuo atsitiktinės arba specialiai suorganizuotos daugumos, kuri, nesuvokdama politikos paslapčių, skelbia absurdišką sprendimą, dedantį į valdymą anarchijos užuomazgą.
Politika ir moralė. Politika neturi nieko bendro su morale. Valdytojas, kuris vadovaujasi morale, nepolitiškas, ir todėl netvirtas savo soste. Kas nori valdyti, turi griebtis ir gudrybės, ir veidmainiavimo. Didžiausios tautų ypatybės – nuoširdumas ir sąžiningumas – politikoje yra ydos, nes jos nuverčia nuo sosto geriau ir patikimiau nei stipriausias priešas. Šios savybės turi būti gojų valstybių atributais, mes gi nieku gyvu negalime jomis vadovautis.
Galingesniojo teisė. Mūsų teisė – jėgoje. Žodis „teisė“ yra atitrūkusi nuo realybės ir niekuo nepagrįsta mintis. Šis žodis reiškia ne daugiau kaip „duokite man tai, ko aš noriu, kad aš tuo pačiu gaučiau nurodymą, kad aš stipresnis už jus". Kur prasideda teisė? Kur ji pasibaigia? Valstybėje, kurioje blogai organizuota valdžia, beveidiškumas įstatymų ir valdovo, praradusių veidą nuo liberalizmo prisidauginusių teisių, aš semiu naują teisę- pulti pagal stipresniojo teisę ir sugriauti visą egzistuojančią tvarką ir nuostatas, paimti į rankas įstatymus, pertvarkyti visas įstaigas ir pasidaryti valdovu tų, kurie suteikė mums teises mūsų jėgos, atsisakydami nuo jų laisvanoriškai, liberaliai...
Masonų-žydų valdžios nenugalimumas. Mūsų valdžia, kai šiandien yra susvyravusios visos kitos valdžios, bus nenugalimiausia ir stipriausia iš visų kitų valdžių, nes ji bus neregima ligi tol, kol sutvirtės tiek, kad jos jau nebegalės nuversti jokia gudrybė.
Tikslas pateisina priemones. Iš laikinojo blogio, kurį mes priversti dabar įvykdyti, gims gera, galinga valdžia, kuri atstatys liberalizmo suardytą teisingą žmonių būties mechanizmo judėjimą. Atkreipkime gi dėmesį mūsų planuose ne tiek į tai, kas gera ir dorovinga, kiek į tai, kas reikalinga ir naudinga. Prieš mus planas, kuriame strategiškai pravesta linija, nuo kurios mums negalima atsitraukti, nes kitaip visas daugelio amžių darbas žlugs.
Minia - neregys. Kad parengti tikslingus veiksmus, reikia turėti dėmesyje minios niekšybę, nestabilumą, nepastovumą, jos nesugebėjimą suprasti ir gerbti nuosavo gyvenimo, gerbūvio sąlygas. Reikia suprasti, kad minios stiprybė akla, nesąmoninga, ne svarstanti, įsiklausanti ir kairės ir dešinės. Aklas negali vedžioti aklų jų nenuvesdamas iki prarajos, todėl išeitų, kad minios dalyviai, išsišokėliai iš liaudies, nors ir genialūs, bet politikoje neišmanūs, negali pasireikšti kaip minios vadovai be to, kad nesunaikintų visos nacijos.
Politikos abecelė. Tiktai nuo vaikystės ruošiamas patvaldystei asmuo gali žinoti žodžius, sudarytus iš palitinių raidžių.
Partinės rietenos. Tauta, palikta pati sau, tai yra išsišokėliams iš jos terpės, pati susinaikina partine nesantaika, kurią aktyvuoja lenktynės dėl valdžios ir privilegijomis ir vykstančiomis iš to riaušėmis.
Ar įmanoma liaudies masėms ramiai, be lenktyniavimo išspręsti, susitvarkyti su šalies reikalais, kurie negali būti sumaišomi su asmeniniais interesais?
Ar gali jie apsisaugoti nuo išorės priešų?
Tai neįsivaizduojama, nes planas, suskaidytas į kelias dalis, kiek galvų minioje, praranda vientisumą, o todėl tampa nesuprantamu ir neįvykdomu.
Labiausiai tikslingas valdymo būdas - patvaldystė. Tiktai pas valdovo asmenį planai gali būti plačiai aiškūs, tvarkoje, paskirstančioje viską valstybės mašinos mechanizme, iš ko reikia padaryti išvadą, kad tikslinga valstybės labui šalies valdymas turi susitelkti vieno atsakingo asmens rankose.
Be absoliutaus despotizmo negali egzistuoti civilizacija, diegiama ne masių, o jų vadovo, kas jis bebūtų.
Minia - barbaras, išryškinantis savo barbariškumą kiekvienu atveju.
Kai tik minia užgrobia į savo rankas laisvę, ji ją greitai paverčia į anarchiją, kuri savaime yra aukščiausias barbariškumo laipsnis.
Spiritas. Klasicizmas. Ištvirkimas. Pasižiūrėkite į nuspirituotus gyvulius, apkvaišintus vynu, teisė į besaikį naudojimą kurio duotas kartu su laisve.
Negalime gi mes leisti mūsiškiams iki to prieiti...
Gojų tautos, apkvaišintos spiritiniais gėrimais, o jaunimas jų nukvailėjo nuo klasicizmo ir ankstyvojo iškrypimo, į kuriuos jį pastūmėjo mūsų agentūra – guvernantai, lakėjai, guvernantės turtinguose namuose, pasiuntiniai ir kiti., mūsų moterys – gojų pasilinksminimo vietose.
Prie šių pastarųjų skaičiaus aš priskiriu ir taip vadinamas „damas iš visuomenės“, laisvanoriškas pasekėjas jų pagal ištvirkimą ir prabangą.
Principas ir taisyklės masoniškos-žydiškos vyriausybės.
Mūsų slapyvardis – jėga ir veidmainystė.
Tiktai jėga nugali politiniuose reikaluose, ypač jei paslėpta talentuose, būtinuose valstybiniams žmonėms.
Prievarta turi būti principu, o gudrumas ir veidmainystė – taisykle vyriausybėms, kurios nenori sudėti savo karūnos prie kojų agentų kokios-nors naujos jėgos.
Šis blogis yra vienintelė priemonė pasiekti tikslą – gėrį. Todėl mes neturime sustoti ties papirkimu, apgaule ir išdavyste, kuomet jie turi pasitarnauti mūsų tikslui pasiekti.
Politikoje reikia mokėti imti svetimą nuosavybę be svyravimų, jeigu ja mes pasieksime paklusnumo ir valdžios.
Teroras. Mūsų valstybė, žygiuojanti pasaulio užkariavimo keliu, turi teisę pakeisti karo baisumus, pakeisti mažiau pastebimais ir tikslingesniais žudymais, kuriais reikia paremti terorą, nuteikiantį aklam paklusnumui.
Teisingas, bet nenumaldomas griežtumas yra didžiausias valstybinės jėgos faktorius: ne tiktai dėl naudos, bet ir vardan pareigos, vardan pergalės mums reikia laikytis programos prievartos ir veidmainystės.
Doktrina apskaičiavimo tiek pat stipri, kiek ir priemonės, jos naudojamos. Todėl ne tiek pačiomis priemonėmis, kiek griežtumo doktrina mes laimėsime ir paversim baudžiauninkais visas vyriausybes savo viršvyriausybei.
Pakanka, kad žinotų, kad mes nenumaldomi, kad liautųsi nepaklusnumas.
Laisvė, lygybė, brolybė. Dar senovėje mes tarp liaudies pirmąkart sušukome žodžius „laisvė, lygybė, brolybė“, - žodžius tiek daug kartų pakartotus nuo tų laikų nesąmoningų papūgų, iš visur suskridusių ant šio masalo, su kuriuo jos išnešė pasaulio gerbūvį, tikrą asmenybės laisvę, anksčiau taip atitvertą nuo minios spaudimo.
Tarytum protingi, inteligentiški gojai, neišsiaiškino atitrauktai ištartų žodžių, nepastebėjo prieštaringumo jų reikšmės ir atitikimo jų tarpusavyje, nepamatė, kad gamtoje nėra lygybės, negali būti laisvės, kad pati gamta nustatė protų nelygybę, charakterių ir gabumų, lygiai ir paklusimą jos įstatymams;
nesuvokė, kad minia – jėga akla, kad išsišokėliai, iš jos išrinkti valdymui, politikos atžvilgiu tokie patys akliai, kaip ir ji pati;
kad pašvęstas, kad ir kvailys, tai gali valdyti, o nepašvęstas, tebūnie jis net ir genijus, nieko nesupras politikoje.
Dinastijų valdymo principas. Visa tai gojų buvo praleista be dėmesio; o tuo metu tuo rėmėsi dinastinis valdymas: tėvas perduodavo sūnui žinojimą politinių reikalų eigos taip, kad niekas iš jo nieko nesužinotų, išskyrus dinastijos narius, ir negalėtų išduoti jo paslapties valdomai liaudžiai.
Bėgant laikui prasmė dinastinio perdavimo tikrojo politikos reikalų būvio buvo prarasta, kas pasitarnavo mūsų reikalo sėkmei.
Gojų aristokratijos privilegijų sunaikinimas. Visuose pasaulio kraštuose žodis „laisvė, lygybė, brolybė“ būrė į mūsų eiles per mūsų aklus agentus ištisus legionus, kurie su džiugesiu nešė mūsų vėliavas. Tuo tarpu šie žodžiai buvo kirminais, kurie graužė gojų gerovę, naikindami viska - taiką, ramybę, solidarumą, griaudami visus jų valstybių pagrindus. Jūs pamatysite galiausiai, kad tai pasitarnavo mūsų triumfui: tai mums davė galimybę, kas, tarp kitko, išsikovoti svarbiausio kozirio mūsų rankose-sunaikinimo privilegijų, kitaip kalbant, pačios esmės gojų aristokratijos, kuri buvo vienintelė prieš mus apsauga tautų ir šalių.
Naujoji aristokratija. Ant griuvėsių prigimtinės ir gentinės aristokratijos mes pastatėme aristokratiją mūsų inteligentijos, visų pirma-piniginės. Šitos naujos aristokratijos cenzu mes nustatėme turtą, nuo mūsų priklausomą, ir mokslą, vystomą mūsų išminčių.
Psichologinis apskaičiavimas. Mūsų pergalė palengvino ir tai, kad santykiuose su mums reikalingais žmonėmis mes visada veikėme į pačias jautriausias žmogaus proto stygas – į apskaičiavimą, į godumą, į nepasotinamumą materialinių žmogaus poreikių;
o kiekviena iš išvardintų žmogaus silpnybių, paimta atskirai, sugeba nužudyti iniciatyvą, atiduodama valią žmonių į dispoziciją jų veiklos pirkėjo.
Laisvės abstrakcija. Laisvės abstrakcija davė galimybę įtikinti minias, kad vyriausybė - ne kas kita, kaip šalies valdytojas šeimininko – tautos ir kad jį galima keisti, kaip nunešiotas pirštines.
Liaudies atstovų kaita. Kaita liaudies atstovų atidavė juos į mūsų ir kaip ir mūsų paskirčiai.

Protokolas Nr. 2 - Ekonominiai karai

Ekonominiai karai – žydų dominavimo pagrindas. Mums būtina, kad karai, kiek tai įmanoma, neduotų teritorinių preferencijų: tai perkels karą į ekonominę dirvą, kurioje nacijos mūsų pagalboje įžvelgs mūsų dominavimo jėgą, o tokia reikalų būklė atiduos abi puses į dispoziciją mūsų internacionalinės agentūros, turinčios milijonus akių, žvilgsnių, neatskirtų jokiomis sienomis.
Tada mūsų tarptautinės teisės sutrins tautines teises, tikrąja prasme, ir valdys tautas taip pat, kaip civilinė valstybių teisė valdo savo piliečių tarpusavio teises.
Parodomoji administracija ir slaptieji patarėjai. Administratoriai, mūsų išrenkami iš publikos priklausomai nuo jų vergiškų sugebėjimų, nebus asmenimis, parengtais valdymui, ir todėl jie lengvai pasidarys pieškomis mūsų žaidime, rankose mūsų mokslininkų ir genialių patarėjų, specialistų, išauklėtų nuo ankstyvos vaikystės viso pasaulio reikalų valdymui.
Kaip jums žinoma, šie mūsų specialistai sėmėsi valdymui reikalingas žinias iš mūsų politinių planų, iš istorijos bandymų, iš stebėjimų į kiekvieną vykstantį momentą.
Gojai nesivadovauja bešališkų istorinių stebėjimų praktika, o teorine rutina, be jokio kritinio santykio su jos rezultatais. Todėl mums nėra ko su jais skaitytis – tegul jie iki tam tikro laiko linksminasi, arba gyvena viltimis į naujus pasilinksminimus, arba prisiminimus apie pergyventus.
Tegul jiems vaidina svarbiausią rolę tai, ką mes įteigėme jiems pripažinti už mokslo nuostatas (teorijas).
Tuo tikslu mes nuolatos, mūsų spaudos pagalba, skatiname aklą pasitikėjimą jomis.
Gojų inteligentai puikuosis žiniomis ir be loginio jų patikrinimo įdiegs praktikoje visas iš mokslo pasemtas žinias, sukombinuotas mūsų agentų su tikslu protų auklėjimo mums reikiama kryptimi.
Griaunančių mokymų pasiekimai. Jūs negalvokite, kad mūsų tvirtinimai niekuo nepagrįsti: atkreipkite dėmesį į mūsų pakištus darvinizmo, marksizmo, nyčizmo pasiekimus.
Išprievartaujanti reikšmė gojų protams šių krypčių mums-tai, kraštiniu atveju, turi būti akivaizdu.
Prisitaikymas prie politikos. Mums būtina skaitytis su šiuolaikinėmis mintimis, charakteriais, tautų tendencijomis, kad nedaryti nepataikymų politikoje ir administracinių reikalų valdyme.
Triumfas mūsų sistemos, kurios mechanizmo dalis galima išdėstyt skirtingai, žiūrint į temperamentą tautų, mūsų sutinkamų kelyje, negali turėti sėkmės, jei praktinis jo pritaikymas nesirems rezultatais praeities susiejimo su dabartimi.
Spaudos vaidmuo. Šiuolaikinių valstybių rankose yra dydi jėga, sukurianti tautoje minties judėjimą – tai spauda.
Spaudos vaidmuo – nurodyti neva būtinus reikalavimus, perduoti skundus tautos balso, išreikšti ir kelti nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą.
Spaudoje įsikūnija laisvo kalbėjimo pergalė.
Bet valstybės nemokėjo pasinaudoti šia jėga ir ji atsirado mūsų rankose.
Per ją mes pasiekėme įtakojimą, patys likdami šešėlyje; jos dėka mes surinkome savo rankose auksą, nepaisant to, kad mums jį teko imti iš kraujo ir ašarų tėkmių...
Aukso kaina ir žydų aukos vertė. Bet mes atsipirkome, aukodami daugeliu iš mūsų tautos.
Kiekviena auka iš mūsų pusės verta tūkstančio gojų aukų prieš Dievą.

Protokolas Nr.3 – Simbolinė gyvatė ir jos reikšmė

Simbolinė gyvatė ir jo reikšmė. Šiandien galiu jums pranešti, kad mūsų tikslas jau yra už kelių žingsnių nuo mūsų.
Lieka nedidelė erdvė ir visas mūsų nueitas kelias pasiruošęs užsklęsti jau savo ciklą Simbolinės Gyvatės, kuria mes vaizduojame mūsų tautą.
Kada šis ratas užsidarys, visos europinės valstybės bus juo užsklęstos, kaip stipriu spaustuvu.
Konstitucinių svarstyklių nepastovumas. Teroras rūmuose.
Šiuolaikinės konstitucinės svarstyklės greitai apvirs, todėl, kad mes jas pastatėme ne tiksliai, tam kad jos nenustotų svyruoti, kol nenudils jų laikiklis.
Gojai manė, kad jie ją pakankamai tvirtai sukaustė ir vis laukė, kad svarstyklės ateis į pusiausvyrą.
Bet valdantieji neužstoja savo atstovų, kurie kvailioja, žavėdamiesi savo nekontroliuojama ir neatsakinga valdžia.
Valdžia gi šia jie skolingi į rūmus mūsų įvestu teroru.
Neturėdami priėjimo prie savo tautos, į pačią jos terpę, karaliaujantys jau negali susitarti su ja ir įsitvirtinti prieš valdžios trokštančius.
Mūsų padalintos reginti karaliaus jėga ir akla tautos jėga prarado bet kokią reikšmę, kadangi atskirai, kaip aklas be lazdos, jie neįgalūs.
Valdžia ir garbės siekis. Kad sužadinti valdžios trokštančius piktnaudžiauti valdžia, mes priešpastatysim viena prieš kitą visas jėgas, išvystę jų liberales tendencijas į nepriklausomybę.
Mes šia kryptimi sužadinome visuotinį suinteresuotumą, mes apginklavome visas partijas, mes pastatėme valdžią taikiniu prieš visas ambicijas.
Iš valstybių mes padarėme arenas, ant kurių vyksta sumaištys...
Dar truputi, ir betvarkė, bankrotai atsiras visur...
Parlamentų pliurpyklos. Pamfletai. Piktnaudžiavimai valdžia. Nenuilstantys kalbėtojai pavertė į oratorių varžytuves parlamentų ir administracinius posėdžius.
Drąsūs žurnalistai, beceremoniški pamfletistai kasdien puola administracinį personalą.
Piktnaudžiavimai valdžia galutinai paruoš visas įstaigas griūčiai, ir viskas lėks aukštyn kojomis nuo proto netekusios minios smūgių.
Ekonominė vergija. „Tautos tiesa.“ Tautos prikaustytos prie sunkaus darbo neturtingumu stipriau, negu jas prikaustydavo vergija ir baudžiavos teisė: nuo jų taip ar kitaip galėjo išsilaisvinti, galėjo su jais skaitytis, o nuo skurdo jie neatsiplėš.
Mes įtraukėme į konstitucijas tokias teises, kurios masėms yra fiktyvios, o ne galiojančiomis teisėmis.
Visos šios taip vadinamos tautų teisės gali egzistuoti tiktai idėjoje, praktikoje niekada neįgyvendinamoje.
Kas proletarui-darbštuoliui, susilenktam į lanką ties sunkiu darbu, prispaustam savo būties, gavimas plepių teisės plepėti, žurnalistams teisės rašyti visokį nieką greta su reikalu, jei proletariatas neturi kitokios naudos iš konstitucijos, išskyrus tuos apgailėtinus trupinius, kuriuos mes jiems metame nuo mūsų stalo už padavimą jų balso į naudą mūsų nurodymų ir mūsų statytinių, mūsų agentų?..
Respublikinės teisės vargšui – karti ironija, idant būtinybė vos ne kasdienio darbo neduoda jiems tikro naudojimosi jais, bet užtai pas juos atima garantiją pastovaus ir garantuoto uždarbio, pastatydamas jį į priklausomybę nuo šeimininko ar bičiulių streikų.
Buožija ir aristokratija. Mūsų vadovaujama liaudis sunaikino aristokratiją, kuri buvo jos natūrali apsauga ir maitintoja dėl savo pačios naudų, neatsiejamai susietų su tautos gerbūviu.
Dabar gi, sunaikinusi aristokratiją, ji pateko į engimą buožių – prasigyvenusių perėjūnų, užsėdusių ant darbininkų negailestingu jungu.
Masonų-žydų armija. Mes pasirodysime neva išgelbėtojai darbininko nuo šio engimo, kada pasiūlysim jam įstoti į mūsų armijos gretas – socialistų, anarchistų, komunarų, kuriems mes visada padedame iš neva broliškos taisyklės bendražmogiško solidarumo mūsų socialinės masonijos.
Aristokratija, kuri pagal teisę naudojosi darbininkų darbu, buvo suinteresuota tuo, kad darbininkai būtų sotūs, sveiki ir tvirti.
Gojų išsigimimas. Mes gi suinteresuoti priešingu – gojų išsigimimu.
Mūsų valdžia chroniškame neprivalgyme ir silpnume darbininko, todėl, kad visu tuo jis įbaudžiauninamas mūsų valiai, o savo valdžiose jis neras nei jėgų, nei energijos pasipriešinti jai.
Badas sūkuria kapitalo teises į darbininką tikriau, negu aristokratijai duodavo šią teisę teisėta karaliaus valdžia.
Badas ir kapitalo teisė. Skurdu ir kylančia iš jo pavyduoliška neapykanta mes stumdome minias ir jų rankomis sutriname tuos, kas mums trukdo mūsų kelyje.
Minia ir pasaulio valdovo karūnavimas. Kada ateis laikas mūsų pasaulinio valdovo karūnacijai, tai tos pačios rankos nušluos viską, kas tam galėtų priešintis.
Pagrindinė būsimų masoniškų tautinių mokyklų programos disciplina. Gojai atprato galvoti be mūsų mokslinių patarimų.
Todėl jie nemato tikros būtinybės tame, ko mes, kada ateis mūsų karalystė, nenukrypstamai laikysimės, o būtent:
Kad tautinėse mokyklose reikia dėstyti vieningą tikrąjį mokslą, pirmą iš visų – mokslą sąrangos žmogaus gyvenimo, socialinės būties, reikalaujančio darbo paskirstymo, o iš to seka, suskirstymo žmonių į klases ir luomus.
Būtina, kad žinotų visi, kad lygybės būti negali pasekoje skirtumų veiklos paskirties, kad negali vienodai atsakyti prieš įstatymą tas, kuris savo poelgiu kompromituoja visą luomą, ir tas, kuris neliečia juo nieką, išskyrus savo garbę.
Mokslo apie socialinę santvarką paslaptis. Teisingas socialinės santvarkos mokslas, į kurio paslaptis mes neįsileidžiam gojų, parodytų visiems, kad vieta ir darbas turi išlikti tam tikrame rate, kad nebūti šaltiniu žmogiškų kančių nuo netinkamo auklėjimo su darbu.
Studijuodamos šį mokslą tautos laisvanoriškai paklus valdžioms ir santvarkai, jų išplatintai valstybėje. Gi esant dabartinei mokslo būklei ir mūsų sukurtai jos krypčiai, tauta, aklai tikinti spausdintam žodžiui, maitinasi įteigtais jai paklydimais, nesuprasdamas jaučia priešpriešą visiems luomams, kuriuos jis skaito aukštesniais už save, kadangi nesupranta kiekvieno luomo prasmės.
Bendra ekonomikos krizė. Nurodyta nesantaika dar labiau padidėja dėl ekonominės krizės, kuri sustabdys biržos sutartis ir pramonės eigą.
Sukūrę visais mums pasiekiamais pogrindiniais keliais aukso pagalba, kuris visas mūsų rankose, bendrą ekonomikos krizę, mes mesime į gatvę minias darbininkų vienu metu visose Europos valstybėse.
Šios minios su pasitenkinimu puls lieti kraują tų, kuriems jie dėl primityvumo savo elgesio pavydi nuo vaikystės ir kurių turtą jie tada galės plėšti.
Mūsiškių“ saugumas. Mūsiškių jie nelies, todėl kad griūties momentas mums bus žinomas ir mūsų bus priimtos priemonės savųjų apsaugai.
Masonijos despotizmas – proto karalystė. Mes įtikinom, kad progresas atves visus gojus į proto karalystę. Mūsų despotizmas ir bus toks, nes jis sugebės protingu griežtumu sutaikinti visus neramumus, išėsdinti liberalizmą iš visų įstaigų.
Vadovo netektis. Masonija ir „didžioji“ prancūzų revoliucija.
Kada liaudis pamatė, kad jam laisvės vardan daro visokias nuolaidas ir susilpninimus, jis įsivaizdavo, kad jis valdovas, ir puolė į valdžią, bet, žinoma, kaip ir kiekvienas neregys, susidūrė su daugybe nemalonumų;
puolė ieškoti vadovo, nesuvokė, kad reikia sugrįžti prie ankstesnio ir sudėjo savo įgaliojimus prie mūsų kojų.
Atsiminkite prancūzų revoliuciją, kuriai mes davėme pavadinimą „didžioji“: jos parengimo paslaptys mums gerai žinomos, nes ji visa – mūsų rankų darbas.
Nuo tų laikų mes vedžiojame liaudį nuo vieno nusivylimo iki kito tam, kad ji ir nuo mūsų atsisakytų naudai tokio Karaliaus-despoto Siono kraujo, kurį mes ruošiame pasauliui.
Caras – despotas siono kraujo. Masonų nepažeidžiamumo priežastis.
Dabartiniu laiku mes, kaip tarptautinė jėga, nepažeidžiami, nes užpuolus tik mus vienus, mus palaiko kitos valstybės.
Neišsenkantis niekšiškumas gojų tautų, šliaužiojančių prieš jėgą, negailestingų silpnumui, neatlaidžių nusižengimams ir atlaidžių nusikaltimams, nenorinčių pakęsti prieštaravimus laisvos santvarkos, kantrių iki kankinystės prieš prievartą drąsaus despotizmo,- štai kas padeda mūsų nepriklausomybei.
Nuo šiuolaikinių premjer-diktatorių jie kenčia ir pakelia tokius piktnaudžiavimus, už mažesnius iš kurių jie nukirsdintų dvidešimt karalių.
Slaptųjų masonų agentų rolė. Kuo gi paaiškinti tokį reiškinį, tokį tautos masių nenuoseklumą savo santykyje į įvykius, atrodytų, vieno lygmens?
Paaiškinamas šis reiškinys tuo, kad diktatoriai šie šnibžda tautai per savo agentus, kad jie tais piktnaudžiavimais atneša žalą valstybėms dėl aukščiausio tikslo – pasiekimo tautų gerovės, jų tarptautinės brolijos, solidarumo ir lygybės. Žinoma, jiems nesako, kad toks susijungimas turi įvykti tiktai mums valdant.
Ir štai tautos smerkia dešiniuosius ir išteisina kaltuosius, vis labiau ir labiau įsitikindamos, kad gali daryti viską, ko jie panorės.
Esant tokiai reikalų būklei, tauta griauna bet kokį tvarumą ir sukuria betvarkes kiekviename žingsnyje.
Laisvė. Žodis "laisvė" išstato žmonių bendruomenes į kovą prieš bet kokią valdžią, netgi Dievišką ir gamtinę.
Štai kodėl mums ėmus valdyti mes turėsime šį žodį išmesti iš žmonių leksikono, kaip gyvuliškos jėgos principą, paverčiančios minias į kraujo trokštančius žvėris.
Teisybė, žvėrys šie užmiega kiekvieną kartą, kai prisigeria kraujo, ir tuo metu juos lengva sukaustyti grandinėmis. Bet jei jiems neduoti kraujo, jie nemiega ir kovoja.

Protokolas Nr.4 – Respublikos stadijos.

Respublikos stadijos. Bet kuri respublika praeina keletą stadijų. Pirmosios iš jų esmė – tai pirmosios dienos aklojo beprotystės, besiblaškančio į kairę ir dešinę; antroji – demagogija, iš kurios gims anarchija, neišvengiamai atvedanti į despotizmą, bet jau ne į teisėtą, atvirą, o todėl atsakingą, o į nematomą ir nežinomą ir vis tiktai jautrų despotizmą kokios bebūtų slaptos organizacijos, tuo labiau be ceremonijų veikiančios, kad ji veikia prisidengusi, už įvairių agentų nugarų, kurių kaita ne tik kad nekenkia, bet padeda slaptai jėgai, atsikratančiai, dėka šitos kaitos, nuo būtinybės leisti savo lėšas atsidėkojimui ilgai tarnavusiems.
Išorės masonija. Kas gali nuversti neregimą jėgą? O mūsų jėga būtent tokia.
Išorinė masonija tarnauja akla priedanga jai ir jos tikslams, bet šios jėgos veikimo planas, net jos pačios būvimo vieta, tautai visada lieka nežinoma.
Laisvė ir tikėjimas. Bet ir laisvė galėtų būti nežalinga ir egzistuoti valstybės gyvenime be žalos tautų klestėjimui, jeigu ji būtų pagrįsta tikėjimu į Dievą principais, brolybės žmonijos, be minties apie lygybę, kuriai prieštarauja patys sutvėrimo dėsniai, nustatę pavaldumą.
Esant tokiam tikėjimui, tauta būtų valdoma parapijų priežiūra ir eitų nuolankiai ir paklusniai po ranka savo dvasinio ganytojo, paklusdama Dievo paskirstymui žemėje.
Štai kodėl mums būtina sunaikinti tikėjimą, išplėšti iš gojų proto patį Dievybės ir dvasios principą ir pakeisti viską aritmetiniais apskaičiavimais ir materialiniais poreikiais.
Tarptautinė prekybinė-pramoninė konkurencija. Spekuliacijos rolė.Kad gojų protai nesuspėtų galvoti ir pastebėti, reikia juos atitraukti į pramonę ir prekybą.
Tokiu būdu, visos nacijos ieškos savo naudos ir kovoje už ją nepastebės savo bendro priešo. Bet tam, kad laisvė galutinai degraduotų ir sužlugdytų gojų visuomenes, reikia pramonę pastatyti ant spekuliacinės dirvos: tai pasitarnaus tam, kad tai, kas pramonės atimta iš žemės, neišlaikys rankose ir pereis prie spekuliacijos, tai yra į mūsų klases.
Aukso kultas. Įtempta kova už pranašumą, postūmiai ekonominiame gyvenime sukurs, ir jau ir sukūrė, nusivylusias, šaltas ir beširdes visuomenes. Šitos visuomenės gaus pilną pasišlykštėjimą aukščiausiai politikai ir religijai. Jų vadovu bus tiktai nauda, tai yra auksas, kuriam jie turės tikrą kultą, už tuos materialinius malonumus, kuriuos jis gali duoti.
Tada tai ne tarnavimui gėriui, net ne dėl turto, o iš vienos neapykantos privilegijuotiems žemesniosios gojų klasės eis paskui mus prieš mūsų konkurentus gojus-inteligentus.

Protokolas Nr.5 – Sustiprintos valdymo centralizacijos sukūrimas.

Sustiprintos valdymo centralizacijos sukūrimas. Kokią administracinio valdymo formą galima duoti visuomenėms, kuriose paperkamumas prasiskverbė visur, kur turto pasiekia tiktai vikriais pusiau sukčiavimo machinacijų siurprizais, kur karaliauja pasileidimas, kur dorovingumas palaikomas baudžiamaisiais veiksmais ir griežtais įstatymais, o ne laisvanoriškai priimtais principais, kur jausmai tėvynei ir religijai nutrinti kosmopolitiniais įsitikinimai?
Kokią valdymo formą duoti šioms visuomenėms, kaip ne tą despotišką, kurią aš jums aprašysiu toliau?
Mes sukursime sustiprintą valdymo centralizaciją, kad visas visuomeninės jėgas paimti į savo rankas.
Mes sureguliuosime mechaniškai visus veiksmus mūsų pavaldinių politinio gyvenimo naujais įstatymais.
Šie įstatymai atims vieną po kito visus palengvinimus ir laisvumus, kurie buvo leisti gojams, ir mūsų karalystė apvainikuos tokiu didingu despotizmu, kad jis pajėgs bet kurio laiku ir bet kurioje vietoje sutraiškyti besipriešinančius ir nepatenkintus gojus.
Mums pasakys, kad tas despotizmas, apie kurį aš kalbu, nesiderina su šiuolaikiniu progresu, bet aš jums įrodysiu tai priešingai.
Valdžios užgrobimo masonija keliai. Tais laikais, kai tautos žiūrėjo į karaliavusius, kaip į gryną pasireiškimą Dievo valios, jie be prieštaravimų paklusdavo karalių patvaldystei, bet nuo tos dienos, kai mes įdiegėme mintį apie asmens laisves, jie pradėjo skaityti karaliaujančius asmenis paprastais mirtingaisiais.
Patepimas Dieviškuoju pasirinkimu nukrito nuo karalių galvų tautų akyse, o kada mes iš jų atėmėme tikėjimą į Dievą, tai valdžios jėga buvo išmesta į gatvę, į viešos nuosavybės vietą ir mūsų užgrobta.
Be to, menas valdyti mases ir asmenis per gudriai pakištas teorijas ir frazeologijas, elgesio taisyklėmis ir visokiomis kitokiomis apgaulėmis, apie kurias gojai nieko nesupranta, priklauso taip pat specialybėms mūsų administracinio proto, išauklėto analizės dėka, stebėjimų, ant tokių plonybių samprotavimų, kuriose pas mus nėra varžovų, kaip nėra ir sudaryme planų politinio veikimo ir solidarumo.
Vieni jėzuitai galėtų su mumis susilyginti, bet mes sugebėjome juos diskredituoti nesąmoningos minios akyse kaip organizaciją aiškią, patys su savo slapta organizacija likdami šešėlyje.
Tarp kitko, ar ne vis viena pasauliui, kas bus jo valdovu – katalikybės galva ar mūsų despotas Siono kraujo?! Mums tai, išrinktai tautai, tai toli ne vis viena.
Susitarimų tarp valstybių nagalimumo priežastys. Laikinai su mumis galėtų susidoroti pasaulinė gojų koalicija; bet iš tos pusės mes aprūpinti tomis giliomis šaknimis nesutarimų tarp jų, kurias jau negalima išrauti.
Mes priešpastatėm vienas kitam asmeninius ir nacionalinius gojų išskaičiavimus, religines ir gentines neapykantas, išaugintas mūsų ir jų širdyse dvidešimties amžių bėgyje.
Dėka viso to, nei viena valstybė neras iš niekur palaikymo jų ištiestai rankai, kadangi kiekvienas turi galvoti, kad susitarimas prieš mus nenaudingas jam pačiam.
Mes per daug stiprūs – su mumis tenka skaitytis. Valstybės net nedidelės atskiros asmeninės sutarties negali sudaryti be to, kad prie jos nebūtume slaptai susieti mes.
Žydų išrinktinumas. Per Me reges regnant – “per mane valdo karaliai”.
O pranašų mums pasakyta, kad mes išrinkti paties Dievo karaliauti visoje žemėje.
Dievas mus apdovanojo geniju, kad mes galėtume susidoroti su savo užduotimi.
Jei būtų genijus pas priešišką stovyklą, jis dar pakovotų su mumis, bet ateivis nevertas senbuvio: kova būtų tarp mūsų negailestinga, kokios nematė dar pasaulis. Bet ir pavėluotų jų genijus.
Auksas – valstybės mechanizmų variklis. Visi dantračiai valstybės mechanizmų sukasi veikiami variklio, esančio mūsų rankose, šis variklis – auksas.
Išgalvotas mūsų išminčių mokslas politinė ekonomika senai jau nurodo kapitalo karališką prestižą.
Monopolijos prekyboje ir pramonėje. Kapitalas, veikimui be suvaržymų, turi pasiekti laisvę pramonės monopolijai ir prekybai, kas jau ir vykdoma nematoma ranka visose pasaulio dalyse.
Tokia laisvė duos politinę galią pramonininkams, o tai pasitarnaus tautos suvaržymui.
Šiandien svarbiau nuginkluoti tautas, negu jas vesti į karą, svarbiau naudotis įsiplieskusiomis aistromis mūsų naudai, negu jas užlieti, svarbiau užgrobti ir aiškinti svetimas mintis savaip, negu jas išvarinėti.
Kritikos reikšmė. Pagrindinė užduotis mūsų valdymo yra tame, kad susilpninti visuomenės protą kritika, atpratinti nuo protavimo, sukeliančio pasipriešinimą, nuvilioti proto jėgą į susišaudymą tuščio gražbyliavimo.
Parodomosios“ įstaigos. Visais laikais tautos, kaip ir atskiri asmenys, skaitė žodį už reikalą, nes jie pasitenkina parodomuoju, retai pastebėdami, ar sekė visuomenės dirvoje po žadėjimo įvykdymas.
Todėl mes įsteigsime parodomąsias įstaigas, kurios gražbyliaudamos įrodinės savo gerus darbus progreso vardan.
Pervargimas nuo gražbylystės. Mes pasisavinsim sau liberalią fizionomiją visų partijų, visų krypčių ir aprūpinsim ją oratorius, kurie tiek kalbėtų, kad atvestų žmones į pervargimą nuo kalbų, į pasišlykštėjimą nuo oratorių.
Kaip paimti į rankas visuomenės nuomonę? Kad paimti visuomenės nuomonę į rankas, reikia ją pastatyti į nesusivokimą, išsakant iš skirtingų pusių tiek prieštaringų nuomonių ir iki tada, kol gojai nepasimes labirinte jų ir nesupras, kad geriau iš viso neturėti jokios nuomonės politikos klausimais, kurių visuomenei neskirta žinoti, kadangi juos žino tiktai tas, kas vadovauja visuomenei. Tai pirma paslaptis.
Asmeninės iniciatyvos reikšmė. Antroji paslaptis, būtina valdymo sėkmei, yra tame, kad taip padauginti tautos trūkumus-įpročius, aistras, bendrabūvio taisykles, kad niekas šitame chaose negalėtų susigaudyti ir žmonės to pasekoje nustotų suprasti vienas kitą.
Ši priemonė mums dar pasitarnaus tam, kad pasėti nesantaiką visose partijose, atskirti visas kolektyvines jėgas, kurios dar nenori mums paklusti, netekti pasitikėjimo savo asmenine iniciatyva, galinčia kiek nors kliudyti mūsų reikalui.
Nėra nieko pavojingesnio už asmeninę iniciatyvą: jei ji geniali, ji gali padaryti daugiau už tai, ką gali padaryti milijonai žmonių, tarp kurių mes pasėjame nesantaiką.
Mums reikia nukreipti gojų visuomenių auklėjimą taip, kad prieš kiekvieną darbą, kur reikalinga iniciatyva, jiems nusvirtų beviltiškame bejėgiškume rankos.
Įtampa, kylanti iš veiksmų laisvės, atpalaiduoja jėgas, susitikdama su svetima laisve. Nuo to įvyksta sunkūs dorovės postūmiai, nusivylimai, nesėkmės.
Virš vyriausybė. Visu tuo mes taip nuraminsime gojus, kad priversime juos pasiūlyti mums tarptautinę valdžią, pagal savo išsidėstymą galinčią be laužymo įsiurbti į save visas valstybines pasaulio jėgas ir sudaryti virš vyriausybę.
Vietoje šiandieninių valdovų mes pastatysime pabaisą, kuri vadinsis Virš vyriausybine administracija.
Jo rankos bus ištęstos į visas puses, kaip žnyplės, esant tokiai kolosaliai organizacijai, kad ji negali neužvaldyti visų tautų.

Protokolas Nr.6 – Monopolijos

Monopolijos. „Gojų“ turto priklausymas nuo jų. Greitai mes pradėsim steigti milžiniškas monopolijas – kolosalių turtų rezervuarus, nuo kurių priklausys net stambūs gojų turtai tiek, kad jie paskęs kartu su valstybės kreditais kitą dieną po politinės katastrofos…
Ponai ekonomistai, čia dalyvaujantys, pasverkite reikšmę šios kombinacijos!..
Visais keliais mums reikia vystyti svarbą mūsų virš vyriausybės, parodant ją kaip jo globėją ir atlygintoją visų, mums savanoriškai paklustančiųjų.
Žemės atėmimas iš aristokratijos. Gojų aristokratija, kaip politinė jėga, mirė – su ja mums nėra ko skaitytis; bet, kaip teritorijos valdytoja, ji mus žalinga tuo, kad gali būti savarankiška šaltiniuose savo gyvenimo. Mums reikia todėl ją kas bebūtų palikti be žemės.
Žemės įsiskolinimas. Tam geriausias būdas yra žemės prievolių padidinimas – žemės įskolinimas.
Šios priemonės išlaikys žemvaldį pilnos priklausomybės būklėje. Iš prigimimo nemokantys pasitenkinti mažu, gojų aristokratai greitai bankrutuos.
Prekyba, pramonė ir spekuliacija. Tuo pačiu metu reikia sustiprintai globoti prekybą ir pramonę, o svarbiausia – spekuliacijas, kurios rolė yra kaip atasvaros pramonei: be spekuliacijų pramonė padaugins privačius kapitalus ir pasitarnaus žemdirbystės pakilimui, išlaisvinus žemę nuo įsiskolinimo, nustatyto paskolomis žemės bankų.
Reikia, kad pramonė išsiurbtų iš žemės ir rankas, ir kapitalus ir per spekuliaciją perduotų į mūsų rankas visus pasaulinius pinigus, ir tuo pačiu išmestų visus gojus į proletariato eiles.
Tada gojai nusilenks prieš mus, kad tik gauti teisę egzistencijai.
Prabanga. Kad sužlugdyti gojų pramonę mes leisime į pagalbą spekuliacijai mūsų išvystytą tarp gojų stiprų prabangos poreikį – viską praryjančios prabangos.
Pakėlimas darbo užmokesčio ir pabrangimas pirmo poreikio daiktų. Pakeliame uždarbį, kuris, vienok, neatneš jokios naudos darbininkams, kadangi tuo pačiu metu mes įvykdysime pabrangimą pirmo poreikio daiktų, neva dėl žemdirbystės ir gyvulininkystės kritimo.
Anarchija ir girtuoklystė. Be to, mes meniškai ir giliai pasikasime po gamybos šaltiniais, pripratinsime darbininkus prie anarchijos ir spiritinių gėrimų ir priimsime kartu su tuo visas priemones nuvarymui nuo žemės visas gojų inteligentijos jėgas.
Slapta ekonominių teorijų propagandos prasmė. Kad tikrasis daiktųpagrindas netaptų pastebimas gojams prieš laiką, mes jį pridengsim neva siekiu pasitarnauti darbininkų klasėms ir didiesiems ekonomikos principams, apie kuriuos veda ilgalaikę propagandą mūsų ekonominės teorijos.

Protokolas Nr.7 – Tikslas ginklavimosi įtampos

Tikslas ginklavimosi įtampos. Ginklavimosi įtampa, policininkų skaičiaus didėjimas – tai viskas esmė būtino papildymo aukščiau nurodytų planų. Būtina pasiekti tai, kad, be mūsų, visose valstybėse būtų tiktai masės proletariato, keli mums ištikimi milijonieriai, policininkai ir kareiviai.
Fermentacijos, rietenos ir nesantaika visame pasaulyje. Visoje Europoje, o su jos santykių pagalba ir kituose kontinentuose, mes turime sukurti fermentacijas, rietenas ir nesantaiką.
Šitame dvejopa nauda: pirmiausiai, tuo mes laikome pagarboje visas šalis, gerai žinančias, kad mes, norėdami, pajėgūs sukelti betvarkes arba įtvirtinti taiką.
Visos šitos šalys priprato matyti mumyse reikiamą spaudimą;
Visų antra, intrigomis mes supainiosime visas gijas, mūsų nutiestas į visus valstybinius kabinetus politika, ekonominėmis sutartimis arba skolinimosi įsipareigojimais.
To pasiekimui mums reikia apsiginkluoti dideliu gudrumu ir landumu derybų ir susitarimų metu, bet tame, kas vadinama „oficialia kalba“, mes laikysimės priešingos taktikos ir atrodysime sąžiningi ir sukalbami.
Tokiu būdu, gojų tautos ir vyriausybės, kurias mes išmokėme žiūrėti tiktai į parodomąją pusę to, ką mes jiems rodom, laikys mus kaip geradarius ir gelbėtojus žmonių giminės.
Pažabojimas atoveiksmio gojų karais ir visuotiniu karu. Į kiekvieną atoveiksmį mes turime būti pajėgūs atsakyti karu su kaimynais tos šalies, kuri išdrįs mums priešintis, bet jei ir kaimynai sugalvos stoti kolektyviai prieš mus, tai mes turime duoti atkirtį visuotiniu karu.
Paslaptis – politikos sėkmė. Pagrindinis laimėjimas politikoje yra paslaptyje jos realizacijos: žodis neturi sutapti su diplomato veiksmais.
Spauda ir visuomenės nuomonė. Prie veikimo mūsų sugalvoto plano naudai, kuris jau artėja prie išsvajotos pabaigos, mes turime priversti gojų vyriausybes neva visuomenės nuomone, paslapčia mūsų sufalsifikuota pagalba taip vadinamos „didžiosios galybės“ – spaudos, kuri, su nedaugeliu išimčių, su kuriomis neverta skaitytis, visa jau mūsų rankose.
Amerikoniškos, kinietiškos ir japoniškos patrankos. Vienu žodžiu, kad reziumuoti mūsų sistemą pažabojimo gojų vyriausybių Europoje, mes vienai iš jų parodysime savo jėgą pasikėsinimais, tai yra teroru, o visiems, jeigu įvyktų jų sukilimas prieš mus, mes atsakysime amerikoniškomis, arba kinietiškomis, arba japoniškomis patrankomis. P.S. Prašau pažymėti, kad „Protokolai“ buvo mano rankose anksčiau Rusų-japonų karo.

Protokolas Nr.8 – Dviprasmiškas naudojimasis juridine teise

Dviprasmiškas naudojimasis juridine teise. Mes turime užsitikrinti sau visais pabūklais, kuriais mūsų priešininkai galėtų naudotis prieš mus.
Mes turėsime išieškoti pačiuose ploniausiuose išsireiškimuose ir dviprasmybėse teisinio išteisinimo žodyno tiems atvejams, kada mums teks ištarti sprendimus, galinčius pasirodyti nepamatuotai drąsiais ir neteisingais, nes šituos sprendimus svarbu išreikšti tokiais išsireiškimais, kurie atrodytų aukščiausiomis dorovinėmis taisyklėmis teisinio charakterio.
Masoniško valdymo bendradarbiai. Mūsų valdymas turi supti save visomis civilizacijos jėgomis, tarp kurių jam teks veikti.
Ypatingos mokyklos ir virš švietimo auklėjimas. Ji apsups save publicistais, juristais praktikais, administratoriais, diplomatais ir, pagaliau, žmonėmis, paruoštais ypatingu virš švietimo auklėjimu mūsų ypatingose mokyklose. Šie žmonės žinos visas socialinės būties paslaptis, jie žinos visas kalbas, sustatytas politinėmis raidėmis ir žodžiais;
Jie bus supažindinti su visa poodine puse žmogaus natūros, su visomis jautriausiomis jos stygomis, ant kurių jiems reikės mokėti groti.
Šios stygos – gojų protų sąranga, jų tendencijos, trūkumai, ydos ir savybės, ypatumus klasių ir luomų.
Suprantama, kad genialūs mūsų valdžios bendradarbiai, apie kuriuos aš kalbu, bus paimti ne iš gojų tarpo, kurie įpratę vykdyti savo administracinį darbą, nekeldami sau klausimo, ko ja reikia pasiekti, negalvodami apie tai, kam ji reikalinga.
Gojų administratoriai pasirašo popierius, neskaitydami jų, tarnauja gi iš savanaudiškumo arba garbės troškimo.
Ekonomistai ir milijonieriai. Mes apsupsime vyriausybę visu pasauliu ekonomistų.
Štai kodėl ekonominiai mokslai sudaro pagrindinę discipliną dėstomą žydams.
Mus sups visa plejada bankininkų, pramonininkų, kapitalistų, o svarbiausia – milijonierių, todėl, iš esmės, viskas bus išspręsta skaičių klausimu.
Kam patikėti atsakingus postus vyriausybėje? Iki to laiko, kol dar bus ne visai saugu įteikti atsakingas vietas valstybėje mūsų broliams-žydams, mes jas skirsime asmenims, kurių praeitis ir charakteris tokie, kad tarp jų ir tautos guli praraja; tokiems žmonėms, kurie tuo atveju jeigu nepaklus mūsų nurodymams lieka laukti arba teismo, arba tremties – tai tam, kad jie gintų mūsų interesus iki paskutinio savo atodūsio.

Protokolas Nr.9 – Masoniškų principų panaudojimas tautų auklėjimo reikaluose

Naudojimas masoniškų principų tautų auklėjimo reikaluose. Naudodami mūsų principus, kreipkite dėmesį į tautos charakterį, kurio šalyje jūs būsite ir veiksite; bendras, vienodas jų naudojimas perauklėjimo pagal mūsų norus negali būti sėkmingas.
Bet, žygiuodami jų naudojime atsargiai, jūs pamatysite, kad nepraeis ir dešimt metų, kaip pats labiausiai atšiaurus charakteris pasikeis, ir mes priskaičiuosime naują tautą į eiles paklususių mums.
Masonų slaptažodis. Žodžiai liberalaus, iš esmės, mūsų masoniško slaptažodžio „laisvė, lygybė, brolybė“, kada mes įsiviešpatausim, mes pakeisime ne slaptažodžio jau, o tik idėjiškumo: „teisė laisvės, lygybės pareiga, brolybės idealas“,- pasakysime mes ir… ir pagausime ožį už ragų…
De facto mes jau nutrynėme bet kokį valdymą, išskyrus mūsų, nors de jure tokių dar daug.
Antisemitizmo reikšmė. Dabar, jei kokios-nors valstybės keliam protestą prieš mus, tai šitai dėl formos ir pagal mūsų nuožiūra ir potvarkį, idant jų antisemitizmas mums reikalingas mūsų mažesniųjų brolių valdymui.
Aš to neaiškinsiu, nes tai jau buvo objektu daugkartinių mūsų pokalbių.
Masonijos diktatūra. Tikrovėje mums nėra kliūčių. Mūsų virš vyriausybė yra tokiose ekstra legaliose sąlygose, kurias priimta vadinti energingu ir stipriu žodžiu – diktatūra.
Aš galiu sąžiningai pasakyti, kad šiuo metu mes – įstatymų leidėjai, mes kuriame teismą ir susidorojimą, mes vykdome nuosprendį ir pasigailime, mes, kaip šefas visų mūsų kariuomenių, sėdime tėvo vietoje.
Mes valdome stipria valia, nes pas mus rankose skeveldros kažkada stiprios partijos, nunai mūsų įveiktos.
Mūsų rankose nesulaikomos savimeilės, deginantys godumai, negailestingi kerštai, piktos neapykantos.
Teroras. Kas tarnauja masonijai? Iš mūsų išeina viską apimantis teroras.
Mums patarnauja žmonės visų nuomonių, visų doktrinų: monarchijų restauratoriai, demagogai, socialistai, komunarai ir visokie utopistai.
Mes visus įkinkėme į darbą: kiekvienas iš jų iš savo pusės pribaiginėja paskutinius valdžios likučius, stengiasi nuversti visas nustatytas tvarkas.
Šiais veiksmais visos valstybės nukankintos;
Jos šaukiasi ramybės, pasiruošusios dėl taikos aukoti viską;
Bet mes joms neduosime taikos, kol jos nepripažins mūsų internacionalinės virš vyriausybės atvirai, su nuolankumu.
Tauta ims murmėti apie būtinybę išspręsti socialinį klausimą tarptautinio susitarimo keliu.
Suskaldymas į partijas atidavė jas visas mūsų žiniai, nes tam, kad lenktyniauti, reikia turėti pinigų, o jie visi pas mus.
Atskyrimas reginčių ir aklų gojų jėgų gojų karalysčių. Mes galėtume bijoti susijungimo gojų reginčių jėgų karaliaujančių su akla liaudies jėga, bet mūsų priimtos visos priemonės prieš tokią galimybę:
Tarp tos ir kitos jėgos mūsų pastatyta siena pavidale tarpusavio teroro tarp mūsų.
Tokiu būdu, akla liaudies jėga lieka mūsų ramsčiu, ir mes, tiktai mes jai tarnausime vadovu ir, žinoma, nukreipsime ją į mūsų tikslą.
Valdžios bendravimas su tauta. Kad aklojo ranka negalėtų išsilaisvinti nuo mūsų vadovavimo, mes turime pagal laiką būti tampriame bendravime su jais, jeigu ne asmeniškai, tai per per mūsų ištikimiausius brolius.
Kada mes būsime pripažinta valdžia, tai mes su liaudimi kalbėsimės asmeniškai, aikštėse, ir ją mokysime politikos klausimų ta kryptimi, kurios mums prireiks.
Kaip patikrinti, ką jam dėsto kaimo mokyklose?
O ką pasakys pasiuntinys vyriausybės arba pats karaliaujantis, tai negali tapti žinomu tą pačią valandą visai valstybei, nes greitai pasklis liaudies balsu.
Liberali savivalė. Kad nenaikinti anksčiau laiko gojų įstaigų, mes palietėme jas įgudusia ranka ir paėmėme į savo rankas jų mechanizmo spyruoklių galus.
Spyruoklės šitos buvo griežtoje, bet teisingoje tvarkoje, o mes ją pakeitėme liberalia betvarkiška savivale.
Švietimo ir auklėjimo užgrobimas. Mes palietėme jurisdikciją, rinkimų tvarką, spaudą, asmenybės laisvę, o svarbiausia – švietimą ir auklėjimą, kaip kertinius akmenis laisvos būties.
Melagingos teorijos. Mes iškvailinome, apdurninome ir ištvirkinome gojų jaunimą auklėjimu iš anksto mums žinomai klaidingais, bet mums įtikintais principais ir teorijomis.
Įstatymų aiškinimas. Virš egzistuojančių įstatymų, nekeičiant jų esmingai, o tiktai sudarkius juos prieštaringais aiškinimais, mes sukūrėme kažką grandiozinio rezultatų prasme.
Šie rezultatai pasireiškė pradžioje tame, kad aiškinimai užmaskavo įstatymus, o po to ir visai uždengė juos nuo žvilgsnių vyriausybių negalimumu suprasti tokią supainiotą įstatymdavystę.
Iš čia – sąžinės teismo teorija.
Jūs kalbate, kad prieš mus pakils su ginklu rankose, jei įkrims, kame reikalas, anksčiau laiko; bet tam pas mus Vakaruose toks terorizuojantis manevras, kad pačios narsiausios sielos sudrebės.
Metropoliteno landos. Metropoliteno požeminės landos-koridoriai bus tam laikui nutiesti visose sostinėse, iš kur jie bus susprogdinti su visomis savo organizacijomis ir šalių dokumentais.
Protokolas Nr.10 – „Parodomoji“ politikoje

Parodomoji“ politikoje. Šiandien pradedu nuo pakartojimo tai kas jau pasakyta ir prašau jus atminti, kad vyriausybės ir tautos politikoje tenkinasi parodomuoju.
Tai ir kur jiems stebėti daiktų pagrindą, kada jų atstovams svarbiau už viską linksmintis.
Mūsų politikai gana svarbu žinoti šitą smulkmeną: ji mums padės pereinant prie vadžios paskirstymo aptarimo, žоdžio laisvės, spaudos, religijos(tikėjimo), asociacijų laisvės, lygybės prieš įstatymą, nuosavybės neliečiamybės, būsto, mokesčio (idėja apie paslėptą mokestį), grįžtamą įstatymo jėgą.
Visi šie klausimai tokie, kad juos tiesiai ir atvirai tautai nereikia niekada liesti.
Tais atvejais, kada būtina juos paliesti, nereikia juos išskaičiuoti, o pareikšti be smulkaus išdėstymo, kad šiuolaikinės teisės principai yra mūsų pripažįstami.
Šito nutylėjimo reikšmė glūdi tame, kad neįvardintas principas palieka mums veikimo laisvę išimti tą ar kitą iš jo nepastebimai; išskaičiuojant gi juos jie visi tarytum jau yra dovanoti.
Niekšybės „Genialumas“. Tauta puoselėja ypatingą meilę politinės jėgos genijams ir į visus jų prievartinius veiksmus atsako: niekšinga tai niekšinga, bet vikru!..
Fokusas, bet kaip suvaidintas, kaip didingai, įžūliai!..
Mes tikimės pritraukti visas nacijas į darbą pastatymo naujo fundamentalaus statinio, kuris mūsų projektuotas.
Štai kodėl jums visų pirma reikia apsirūpinti ir užsitikrinti šituo nesulaikomu šaunumu ir dvasios galia, kuri mūsų veikėjų asmenyje palauš visas kliūtis mūsų kelyje.
Ką žada masoniškas valstybinis perversmas? Kada mes įvykdysime valstybinį perversmą, mes pasakysim tada tautoms: „Viskas ėjo siaubingai blogai, visi prisikentėjo.“
Mes sudaužome jūsų kančių priežastis: tautiškumą, sienas, skirtingas monetas.
Žinoma, jūs laisvi pasakyti mums nuosprendį, bet ar jis gali būti teisingas, jeigu jis bus jūsų patvirtintas anksčiau, negu išbandysite tai, ką mes jums duosime…“.
Tada jie jus išaukštins ir ant rankų neš vieningame vilčių ir pasitikėjimo žavesyje.
Balsavimas, kurį mes padarėme mūsų įsiviešpatavimo ginklu, pripratins prie jo net pačius smulkiausius vienetus iš skaičiaus žmonijos narių sudarant grupinius susirinkimus ir susitarimus, atitarnaus savo tarnybą ir suvaidins šį kartą paskutinę rolę nore susipažinti su mumis iš arčiau, negu nuteisti.
Visuotinis balsavimas. Tam mums reikia visus atvesti į balsavimą, be skirtumų klasių ir cenzo, kad įtvirtinti daugumos absoliutizmą, kurio negalima pasiekti iš inteligentiškų cenzinių klasių.
Savireikšmė. Tokia tvarka pripratinę visus prie minties apie savivertę, mes sulaužysime gojų šeimos reikšmę ir jos auklėjamąją vertę, pašalinsime išskyrimą individualių protų, kuriems minia, mūsų vadovaujama, neduos nei pasireikšti, nei netgi pasisakyti:
ji įprato klausyti tiktai mūsų, mokančių jai už paklusnumą ir dėmesį.
Tuo mes sukursime tokią aklą jėgą, kuri niekada nebus įgali niekur pajudėti, išskyrus kaip vadovaujant mūsų agentams, pastatytiems į jų lyderių vietą mes sulaužysime gojų šeimos reikšmę.
Masonijos lyderiai. Tauta paklus šitam, nes žinos, kad nuo tų lyderių priklausys uždarbiai, priemokos ir visokių gėrybių gavimas.
Genialus masonijos vadovas. Valdymo planas turi išeiti paruoštas iš vienos galvos, kadangi jo nesutvirtinsi, jeigu prileisti jo suskaldymą į gabalėlius daugelyje protų.
Todėl mums galima žinoti planą, bet ne jį aptarinėti, kad nepažeisti jo genialumą, jo sudedamųjų dalių ryšius, praktinės jėgos slaptos reikšmės kiekvieno jo punktų.
Jeigu aptarinėti ir keisti panašų darbą daugkartiniais balsavimais, tai ji turės savyje antspaudą visų protinių nesusipratimų, neprasiskverbusių gilyn ir ryšį jos sumanymų.
Mums reikia, kad mūsų planai būtų stiprūs ir su tikslingai sugalvoti.
Todėl mums neverta mesti genialaus mūsų vadovo darbo minios arba netgi ribotos bendrijos sudraskymui.
Šie planai neapvers kol kas aukščiau dugnu šiuolaikines įstaigas. Jie tiktai pakeis jų ekonomiją, o reiškia, visą kombinaciją jų ėjimo, kuri, tokiu būdu, vyks numatytu mūsų planuose keliu.
Įstaigos ir jų fikcijos. Su skirtingais pavadinimais visose šalyse egzistuoja apytikriai tas pats: Vyriausybė, Ministerija, Senatas, Valstybės taryba, įstatymų leidybos ir vykdomasis korpusas.
Man nereikia jums paaiškinti šių įstaigų tarpusavio santykių mechanizmo, nes jums tai gerai žinoma; atkreipkite tiktai dėmesį į tai, kad kiekviena iš įvardintų įstaigų atsako už kokią nors svarbią funkciją, prie to, prašau jus pastebėti, kad žodis „svarbi“ aš priskiriu ne įstaigai, o funkcijai, todėl, ne įstaigos svarbios, o svarbios jų funkcijos.
Įstaigos pasidalino tarpusavyje visas valdymo funkcijas – administracinę, vykdomąją, todėl jos pradėjo veikti valstybės organizme, kaip organai žmogaus kūne.
Jeigu pažeisime vieną dalį valstybės mašinoje, valstybė susirgs, kaip žmogaus kūnas, ir…numirs.
Liberalizmo nuodai. Kada mes į valstybės organizmą įvedėme liberalizmo nuodus, visa jos politinė kompleksija pasikeitė: valstybės susirgo mirtina liga – kraujo užkrėtimu. Lieka laukti jų agonijos pabaigos.
Konstitucija-politinio supriešinimo mokykla. Respublikinė era. Prezidentai – masonų kreatūros. Nuo liberalizmo gimė konstitucinės valstybės, pakeitusios gojus gelbstinčią patvaldystę, o konstitucija, kaip mums gerai žinoma, yra ne kas kita kaip pakeitusi išganingą gojams Patvaldystę, o konstitucija, kaip mums gerai žinoma, yra ne kas kita, kaip rietenų mokykla, išsiderinimo, ginčų, nesutarimų, bevaisių partinių tendencijų- vienu žodžiu, mokykla viso to, kas padaro beveide valstybės veiklą.
Tribūna ne blogiau už spaudą nuteisė teisėjus neveiklumu ir bejėgiškumui ir tuo padarė juos nereikalingais, atliekamais, dėl ko jie ir buvo daugelyje šalių nuversti.
Tada tapo galimu respublikinės eros atsiradimas, ir tada mes pakeitėme valdovą vyriausybės karikatūra – prezidentu, paimtu iš minios, iš mūsų kreatūros terpės, mūsų vergų.
Tame buvo minos pagrindas, mūsų pakištos po gojų tauta arba, tiksliau, po gojų tautomis.
Prezidentų atsakomybė. Artimoje ateityje mes įvesime prezidentų atsakomybę.
Tada mes jau nepradėsime terliotis pravedant tai, už ką atsakys mūsų nuasmeninta kreatūra.
Kas mums iki to, jeigu išretės eilės besiveržiančių prie valdžios, kad ateis sumaištys nuo neatradimo prezidentų, sumaištys, kurios galutinai dezorganizuos šalį…
Panama“. Deputatų palatos ir prezidento rolė. Kad atvesti mūsų planą iki to rezultato, mes pakišime rinkimus tokių prezidentų, pas kuriuos praeityje yra kokie nors neatskleistas tamsus reikalas, kokia nors„panama“, – tada jie bus ištikimi vykdytojai mūsų reikalavimų bijodami demaskavimo ir iš būdingo bet kokiam žmogui, pasiekusiam valdžią, siekio išlaikyti savo privilegijas, pranašumus ir garbę, susietą su prezidento vardu.
“mes pakišime rinkimus tokių prezidentų, pas kuriuos praeityje yra kokie nors neatskleistas tamsus reikalas”
Deputatų palata dengs, gins, rinks prezidentus, bet mes iš jos atimsime teisę įstatymų siūlymo, jų keitimo, idant ši teisė butų mūsų suteikta atsakingam prezidentui, lėlei mūsų rankose.
Žinoma, tada prezidento valdžia taps taikiniu visokiausiems antpuoliams, bet mes jam duosime savigyną, teise kreiptis į liaudį, į jo sprendimą be jo atstovų, tai yra į tą patį mūsų aklą patarnautoją – daugumą iš minios.
Nepriklausomai nuo to mes suteiksime prezidentui teisę paskelbti karinį stovį.
Šitą paskutinę teisę mes motyvuosime tuo, kad prezidentas kaip visos armijos vadas, turi ją turėti savo žinioje naujos respublikinės konstitucijos gynimo atvejui, kurios gynybai jis turi teisę kaip atsakingas atstovas šios konstitucijos.
Masonija- įstatymų leidybos jėga. Suprantama, tokiomis sąlygomis šventyklos raktas bus mūsų rankose, ir niekas, be mūsų, nebevadovaus įstatymų leidimo jėgai.
Nauja respublikinė konstitucija. Be to, mes politinės paslapties išlaikymo pretekstu atimsime iš Palatos, įvedus respublikinę konstituciją, užklausimo apie respublikines priemones teises, ir be to nauja konstitucija mes sumažinsime skaičių atstovų iki minimumo, kuo tiek pat sutrumpinsime politines aistras ir aistrą politikai.
Jeigu gi jie, turėdami didesnius siekius, reikš ambicijas ir turėdami šį minimumą, tai mes suvesime jas į nieką šaukimu ir kvietimu kreiptis į tautos daugumą…
Nuo prezidento priklausys Palatos ir Senato prezidentų ir viceprezidentų paskyrimas.
Vietoj pastovių parlamentų sesijų mes sutrumpinsime jų posėdžius iki kelių mėnesių.
Be to, prezidentas, kaip viršininkas vykdomosios valdžios, turės teisę surinkti arba paleisti parlamentą ir paleidimo atveju ištęsti laiką iki paskyrimo naujo parlamento susirinkimo.
Bet kad pasekmės nuo visų šitų, iš esmės, neteisėtų veiksmų nekristų ant mūsų nustatytos prezidento atsakomybės prieš laiką mūsų planams, mes duosim ministrams ir kitiems supantiems prezidentą valdininkams aukščiausios administracijos mintį apeiti jo potvarkius savo priemonėmis, už ką ir pakliūti po atsakomybę vietoj jo…
Šią rolę mes ypač rekomenduojame duoti vykdyti Senatui, Valstybės Tarybai arba Ministrų Tarybai, o ne atskiram asmeniui.
Prezidentas pagal mūsų nuožiūrą aiškins prasmę tų iš veikiančių įstatymų, kuriuos galima išaiškinti įvairiai; prie to ji anuliuos juos, kada jam mūsų bus nurodyta to poreikis; be to, jis turės teisę siūlyti laikinus įstatymus ir netgi naują vyriausybinio konstitucinio darbo pakeitimą, motyvuojant tai, kaip ir kiti reikalavimais aukščiausio valstybės gėrio.
Perėjimas prie masoniškos patvaldystės. Tokiomis priemonėmis mes gausime galimybę naikinti pamažu, žingsnis po žingsnio visa tai, ką iš pradžių kai įeinant mūsiškiams iš pradžių į savo teises mes būsime priversti įvesti į valstybių konstitucijas perėjimui į nepastebimą pašalinimą bet kokios konstitucijos, kada ateis laikas paversti bet kokį valdymą į mūsų patvaldystę.
Pasaulio karalio“ paskelbimo momentas. Pripažinimas mūsų patvaldžio gali ateiti ir anksčiau konstitucijos sunaikinimo: momentas to pripažinimo ateis, kada tautos, iškankintos nesklandumais ir nekompetencija valdovų, mūsų pastatytų, sušuks: “Pašalinkite juos ir duokite mums vieną pasaulio karalių, kuris suvienytų mus ir sunaikintų priežastis nesutarimų – nacionalines sienas, religijas, valstybines sąskaitas, kuris duotų mums taiką ir ramybę, kurią mes negalime rasti su mūsų valdytojais ir atstovais“.
Skiepijimas ligų ir kiti pikti masonų kėslai. Bet jūs patys puikiai žinote, kad galimybei visaliaudinio išreiškimo panašių norų būtina nepaliaujamai drumsti visose valstybėse tautos ir vyriausybės santykius, kad išvarginti visus priešprieša, nesutarimais, kova, neapykanta ir netgi kankinyste, badu, ligų įskiepijimu, skurdu, kad gojai nematytų kitos išeities, kaip atbėgti į mūsų piniginį ir pilną viešpatavimą…
Jeigu mes duosime atsikvėpti tautoms, tai geidžiamas momentas vargu ar kada nors ateis.

Protokolas Nr.11 – Valstybės Taryba pabrėš valdytojo valdžią

Valstybės Taryba pabrėš valdovo valdžią: ji, kaip parodomoji dalis Įstatymų leidybos korpuso bus kaip ir redakcijos valdovo įstatymų ir įsakų komitetų.
Naujos konstitucijos programa. Ir taip, štai programa naujos ruošiamos konstitucijos. Mes kursime Įstatymą, Teisę ir Teismą:
1) kaip neva siūlymus Įstatymų leidybos korpusui;
2) įsakais prezidento neva visuotinais nutarimais Senato nutarimais ir Valstybės Tarybos, neva ministerijų nutarimais;
3) o atėjus patogiam momentui – padarysime valstybės perversmą.
Kai kurios siūlomo perversmo smulkmenos. Įtvirtinę apytikriai modus agendi, užsiimsime smulkmenomis tų kombinacijų, kuriomis mums lieka pabaigti perversmą valstybės mašinų eigos aukščiau pasakyta kryptimi.
Kalbėdamas apie šias kombinacijas aš turiu omenyje spaudos laisvę, asociacijos teisę, sąžinės laisvę, rinkimų teisę ir daug ką kito, kas turės išnykti iš žmogiškojo repertuaro arba turi būti iš šaknų pakeista kitą dieną po naujos konstitucijos paskelbimo.
Tiktai šiuo momentu mums įmanoma bus iš kart paskelbti visus mūsų nutarimus, kadangi paskui kiekvienas pastebimas pakeitimas bus pavojingas ir štai kodėl:
jeigu tas pakeitimas atliktas bus su rūsčiu griežtumu ir griežtumo ir apribojimų prasme, tai gali privesti prie nevilties, iššauktos baime naujų pasikeitimų toje pačioje kryptyje;
jeigu tai bus sukurta tolimesnių palengvinimų prasme, tai pasakys, kad mes supratome savo neteisybę, o tai nuvainikuos valdžios neklystamumoaureolę, arba gi pasakys, kad išsigando ir priversti daryti nuolaidas, už kurias niekas nebus dėkingas, nes jas skaitys būtinomis…
Visa tai kenksminga naujos konstitucijos prestižui. Mums reikia, kad nuo pirmo jos paskelbimo momento, kada tautos bus apsvaigintos įvykusiu perversmu, teroru ir nesusipratimais, jos suvoktų, kad mes tokie stiprūs, taip nepažeidžiami, tokie galingi, kad su jais mes jokiu atveju nesiskaitysime ir ne tiktai neatkreipsime dėmesio į jų nuomonę ir norus, bet pasiruošę ir sugebantys su nepermaldaujama valdžia numalšinti juos kiekvienu momentu, kad mes viską paėmėme, ko mums reikėjo ir kad mes jokiu atveju nesidalinsime su jais mūsų valdžia…
Tada jie iš baimės užmerks akis į viską ir ims laukti, kas iš to išeis.
“Gojai – avinų banda, o mes jiems vilkai”
Gojai – avinai. Gojai – avinų banda, o mes jiems vilkai. Ar jūs žinote, kas būna su avimis, kada į avidę įsibrauna vilkai?..
Jie užmerks akis į viską dar ir todėl, nes mes jiems pažadėsime grąžinti visas atimtas laisves po pasaulio priešų nuraminimo ir sutramdymo visų partijų…
Ar verta kalbėti apie tai, kiek laiko jos lauks šito sugrąžinimo?..
Slapta masonija ir jos parodomosios ložės. Kam mes sugalvojome ir įteigėme gojams visą šitą politiką, – įteigėme, nedavę jiems galimybės pamatyti jos pagrindą,
kam, kaip ne tam, kad apėjimu pasiekti tai, kas nepasiekiama mūsų pasklidusiai genčiai tiesioginiu keliu.
Tai pasitarnavo pagrindu mūsų organizacijai slaptos masonijos, kurios nežino, ir tikslų, kurių net ir neįtaria gyvuliai gojai, mūsų pritraukti į parodomąją armiją masonų ložių, dėl akių atitraukimo jų gentainių.
Dievas dovanojo mums, savo išrinktai tautai, pasklidimą, ir šitoje visiems atrodančiame mūsų silpnume ir pasirodė visa mūsų jėga, kuri dabar atvedė mus ant slenksčio pasaulinio viešpatavimo. Mums dabar nedaug jau lieka pastatyti ant pakloto pamato.

Protokolas Nr.12 – Masoniškas žodžio „laisvė“ aiškinimas

Masoniškas žodžio „laisvė“ aiškinimas. Žodis „laisvė“, kurį galima aiškinti įvairiai, mes apibūdiname taip: laisvė yra teisė daryti tai, ką leidžia įstatymas.
Toks aiškinimas šio žodžio tuo metu pasitarnaus mums tam, kad visa laisvė atsidurs mūsų rankose, todėl kad įstatymai griaus arba puoselės tiktai pageidaujamą mums pagal aukščiau išdėstytą programą.
Spaudos ateitis masonų karalystėje. Su spauda mes pasielgsim sekančiu būdu.
Kokią rolę vaidina dabar spauda? Ji tarnauja drąsiam įsidegimui reikalingų mums aistrų arba gi egoistiniams partiškumams.
Ji būna tuščia, neteisinga, melaginga ir dauguma žmonių nesupranta visai, kam ji tarnauja.
Mes ją pabalnosim ir paimsim į stiprias vadžias, tą patį padarysime ir su likusia spauda, kadangi kokia prasmė mums atsikratyti nuo spaudos antpuolių, jeigu mes pasiliksime taikiniu brošiūrai ir knygai.
Mes paversime šiandien brangiai kainuojančius produktus viešumo, dėka būtinybės jos cenzūros, į pajamų punktą mūsų valstybės:
mes ją apdėsime ypatingu akciziniu mokesčiu ir įnašais įsteigiant spaudos ir tipografijos organus, kurie turi garantuoti mūsų vyriausybę nuo visokių antpuolių iš spaudos pusės.
Už galimą užpuolimą mes bausime negailestingai.
Tokios priemonės, užstatai ir baudos, jais garantuoti, atneš didžiules pajamas vyriausybei.
Tiesa, partiniai laikraščiai galėtų nepagailėti pinigų, bet mes juos uždarinėsime po antro puolimo ant mūsų.
Niekas nebaudžiamas nelies mūsų vyriausybinio neklystamumo aureolės.
Pretekstas leidybos nutraukimui – neva uždaromi organai be priežasties jaudina protus.
Prašau jus pažymėti, kad tarp puolančiųjų bus ir mūsų įkurti organai, Bet jie puls išimtinai punktus, mūsų numatytus pakeitimui.
Korespondentinės agentūros. Spaudos kontrolė. Jokia informacija neprasiskverbs į visuomenę be mūsų kontrolės. Tai ir dabar mes pasiekiame tuo, kad visos naujienos gaunamos kelių agentūrų, kuriose jos centralizuojamos iš visų pasaulio galų.
Šios agentūros bus tuo metu jau pilnai mūsų įstaigomis ir skelbs tik tai, ką mes joms nurodysim.
Jei dabar mes sugebėjome užvaldyti gojų visuomenių protus iki tokio laipsnio, kad visi jie beveik žiūri į pasaulio įvykius pro spalvotus stiklus tų akinių, kuriuos mes jiems uždedame ant akių, jeigu dabar mums nei vienoje valstybėje nėra trukdymų, užtveriančių mums patekimą prie gojų kvailumo vadinamų valstybinių paslapčių, tai kas gi bus tada, kai mes būsime pripažintais pasaulio valdovais asmenyje mūsų pasaulio karalio?!
Grįžkime prie spaudos ateities. Kiekvienas panorėjęs būti leidėju, bibliotekininku arba tipografininku bus priverstas gauti šiam reikalui nustatytą diplomą, kuris nusižengimo atveju nedelsiant bus atimtas.
Kas yra progresas masonijos supratimu? Esant šioms priemonėms minties ginklas taps auklėjamuoju rankose mūsų vyriausybės, kuri jau neleis liaudies masei klysti brūzgynuose ir svajonėse apie progreso geradarystes.
Kas iš mūsų nežino, kad šitos vaiduokliškos geradarystės – tiesūs keliai į nevykusias svajones, iš kurių gimė anarchistiniai žmonių santykiai tarpusavyje ir su valdžia, nes progresas arba, geriau pasakius, idėja progreso užvedė ant minties apie visokios rūšies emancipacijas, nenustačiusi jų ribų…
Visi taip vadinami liberalai iš esmės anarchistai jei ne darbų, tai minčių.
Kiekvienas iš jų vaikosi paskui laisvės vaiduoklius, įkrisdami išimtinai į laisvavalystę, tai yra anarchiją protesto vardan protesto…
Dar apie spaudą. Pereikime prie spaudos. Mes ją apdėsime, kaip ir visą spaudą, akcizinėmis rinkliavomis nuo puslapio ir užstatais, o knygos turinčios mažiau 30 puslapių,- dvigubu dydžiu.
Mes jas prikirsime prie brošiūrų kategorijos, kad iš vienos pusės sumažinti žurnalistų skaičių, kurie yra blogiausias spaudos nuodas, o iš kitos – ši priemonė privers rašytojus prie tokių ilgų kūrinių, kad juos mažai skaitys, ypač esant jų brangumui.
Tai, ką mes leisime patys naudai protinės krypties mūsų pažymėtos pusės, bus pigu ir bus skaitoma išgraibstant.
Mokestis nuramins tuščią literatūrinį potraukį, o baudžiamumas pastatys literatus į priklausomybę nuo mūsų.
Jeigu atsiras norintys rašyti prieš mus, tai neatsiras norinčių spausdinti jų kūrinius.
Prieš tai kaip priimti spaudai kokį nors kūrinį, leidėjas ar tipografininkas turės ateiti pas valdžią ir prašyti tam leidimą.
Tokiu būdu, mums iš anksto bus žinomi ruošiamos prieš mus intrigas, ir mes juos sumušime, užbėgę į priekį su paaiškinimais traktuojama tema.
Literatūra ir žurnalistika – dvi svarbiausios auklėjamosios jėgos; štai kodėl mūsų vyriausybė taps savininku daugelio žurnalų.
Tuo bus neutralizuotas kenksmingas poveikis privačios spaudos, ir bus įgytas didžiulis poveikis į protus…
Jeigu mes leisime dešimt žurnalų, tai patys įsteigsime trisdešimt, ir taip toliau tokiu būdu.
Bet šito jokiu būdu neturi įtarti publikoje, todėl ir visi mūsų leidžiami žurnalai bus priešingų pagal išorines kryptis nuomonių, kas sužadins jiems pasitikėjimą ir pritrauks mūsų nieko neįtariančius priešininkus, kurie, tokiu būdu, paklius į mūsų spąstus ir bus nukenksminti.
Pirmame etape bu pastatyti organai oficialaus charakterio. Jie visada stovės mūsų interesų sargyboje, ir todėl jų poveikis bus palyginti menkas.
Antrame – taps oficiozai, kurių rolė pritraukti abejingus ir šiltučius.
Trečioje – mes pastatysime tartum mūsų opoziciją, kuri nors viename iš savo organų pasirodys tarytum mūsų antipodas.
Mūsų tikrieji priešininkai dvasioje priims šią tariamą opoziciją už savus ir atvers mums savo kortas.
Visi mūsų laikraščiai bus visų galimų krypčių- aristokratinės, respublikinės, revoliucinės, netgi anarchistinės-kol kas, žinoma, kol gyvuos konstitucija…
Jie, kaip indų dievukas Višnu, turės šimtą rankų, iš kurių kiekviena čiupinės pulsą pas bet kurį iš visuomenės nuomonių.
Kada pulsas padažnės, tada šios rankos ves nuomonę mūsų tikslo kryptimi, nes susijaudinęs subjektas praranda nuovoką ir lengvai pasiduoda įtaigai.
Tie kvailiai, kurie galvos, kad pakartoja savo stovyklos laikraščio nuomonę, kartos mūsų nuomonę arba tą, kuri mūsų pageidautina. Įsivaizduodami, kad jie seka paskui savo partijos organą, jie nueis paskui tą vėliavą, kurią mes jiems pakabinsim.
Kad nukreipti šia prasme mūsų laikraščių milicijas, mes turime ypač kruopščiai organizuoti šį reikalą.
Po Centrinio spaudos skyriaus pavadinimu mes įsteigsime literatūrinius susirinkimus, kuriuose mūsų agentai nepastebimai duos slaptažodį ir signalus.
Aptariant ir prieštaraujant mūsų iniciatyvoms visada paviršutiniškai, nepaliečiant jų esmės, mūsų organai ves tuščią susišaudymą su oficialiais laikraščiais vien tik tam, kad mums duoti pretekstą pasisakyti žymiai smulkiau, negu mes galėtume tai padaryti pirminiuose oficialiuose pareiškimuose. Žinoma, kada tai mums bus naudinga.
Šie antpuoliai mums suvaidins dar ir tą rolę, kad pavaldiniai bus įsitikinę į pilną laisvę laisvakalbystės, o mūsų agentams tai duos pretekstą tvirtinti, kad pasisakantys prieš mus organai tuščiažodžiauja, nes negali surasti tikrųjų pretekstų esminiam mūsų pozicijų paneigimui.
Tokie nepastebimi visuomenės dėmesiui, bet teisingos priemonės sėkmingiausiai veda visuomenės dėmesį ir pasitikėjimą į mūsų vyriausybės pusę.
Jų dėka mes pagal poreikį sužadinti ir nuraminti protus politiniuose klausimuose, įtikinti arba numušti nuo esmės, spausdinant tai tiesą, tai melą, duomenis arba jų paneigimą, žiūrint pagal tai, gerai ar negerai jie priimti, visada atsargiai apčiuopiant dirvą, pirma negu ant jos įžengti…
Mes nugalėsime prieš mūsų priešininkus tikrai, nes pas juos nebus dispozicijoje spaudos organų, kuriuose jie galėtų pasisakyti iki galo, pasekoje aukščiau pasakytų priemonių prieš spaudą. Mums nereikės netgi jų paneiginėti iki pagrindų…
Bandomieji akmenys, mūsų mesti trečiarūšėje mūsų spaudoje, esant poreikiui mes energingai neigsime oficiozuose.
Masoniškas solidarumas šiuolaikinėje spaudoje. Jau ir kitose formose kad ir prancūziškos žurnalistikos egzistuoja masoniškas solidarumas slaptažodyje: visi spaudos organai susieti tarpusavyje profesine paslaptimi; panašiai kaip senovės augurai nei vienas žmogus jos neišduos savo slaptų žinių, jeigu nėra nutarimo juos paskelbti.
Nei vienas žurnalistas nesiryš perduoti šios paslapties, nes nei vienas iš jų neprileidžiamas į literatūrą be to, kad visa jo praeitis neturėtų kokios nors gėdingos žaizdos…
Šitos žaizdos būtų tuojau pat atvertos. Kol šitos žaizdos palieka paslaptį nedaugelio, aureolė žurnalisto pritraukia nuomonę daugumos šalyje-paskui jį žygiuoja su džiugesiu.
Sužadinimas provincialių „visuomeninių“ reikalavimų. Mūsų apskaičiavimai ypač nusidriekia į provinciją.
Joje mums būtina sužadinti tas viltis ir siekius, su kuriais mes visada galėtume užgriūti sostinę, pateikdami sostinėms juos kaip savarankiškus lūkesčius ir siekius provincijos.
Aišku, kad šaltinis bus visada tas pats- mūsų.
Mums reikia, kad niekada, kol mes dar nesame pilnoje valdžioje, sostinės atsidurtų apklotos provincialia liaudies nuomone, tai yra daugumos, paveiktos mūsų agentų.
Mums reikia, kad sostinėms psichologiniu momentu nereikėtų aptarinėti įvykusio fakto jau vien todėl, kad jis priimtas nuomone provincialios daugumos.
Neklystamumas naujojo režimo. Kada mes būsime naujojo režimo periode, pereinamajame mūsų karaliavimo atžvilgiu, mums bus negalima leisti visuomenės nerūpestingumo demaskavimo spauda;
reikia, kad galvotų, kad naujas režimas visus taip patenkino, kad net nusikalstamumas nuseko…
Nusikalstamumo atsiradimo pavyzdžiai turi likti žinioje jų aukų ir atsitiktinių liudininkų – ne daugiau…

Protokolas Nr.13 – Duonos kasdieninės poreikis

Duonos kasdieninės poreikis. Kasdieninės duonos poreikis priverčia gojus tylėti ir būti nuolankiais mūsų tarnais.
Į mūsų spaudą iš jų tarpo paimti agentai aptarinės pagal mūsų įsakymą tai, ką mums nepatogu leisti tiesiogiai oficialiuose dokumentuose, o mes tuo laiku prisidengę triukšmu kilusio aptarimo paimsime ir prastumsime mūsų pageidaujamas priemones ir pristatysime jas publikai kaip įvykusį faktą.
Niekas neišdrįs reikalauti atšaukti tai kas leista, juo labiau kad tai bus pristatyta kaip pagerinimas…
O čia spauda atitrauks mintis į naujus klausimus (mes juk įpratinome žmones ieškoti vis naujo).
Politikos klausimai. Aptarinėti šiuos naujus klausimus puls tie iš besmegenių žmonių likimų šeimininkų, kurie iki dabar nesugeba suprasti to, ką ima aptarinėti.
Politikos klausimai niekam nepasiekiami, išskyrus jai vadovaujančius jau daugelį šimtmečių jos kūrėjus.
Iš viso to jūs pamatysite, kad, siekdami minios nuomonės, mes tik palengviname mūsų mechanizmo eigą, ir jūs galite pastebėti, kad ne veiksmams, o žodžiams, paleistiems mūsų tuo ar kitu klausimu, mes tarytum ieškom pritarimo.
Mes nuolatos skelbiame, kad vadovaujamės visuose mūsų renginiuose viltimi, sujungta su įsitikinimu tarnauti bendram gėriui.
Pramonės klausimai. Kad atitraukti per daug neramius žmones nuo politikos klausimų aptarinėjimo, mes dabar diegiame naujus neva jos klausimus – pramonės klausimus.
Šitoje srityje tegul sau šėlsta!
Masės sutinka nieko neveikti, ilsėtis nuo neva politinės veiklos (prie kurios mes juos ir pripratinome, kad kovoti jų pagalba su gojų vyriausybėmis) tik su sąlyga naujų užsiėmimų, kuriuose mes jiems nurodome tarytum tą politinę kryptį.

“Kad jie patys ko nors neprisigalvotų…”

Pasilinksminimai. Tautos namai. Kad jie patys ko nors neprisigalvotų, mes juos dar ir atitraukiame palinksminimais, teatrais, žaidimais, įdomybėmis, pomėgiais, liaudies namais…
Greitai mes pradėsime per spaudą siūlyti konkursines varžybas mene, visų rūšių sporte; šie interesai atitrauks galutinai protus nuo klausimų, ties kuriais mums tektų su jais kovoti.
Atprasdami vis labiau ir labiau nuo savarankiško mastymo, žmonės ims kalbėti į unisoną su mumis, todėl kad mes vieni imsime siūlyti naujas minties kryptis… žinoma, per tokius asmenis, su kuriais mus nepalaikys solidariais.
Tiesa viena. Liberalių utopistų vaidmuo bus galutinai suvaidintas, kada mūsų valdymas bus pripažintas.
Iki to laiko jie mums gerai patarnaus.
Todėl mes dar nukreipsime protus į visokius prasimanymus fantastinių teorijų, naujų ir neva progresyvių, juk mes su pilna sėkme susukome progresu besmegenes goju galvas, ir nėra tarp gojų proto, kuris pamatytų, kad po šiuo žodžiu slepiasi atitraukimas nuo tiesos visais atvejais, kur reikalas neliečia materialių išradimų, nes tiesa viena, joje nėra vietos progresui.
Progresas, kaip melaginga idėja, tarnauja tiesos užtamsinimui, kad niekas jos nežinotų, išskyrus mus, Dievo išrinktuosius, jų saugotojus.
Didžiosios problemos. Кada mes įsiviešpatausim, tai mūsų oratoriai aiškins apie dideles problemas, kurios jaudino žmoniją tam, kad ją galų gale atvesti prie mūsų gerosios krypties.
Kas įtars tada, kad visos šios problemos buvo pakištos mūsų pagal politinį planą, kurio niekas neperkando per daugelį amžių?!..

Protokolas Nr.14 – Ateities religija

Ateities religija. Kada mes įsiviešpatausim, mums nepageidautina bus egzistavimas kitos religijos, išskyrus mūsų apie vieną dievą, su mūsų likimas surištas mūsų išskirtinumu ir kuriuo tas pats mūsų likimas suvienytas su pasaulio likimais.
Todėl mes turime sugriauti visokius tikėjimus. Jei iš to gimsta šiuolaikiniai ateistai, tai, kaip pereinamoji pakopa, tai nepakenks mūsų vizijoms, o pasitarnaus pavyzdžiu toms kartoms, kurios klausys mūsų pamokslus apie Mozės religiją, atvedusią savo patvaria ir apgalvota sistema į mūsų visų tautų užvaldymą.
Tuo mes pabrėžiame ir mistinę jos tiesą, pasakysim mes, grindžiama visa jos auklėjamoji jėga…
Ateities baudžiava. Tada kiekvienu atveju mes skelbsime straipsnius, kuriuose lyginsime mūsų gerą valdymą su buvusiu.
Ramybės malonė, nors ir sukelta šimtmečių neramumų, pasitarnaus naujam reljefui pasakyto gėrio.
Gojų administracijų klaidos bus mūsų aprašomos pačiomis ryškiausiomis spalvomis.
Mes pasėsim jiems tokį pasišlykštėjimą, kad tautos pasirinks ramybę baudžiavinėje būklėje o ne tariamą laisvę, tiek juos iškankinusią, išsekinusią pačius žmogaus gyvavimo šaltinius, kurie buvo eksploatuojami minios perėjūnų, nežinojusių, ką daro…
Beprasmiškos valdymo kaitos, prie kurių mes pratinome gojus, kada pasikasinėjome po jų valstybių pamatais, tiek atsibos iki to laiko tautoms, kad jie sutiks kentėti iš mūsų viską, kad tik nerizikuoti ir nebandyti iš naujo išgyventus jaudulius ir negandas.
Mes gi ypatingai pabrėšime istorines klaidas gojų valdžių, tiek amžių kankinusių žmoniją nebuvimu nuovokumo viskame, kas liečia tikrą jos gerovę, besivaikant fantastinių socialinės gerovės projektų, nepastebint, kad šitie projektai vis labiau blogino, o ne gerino padėtį visuotinų santykių, kuriais remiasi žmonių gyvenimas…
Visa jėga mūsų principų ir priemonių bus tame, kad jie mūsų bus pristatyti ir bus išaiškinti kaip ryškus kontrastas su suirusia senąja tvarka visuomenės santvarkos.
Nepasiekiamumas pažinimo ateities religijos paslapčių. Mūsų filosofai aptarinės visus trūkumus gojų tikėjimų, bet niekas niekada neaptarinės mūsų tikėjimą iš jo tikrojo požiūrio taško, nes jo niekas iš pagrindų nesužinos, išskyrus mūsiškius, kurie niekada neišdrįs išduoti šias paslaptis…
Pornografija ir spausdinto žodžio ateitis.
Šalyse, vadinamose pirmaujančiomis, mes sukūrėme beprotišką, purviną, šlykščią literatūrą.
Dar tam tikrą laiką po mūsiškio atėjimo į valdžią mes skatinsime jos egzistavimą, kad ji reljefiškiau nupieštų kontrastą kalbų, programų, kurios pasklis iš mūsų aukštumų…
Mūsų protingi žmonės, išauklėti vadovauti gojams, ruoš kalbas, projektus, užrašus, straipsnius, per kuriuos mes įtakosime protus, nukreipdami į mūsų numatytas sąvokas ir žinias.
Šiandien Europą užplūdo milijonai migrantų, Europa naikinama mūsų akyse ir kiekvienam, dar netapusiam zombiu nuo MIP melo, kyla logiškas klausimas, kas viso šio nusikaltimo prieš Europos tautas autorius, kas ir kaip organizavo šį „tautų lydymo katilą“, valstybių ir tautų naikinimą, jų įverginimą, kokie šio nusikaltimo tikslai, kas jo užsakovai, vykdytojai?

Protokolas Nr.15 – Vienos dienos pasaulinis perversmas

Vienos dienos pasaulio perversmas. Kada mes pagaliau galutinai įsiviešpatausime su valstybinių perversmų pagalba, visur paruoštų vienai ir tai pačiai dienai, po visų egzistuojančių vyriausybių galutinio netinkamumo pripažinimo (o iki to praeis dar nemažai laiko, gali būti ir visas amžius) mes pasistengsime, kad prieš mus jau nebūtų suokalbių.
Tam mes negailestingai žudysime visus, kas sutiks mūsų užkariavimą su ginklu rankose.
Mirties bausmės. Kiekvienas naujas kokios nors slaptos draugijos įsteigimas bus taip pat baudžiamas mirties bausme, ir tie iš jų, kurie šiuo metu egzistuoja, mums žinomi ir mums tarnauja ir tarnavo, mes išardysim ir išsiųsime į tolimus nuo Europos kontinentus.
Būsimas gojų-masonų likimas. Тaip mes pasielgsime su tais gojais iš masonų, kurie per daug žino; taip pat, kurių mes kažkodėl pasigailėsime, liks nuolatinėje baimėje būti ištremtais.
Mes išleisime įstatymą, pagal kurį visi buvę slaptų draugijų dalyviai bus išvaryti iš Europos, kaip mūsų valdymo centro. Mūsų vyriausybės nutarimai bus baigtiniai ir neskundžiami.
1 masonai „Mes išleisime įstatymą, pagal kurį visi buvę slaptų draugijų dalyviai bus išvaryti iš Europos“
Valdžios mistika. Gojų bendruomenėse, kuriose mes įleidome tokias gilias griovimo ir protestantizmo šaknis, galima įdiegti tvarką tik negailestingomis priemonėmis, įrodančiomis griežtą valdžią: Nėra ko žiūrėti į krentančias aukas, atnešamas ateities gerovei.
Pasiekimui gėrio, nors ir aukojimo keliu, yra pareiga kiekvienos valdžios, kuri suvokia, kad ne tik privilegijose, bet ir pareigose yra jos egzistencija.
Pagrindinis reikalas valdymo tvirtumui – sustiprinimas galybės aureolės, o šita aureolė pasiekiama tiktai didingu valdžios tvirtumu, kuri turėtų savyje požymius nuo mistinių priežasčių – nuo dieviškojo išrinktinumo.
Tokia buvo iki paskutinio laiko rusų Patvaldystė – vienintelis pasaulyje mūsų priešas, jeigu neskaityti popiežiaus.
Prisiminkite pavyzdį to, kaip krauju užlieta Italija nepalietė nei plauko nuo Sulos galvos, kuris išliejo šitą kraują: Sula sudievino savo galybe tautos akyse, nors ir jo nukankintos, o didvyriškas jo sugrįžimas į Italiją pastatė jį į neliečiamybę... Tauta neliečia to, kas hipnotizuoja ją savo narsumu ir dvasios jėga.
Masonų ložių dauginimas. Kol kas gi iki mūsų įsikaraliavimo mes, priešingai, sukursime ir padauginsime franko-masonų ložes visose pasaulio šalyse, įtrauksime į jas visus, galinčius būti ir esančius įžymiausius veikėjus, todėl kad šituose ložėse bus pagrindinė žinių vieta ir įtakos priemonė.
Centrinė „išminčių“ valdyba. Visos šios ložės mes centralizuosime į vieną, tik mums žinomą, visiems kitiems gi nežinomą valdybą, kuri sudaryta iš mūsų išminčių.
Ložės turės savo atstovą, pridengiantį savimi pasakytą masonų valdybą, iš kurio išeis slaptažodis ir programa. Šiose ložėse mes užmegsime mazgą visų revoliucinių ir liberalių elementų.
Jos bus sudarytos iš visų visuomenės sluoksnių. Patys slapčiausi sumanymai bus mums žinomi ir paklius į mūsų vadovavimą tą pačią jų atsiradimo dieną.
Provokacija. Tų ložių nariais bus beveik visi tarptautinės ir nacionalinės policijos agentai, nes jos tarnyba mums nepakeičiama tuo požiūriu, kad policija gali savaip susitvarkyti su nepaklūstančiais, bet ir pridengti mūsų veiklą, sukurti prielaidas nepasitenkinimams ir t.t.
Masonija kaip vadovas visų slaptų bendrijų. Į slaptos bendrijas paprastai labiausiai noriai stoja aferistai, karjeristai ir bendrai žmonės didesne dalimi lengvabūdžiai, su kuriais mums bus nesunku turėti reikalus ir jais paleisti mechanizmą mūsų projektuotos mašinos...
Jeigu šitas pasaulis susidrums, tai reikš, kad mums reikėjo jį sudrumsti, kad išderinti per daug didelį jo solidarumą.
Jeigu tarp jo atsiras suokalbis, tai jam vadovaus ne kas kitas, kaip vienas iš patikimiausių mūsų tarnų.
Natūralu, kad mes, o ne kas kitas, vesime masonų veiksmus, nes mes žinome, kur vedame, žinome galutinį tikslą savo veiksmo, gojai gi nieko nežino, net tiesioginio rezultato:
jie pasiduoda, paprastai, minutiniam apskaičiavimui savimeilės patenkinimo sumąstyto, ne sumąstyto, nepastebėdami net to, kad pats sumanymas nepriklauso jų iniciatyvai, o mūsų nutaikymui į mintį...
Viešos sėkmės reikšmė. Gojai eina į ložes iš smalsumo arba iš vilties jų pagalba prasiveržti prie visuomeninio pyrago, o kai kurie tam, kad turėti galimybę išsakyti prieš publiką savo neišsipildančias ir neturinčias pagrindo svajones: jie trokšta sėkmės emocijos ir plojimų, kuriems mes gana dosnūs.
Mes tam ir duodame jiems šitą sėkmę, kad naudotis iš čia gimstančia saviapgaule, su kuria žmonės nepastebimai priima mūsų įtikinimus, nesisaugodami jų, pilnai įsitikinę, kad jų neklystamumas išleidžia savo mintis, o suvokti svetimas jau negali...
Jūs negalite įsivaizduoti, kaip protingiausius iš gojų galima atvesti iki nesąmoningo naivumo, esant jų saviapgaulei, ir kartu su tuo, kaip lengva juos sutrikdyti mažiausia nesėkme, kad ir nutraukimu aplodismentų, ir atvesti į vergišką paklusnumą vardan sėkmės atsinaujinimo...
Ant kiek mūsiškiai nepaiso sėkmės, kad tik įgyvendinti savo planus, ant tiek gojai pasiruošę paaukoti visokiais planais, kad tik gauti sėkmę.
Šita jų psichologija reikšmingai palengvina mums užduotį jų nukreipimo. Šie tigrai pagal savo išorę turi avinų sielas, o jų galvose skersvėjai.
Kolektyvizmas. Mes pasodinome juos ant svajonės arkliuko apie žmogaus individualumo sugėrimą simboliško kolektyvizmo vienetu...
Jie dar nesuprato ir nesupras šios minties, kad šitas arkliukas yra pažeidimas pagrindinio dėsnio gamtos, sukūrusios nuo pačio pasaulio sutvėrimo vienetą, nepanašų į kitus, būtent individualumo tikslu...
Jeigu mes galėjome atvesti juos prie tokio beprotiško apakinimo, ar tai neįrodo su stulbinamu aiškumu, iki kokio laipsnio gojų protas žmogiškai neišvystytas palyginus su mūsų protu?! Štai tai, pagrindinai, ir garantuoja mūsų sėkmę.
Aukos. Ant kiek buvo toliaregiai mūsų senovės išminčiai, kada kalbėjo, kad rimtam tikslui pasiekti nedera sustoti ties priemonėmis ir skaičiuoti aukų skaičių, aukojamų šiam tikslui...
Mes neskaičiavome aukų iš galvijų sėklos skaičiaus – gojų, nors ir paaukojome daug iš savų, bet užtai dabar ir dabar jau davėme jiems tokią padėtį žemėje, apie kokią jie ir svajoti negalėjo.
Palyginti neskaitlingos aukos iš mūsų skaičiaus išsaugojo tautą nuo pražūties.
Masonų žudymas. Mirtis yra kiekvieno neišvengiama pabaiga. Geriau šitą pabaigą priartinti prie tų, kurie trukdo mūsų reikalui, negu prie mūsiškių, prie mūsų, šio reikalo kūrėjų.
Mes nužudysime masonus taip, kad niekas, išskyrus broliją, to negali įtarti, net pačios žudymo aukos: visi jie miršta, kada tai reikalinga, tarytum nuo normalaus susirgimo. Žinodami tai, net brolija, savo ruoštu, nedrįsta prieštarauti.
Tokiomis priemonėmis mes išrovėme iš masonų terpės pačią šaknį protesto prieš mūsų potvarkius.
Pamokslaudami gojams liberalizmą, mes tuo pačiu metu laikome savo tautą ir mūsų agentus visiškame paklusnume.
Valdžios įstatymų prestižo kritimas. Mūsų poveikyje gojų įstatymų vykdymas sumažėjo iki minimumo.
Įstatymo prestižas sunaikintas liberaliais aiškinimais, mūsų įvestais į šią sferą. Svarbiausiose politinėse ir principiniuose reikaluose ir klausimuose teismai sprendžia, kaip mes jiems nurodome, mato reikalus toje šviesoje, kokia mes juos nušviečiame gojų administracijoms, žinoma, per pakištus žmones, su kuriais bendro tarytum ir neturi,- laikraščių nuomone arba kitais keliais...
Net senatoriai ir aukščiausia administracija aklai priima mūsų patarimus.
Grynai gyvuliškas protas pas gojus nesugeba analizuoti ir stebėti, o juo labiau numatyti tai, prie ko gali krypti toks klausimo iškėlimas.
Išrinktinumas. Šitame skirtume sugebėjimo protauti tarp gojų ir mūsiškių galima aiškiai įžvelgti antspaudą išskirtinumo ir žmogiškumo, skirtinga nuo instinktyvaus, gyvuliško gojų proto.
Jie regi, bet nenumato, ir neišranda (nebent tiktai materialius daiktus). Iš to aišku, kad pati gamta skyrė mums vadovauti ir valdyti pasaulį.
Trumpumas ir aiškumas būsimos karalystės įstatymų. Kada ateis laikas atviro mūsų valdymo, laikas parodyti jo gėrybingumą, mes perdirbsime visą teisėtvarką: mūsų įstatymai bus trumpi, suprantami, nekintami, be visokių traktuočių, taip kad juos bet kuris pajėgs tvirtai žinoti.
Paklusnumas viršininkams. Pagrindinis bruožas, kuris bus juose įdiegtas - tai paklusnumas vyresnybei, privestas iki grandiozinio laipsnio.
Tada visokie piktnaudžiavimai išseks pasekoje atsakingumo valdžios atstovo.
Priemonės prieš piktnaudžiavimą valdžia. Piktnaudžiavimai gi valdžia, esančia žemiausia šios paskutinės instancijos, bus taip negailestingai baudžiami, kad pas bet kurį praeis noras eksperimentuoti savo jėgas.
Mes nenukrypstamai seksime paskui kiekvieną administracijos veiksmą, nuo kurio priklauso valstybinės mašinos eiga, nes palaidumas joje pagimdo pasileidimą visur: nei vienas atvejis neįstatymiškumo arba piktnaudžiavimai neliks be parodomosios nuobaudos.
Bausmių griežtumas. Slėpimas, solidarus nuolaidžiavimas tarp tarnautojų administracijoje – visas šitas blogis išnyks po pirmųjų griežtos bausmės pavyzdžių.
Mūsų valdžios aureolė reikalauja tikslingų, tai yra griežtų bausmių už mažiausius pažeidimus vardan asmeninės naudos, jos aukščiausiojo prestižo.
Nukentėjęs, nors ir ne savo kaltės mastu, bus tarytum kareiviu, krentančiu administraciniame lauke Valdžios, Principo ir Įstatymo naudai, kurie neprileidžia atsitraukimo, iš visuomeninio kelio į asmeninį, nuo pačių valdančių visuomenines vežėčias.
Pavyzdžiui: mūsų teisėjai žinos, kad, norėdami pasigirti kvailu mielaširdingumu, jie pažeidžia įstatymą apie teisingumą, kuris sukurtas pavyzdingam pamokymui žmonių bausmėmis už nusižengimus, o ne parodai dvasinių savybių teisėjų...
Šias savybes tikslinga rodyti asmeniniame gyvenime, o ne visuomeninėje dirvoje, kuri yra auklėjamasis pagrindas žmogaus gyvenime.
Teisėjų amžiaus riba. Mūsų teismų personalas tarnaus neilgiau 55 metų amžiaus, visų pirma, todėl kad seni atkakliau laikosi šališkų nuomonių, mažiau sugeba paklusti naujiems potvarkiams, antra, todėl kad tai mums suteiks galimybę tokia priemone pasiekti lankstumo perkėlimo personalo, kuris tuo lengviau nusilenks mūsų spaudimui:
kas pasigailės užsilaikyti savo vietoje, turės aklai paklusti, kad to užsitarnauti.
Teisėjų ir valdžios liberalizmas. Bendrai gi mūsų teisėjai bus mūsų renkami iš terpės tiktai tų, kurie tvirtai žinos, kad jų rolė bausti ir taikyti įstatymus, o ne svajoti apie liberalizmo pasireiškimą sąskaita valstybės auklėjamojo plano, kaip šiandien tai įsivaizduoja gojai...
Perkėlimo priemonė tarnaus ir panaikinimui kolektyvinio solidarumo bendradarbių ir visus pririš prie vyriausybė interesų, nuo kurios priklausys jų likimas.
Jaunoji karta teisėjų bus išauklėta pažiūrose apie neleistinumą tokių piktnaudžiavimų, kurie galėtų pažeisti nustatytą tvarką santykių mūsų pavaldinių tarpusavyje.
Dabar gojų teisėjai daro nuolaidas visokiems nusikaltimams, neturėdami teisingo supratimo apie savo paskirtį, todėl kad dabartiniai valdovai skirdami teisėjus į pareigas nesirūpina įteigti jiems pareigos jausmą ir reikalo suvokimą, kurio iš jų reikalaujama.
Kaip gyvuliai išleidžia savo vaikus medžioti, taip ir gojai savo pavaldinius duoda pelningas vietas, negalvodami jiems išaiškinti, kam šita vieta sukurta.
Nuo to jų valdymas ir suyra pačių jėgomis, per veiksmus savos administracijos.
Pasisemkim gi iš pavyzdžio rezultatų šių veiksmų dar vieną pamoką savo valdymui.
Mes išrausime liberalizmą iš visų svarbių strateginių postų mūsų valdymo, nuo kurių priklauso auklėjimas pavaldinių mūsų visuomeninei santvarkai.
Į šiuos postus paklius tiktai tie, kurie bus mūsų išauklėti administraciniam valdymui.
Pasauliniai pinigai. Į galimą pastabą, kad atstatydinimas senų tarnautojų brangiai kainuos iždui, pasakysiu, visų pirma, kad jiems atras išankstinę privačią tarnybą mainais į prarandamą, o visų antra, pažymėsiu, kad mūsų rankose bus sutelkti visi pasaulio pinigai, todėl, ne mūsų vyriausybei bijoti brangumo...
Masonijos absoliutizmas. Mūsų absoliutizmas viskame bus nuoseklus, o todėl, kiekviename savo nutarime mūsų didžioji valia bus gerbiama ir neprieštaraujant vykdoma: ji ignoruos bet kokį murmėjimą, bet kokį nepasitenkinimą, išraudama bet kokį pasireiškimą jų veiksme parodomosiomis bausmėmis.
Kasacijos teisė. Mes panaikinsim kasacinę teisę, kuri pereis išimtinai į mūsų rankas – į dispoziciją valdančiojo, nes mes neturime leisti kilti minčiai pas tautą, kad galėtų įvykti neteisingas sprendimas mūsų pastatytų teisėjų.
Jeigu kažkas panašaus įvyks, tai mes patys kasuosime sprendimą, bet su tokiu pavyzdiniu nubaudimu teisėjo už nesuvokimą savo pareigos ir paskirties, kad šitie atvejai nepasikartos...
Pakartosiu, kad juk mes žinosime kiekvieną žingsnį mūsų administracijos, paskui kurią ir reikia sekti, kad tauta būtų mumis patenkinta, nes jis gali reikalauti ir gero valdymo ir gero globėjo.
Patriarchalinis būsimo valdžios pobūdis. Mūsų valdymas turės patriarchalinį pobūdį, tėviškos globos iš šalies mūsų valdovo.
Mūsų tauta ir pavaldiniai pamatys jo asmenyje tėvą, besirūpinantį kiekvieno sunkumais, apie kiekvieną veiksmą, apie kiekvieną tarpusavio santykį kaip pavaldinių vienas kitam, taip ir jų valdovui.
Sudievinimas valdytojo. Tada jie tiek persiims mintimi, kad jiems neįmanoma be šitos priežiūros ir vadovavimo, jeigu jie nori gyventi taikoje ir ramybėje, kad jie pripažįsta patvaldystę mūsų vyriausybės su pasigėrėjimu, artimu sudievinimui, ypač kada įsitikins, kad mūsų statytiniai nepakeičia jo savo valdžia, o tik aklai vykdo jo nurodymus.
Jie bus patenkinti, kad mes viską sureguliavome jų gyvenime, kaip tai daro protingi tėvai, kurie nori auklėti savo vaikus su dėkingumo ir paklusnumo jausmu.
Juk tautos mūsų politikos paslapčių atžvilgiu visada nepilnamečiai vaikai, lygiai taip pat, kaip ir jų valdymo...
Stipriojo teisė kaip vienintelė teisė. Kaip matote, aš grindžiu mūsų despotizmą teise ir pareiga:
teisė priversti vykdyti pareigą yra tiesioginė pareiga vyriausybės, kuri yra tėvas savo pavaldiniams.
Ji turi teisę stipriojo tam, kad naudotis juo vardan nukreipimo žmonijos į gamtos nustatytą santvarką – paklusnumą.
Viskas pasaulyje yra paklusnume, jei ne pas žmones, tai pas aplinkybes arba pas savo natūrą, bet kokiu gi atveju, pas stipriausiąjį.
Tai būkime gi tuo stipresniuoju dėka gėrio.
Mes privalome, negalvodami, aukoti atskiromis asmenybėmis, pažeidėjais nustatytos tvarkos, idant pavyzdiniame baudime blogio guli didžiulė auklėjamoji užduotis.
Izraelio karalius – pasaulio patriarchas. Кada karalius Izraelio uždės ant savo šventos galvos karūną, atneštą jam Europos, jis pasidarys pasaulio patriarchu.
Būtinos aukos, jo atneštos, pasekoje jų tikslingumo niekada nepasieks aukų skaičiaus, atneštų laike amžių didybės manijos-lenktyniavimu gojų vyriausybių.
Mūsų karalius bus nepaliaujamame bendravime su tauta, kalbėdamas jai iš tribūnos kalbas, kurias gandai tą pačią valandą išnešios visam pasauliui.

Protokolas Nr.16 – Universitetų nukenksminimas

Universitetų nukenksminimas. Tikslu sunaikinti bet kokias kolektyvines jėgas, išskyrus mūsų, mes nukenksminsime pirmą kolektyvizmo pakopą – universitetus, perauklėdami juos nauja kryptimi.
Jų viršininkai ir profesoriai bus paruošti savam darbui nuodugniomis slaptomis veiklos programomis, nuo kurių jie nebaudžiamai neatsitrauks nei kiek.
Jie prasidės su ypatingu atsargumu ir bus pastatyti į pilną priklausomybę nuo vyriausybės.
Mes išmesime iš dėstymo valstybės teisę, kaip ir viską, kas liečia politikos klausimą. Šios disciplinos bus dėstomi nedaugeliui dešimčių asmenų, išrinktų pagal išskirtinius gabumus iš pašvęstųjų skaičiaus.
Universitetai neturi išleisti iš savo sienų pienburnių, ruošiančius konstitucijos planus, kaip komedijas arba tragedijas, užsiimdami politikos klausimais, kuriuose ir tėvai tai jų nieko niekada nesuprato.
Blogas nukreiptas susipažinimas didelio skaičiaus žmonių su klausimais politikos sukuria utopistus ir blogus pavaldinius, kaip jūs patys galite įžvelgti iš pavyzdžio visuotinio auklėjimo šioje gojų kryptyje.
Mums reikėjo įvesti į jų auklėjimą visus tuos pradus, kurie taip šauniai perlaužė jų santvarką. Kada gi mes būsime valdžioje, tai mes pašalinsime visokias varžančias priemones iš auklėjimo ir padarysime iš jaunimo paklusnius viršininkų vaikus, mylinčius valdantį, kaip atramą ir viltį į taiką ir ramybę.
Klasicizmo pakeitimas. Klasicizmas, kaip ir visoks senovės istorijos studijavimas, kurioje labiau blogų, negu gerų pavyzdžių, mes pakeisime studijavimu ateities programos.
Mes išbrauksime iš žmonių atminties visus faktus praeitų amžių, kurie mums nepageidautini, palikę iš jų tiktai tuos, kurie nupiešia visas gojų valdžių klaidas.
Mokymas apie praktinį gyvenimą, apie privalomą santvarką, apie santykius žmonių vienų su kitais, apie išvengimą blogų egoistinių pavyzdžių, kurie pasėja blogio užkratą, ir kiti panašūs klausimai auklėjamojo charakterio stovės pirmuose numeriuose dėstymo programų, sudarytos pagal atskirą planą kiekvienai žiniai, nei kokiu atveju neapjungiant dėstymo.
Toks klausimo pastatymas turi ypatinga svarbą.
Auklėjimas ir žinios. Kiekvienas visuomeninis kadras turi būti išauklėtas griežtai atskiriant atitinkamai paskirčiai ir darbui.
Atsitiktiniai genijai visada mokėjo ir sugebės praslysti į kitą visuomenės rangą, bet vardan šio reto atsitiktinumo praleisti į svetimas rangus neturinčius talento, atimant vietas nuo priskirtinų šioms pakopoms nuo gimimo ir užsiėmimo - visiška beprotybė.
Jūs patys žinote, kuo visa tai pasibaigė gojams, leidusiems šitą ypatingą beprasmybę.
Reklama valdžios „valdovo“ mokyklose. Kad valdantis stipriai įsiskverbtų į širdis ir protus savo pavaldinių, reikia jo veiklos metu dėstyti visai tautai mokyklose ir aikštėse apie jo reikšmę ir veiklą, apie visus jo gerus darbus.
Laisvo dėstymo atšaukimas. Mes sunaikinsime bet kokį laisvą dėstymą.
Besimokantys turės teisę kartu su giminėmis susirinkti, kaip klubuose, mokomose įstaigose:
šių susirinkimų metu, per šventes, dėstytojai skaitys neva laisvas paskaitas apie klausimus žmogiškų santykių, apie dėsnius pavyzdžio, apie represijas, gimstančius iš nesąmoningų santykių, ir, pagaliau, apie filosofiją naujų teorijų, dar neatskleistų pasauliui.
Naujos teorijos. Šias teorijas mes iškelsime į dogmą tikėjimo kaip pereinamą pakopą į mūsų tikėjimą.
Baigiant dėstymą mūsų veiklos programos dabartyje ir ateityje aš jums perskaitysiu šių teorijų pagrindus.
Minties nepriklausomybė. Žodžiu, žinant iš daugelio amžių patirties, kad žmonės gyvena ir vadovaujasi idėjomis, kad idėjos šios įsiurbiamos žmonių tiktai auklėjimo pagalba, duodamo su vienoda sėkme visokio amžiaus žmonėms, žinoma, tiktai skirtingais metodais, mes prarysim ir konfiskuosim mūsų naudai paskutines prošvaistes minties nepriklausomybės, kurią mes jau senai nukreipiame į mums reikalingus daiktus ir idėjas.
Vaizdinis mokymas. Sistema mokymo minties jau veiksme, taip vadinamoje sistemoje vaizdinio apmokymo, turinčio tikslą – paversti gojus į neprotaujančius, paklusnius gyvulius, reikalaujančius vaizdingumo, kad ją suvokti...
Prancūzijoje vienas iš geriausių jūsų agentų, Buržua, jau paskelbė naują programą vaizdinio mokymo.

Protokolas Nr.17 – Advokatūra

Advokatūra. Advokatūra sukuria žmones šaltus, žiaurius, užsispyrusius, neprincipingus, stojančius visais atvejais į beveidę, visiškai legalią dirvą.
Jie priprato viska priskirti gynybos naudai, o ne socialiniam gėriui jos rezultatų.
Jie paprastai neatsisako nuo bet kokios gynybos, siekia išteisinimo kas bebūtų, kibdami prie smulkių juridinių kabliukų – tuo jie demoralizuoja teismą.
Todėl mes šitą profesiją pastatysime į siaurus rėmus, kurie įspraus juos į sferą vykdomosios valdžios.
Advokatai praras lygiai su teisėjais teisės bendravimo su besiteisiančiais, gaudami bylas tiktai iš teismo, nagrinėdami jas pagal pranešimų užrašus ir dokumentus, gindami savo klientus po apklausos jų teisme pagal paaiškėjusius faktus.
Jie gaus honorarą, nepriklausomai nuo gynybos kokybės.
Tai bus paprasti reikalų pranešėjai teisėsaugos naudai atsvarai prokuroro, kuris bus pranešėju kaltinimo naudai: tai sutrumpins teismo pranešimą.
Tokiu būdu, bus įtvirtinta sąžininga nešališka gynyba, išplaukianti ne iš asmeninio intereso, o iš įsitikinimų.
Tai, tarp kitko, pašalins praktikuojamus dabar papirkimus draugų, jų susitarimus leisti išlošti bylą tiktai to, kas moka...
Gojų šventikų įtaka. Gojų šventikus mes jau pasistengėme diskredituoti ir tuo sužlugdyti jų misiją, kuri dabar galėtų labai trukdyti. Su kiekviena diena jų poveikis į tautas krenta.
Sąžinės laisvė. Sąžinės laisvė paskelbta dabar visur, išeina, mus tiktai metai skiria nuo krikščionių religijos pilno žlugimo;
su kitomis religijomis mes susidorosime dar lengviau, bet apie tai kalbėti per anksti.
Mes pastatysime klerikalizmą į tokius siaurus rėmus, kad jų poveikis eitų atgal savo ankstesniam judėjimui.
Popiežiaus dvaras. Kada ateis laikas galutinai sunaikinti popiežiaus dvarą, tai nematomos rankos pirštas parodys tautoms į šio dvaro pusę.
Kada gi tautos puls ten, mes išstosime neva jo gynėjais, kad neprileisti iki stiprių kraujo nuleidimų.
Šita diversija mes prasiskverbsim į pačias jo gelmes ir jau neišeisim iš ten, kol nesuardysi visą šios vietos jėgą.
Judėjų karalius kaip patriarchas – popiežius. Judėjų karalius bus tikru visatos popiežiumi, internacionalinės bažnyčios patriarchu.
Kovos su esama bažnyčia kovos būdai. Bet, kol kas mes perauklėsime jaunuomenę naujuose pereinamuose tikėjimuose, o po to ir mūsų, mes atvirai nepaliesime egzistuojančios bažnyčios, o kovosime su ja per kritiką, skatinančią skylimą...
Šiuolaikinės spaudos uždaviniai. Bendrai gi mūsų šiuolaikinė spauda demaskuos valstybės reikalus, religijas, gojų nesugebėjimą, ir visa tai pačiai beprincipiais išsireiškimais, kad visaip juos pažeminti taip, kaip tai moka padaryti mūsų geniali gentis...
Policijos organizacija. Savanoriška policija. Mūsų karalystė bus apologija dievuko Višnu, kuriame yra jo įsikūnijimas, - mūsų šimte rankų bus po socialinės mašinos spyruoklę.
Mes viską matysime be oficialios policijos pagalbos, kuri jos valdžios formoje, kurią mes sukūrėme gojams, trukdo vyriausybėms matyti.
Pagal mūsų programą trečdalis mūsų pavaldinių stebės likusius iš pareigos jausmo, iš principo laisvanoriškos valstybinės tarnybos.
Tada nebus gėdinga būti šnipu ir informatoriumi, bet nepagrįsti įskundimai bus griežtai baudžiami, kad neprisiveistų piktnaudžiavimo šia teise.
Mūsų agentai bus iš skaičiaus kaip aukščiausiojo, taip ir iš žemiausios visuomenės: administracinės klasės, leidėjai, knygų pardavėjai, klerkai, darbininkai, vežėjai, liokajai ir t.t.
Šita beteisė, neįgaliota į bet kokią savivalę, o, sektų, valdžios neturinti policija tiktai liudys ir raportuos, o jos parodymų patikrinimas ir areštai priklausys nuo atsakingos grupės kontrolierių policijos reikalams; pačius gi areštus vykdys žandarų korpusas ir miesto policija.
Nepranešęs apie tai ką matė ir girdėjo politikos klausimais irgi bus traukiamas atsakomybei už nuslėpimą, jeigu bus įrodyta, kad jis tuo kaltas.
Šnipinėjimas kagalinio špionažo pavyzdžiu. Panašiai tam, kaip dabar mūsų broliai pagal asmeninę atsakomybę privalo pranešinėti kagalui ant savo nusižengėlių arba pastebėtų darant kažką priešingo kagalui, tai mūsų pasaulinėje karalystėje bus privaloma visiems mūsų pavaldiniams laikytis pareigos valstybės tarnybos ta kryptimi.
Piktnaudžiavimas valdžia. Tokia organizacija išraus piktnaudžiavimą valdžia, jėga, papirkimais -visa tai, ką mes įvedėme su mūsų patarimais, teorijomis antžmogiškų teisių į gojų įpročius...
Bet kaip gi mums kitaip būtų pasiekti padidėjimą priežasčių betvarkėms tarp administracijų, jei ne šiais keliais?!
Tarp šių kelių vienu svarbiausiu – tai agentai tvarkos įsiviešpatavimo, pastatyti pagal savo griaunamą veiklą reikšti ir vystyti savo blogus polinkius: savus įpročius, savivaldžiavimą ir, pirmiausia, kyšininkavimą.

Protokolas Nr.18 – Apsaugos priemonės

Apsaugos priemonės. Kada mums reikės sustiprinti griežtas apsaugos priemones (baisiausią nuodą valdžios prestižui), mes surengsime betvarkių simuliaciją arba nepasitenkinimų pasireiškimą, vykstančių padedant geriems oratoriams. Prie šitų oratorių prisijungs užjaučiantys.
Tai duos pretekstą kratoms ir sekimui iš mūsų tarnų pusės ir gojų policijos tarpo...
Sekimas suokalbininkų terpėje. Atvira apsauga – valdžios žuvimas. Kadangi dauguma suokalbininkų veikia iš meilės menui, kalbėjimo vardan, tai iki atsiradimo iš jų pusės veiksmų mes jų netrikdysime, o tiktai įvesime į jų terpę stebėjimo elementus...
Reikia atsiminti, kad valdžios prestižas mažėja, jeigu ji dažnai atranda suokalbius prieš save: tame yra prezumpcija pripažinimo bejėgiškumo arba, kas dar blogiau, neteisumo.
Jums žinoma, kad sudaužėme prestižą Karaliaujančių gojų dažnais pasikėsinimais į jų gyvenimą per savo agentus, aklus avinus mūsų bandos, kuriuos lengva keliomis liberaliomis frazėmis nukreipti į nusikaltimą, kad tiktai jie turėtų politinę spalvą.
Mes priversime valdovus pripažinti savo bejėgiškumą paskelbiant atviras apsaugos priemones ir tuo sužlugdysime valdžios prestižą.
Judėjų karaliaus apsauga. Mūsų valdovas bus saugomas tiktai visai nežymios sargybos, todėl kad mes neprileisime ir minties, kad prieš jį galėtų egzistuoti toks maištas, su kuriuo jis neturi jėgų kovoti ir privalo nuo jų slėptis.
Jeigu mes prileistume tokią mintį, kaip tai darė ir daro gojai, tai tuo pačiu mes pasirašytume nuosprendį jei ne jam pačiam, tai jo dinastijai netolimoje ateityje.
Po griežtai paisomos išorės mūsų valdovas naudosis valdžia tiktai tautos naudai, o ne savo ar dinastijos naudos.
Todėl, laikantis šio dekoro, jo valdžia bus gerbiama ir apsaugoma pačių pavaldinių, ją dievins sąmonėje, kad su ja susijęs gerbūvis kiekvieno piliečio valstybės, nes nuo jo priklausys tvarka valstybės santvarkos...
Saugoti karalių atvirai reiškia pripažinti silpnumą jo jėgos organizacijos.
Mūsų valdovas visada bus tautoje apsuptas minios tartum smalsių vyrų ir moterų, kurie užims pirmas eiles prie jo, atrodytų atsitiktinai, o sulaikys eilės likusių iš pagarbos neva tvarkai.
Tai pasės pavyzdį susilaikymo ir kitų. Jeigu tautoje atsiras prašytojas, kuris stengiasi paduoti prašymą, braudamasis pro eiles, tai pirmosios eilės turi priimti jo prašymą ir lankytojui matant perduoti jį valdovui, kad visi žinotų, kad tai kas paduodama pasiekia paskirtį, kad, iš to seka, yra kontrolė paties valdovo.
Valdžios aureolė reikalauja savo egzistavimui, kad tauta galėtų pasakyti:
„Kad būtų apie tai žinojęs karalius...“ arba „Karalius apie tai sužinos“.
Mistinis valdžios prestižas. Su įkūrimu oficialios apsaugos dings mistinis valdžios prestižas: esant tam tikrai drąsai kiekvienas skaito save šeimininku virš jos, maištininkas suvokia savo jėgą ir esant progai laukia momento pasikėsinimui į valdžią...
Gojams mes pamokslavome ką kitą, bet už tai ir galime matyti pavyzdį, iki ko privedė priemonės atviro saugojimo!..
Areštas esant pirmam įtarimui. Pas mus nusikaltėliai bus areštuoti esant pirmam daugiau ar mažiau pagrįstam įtarimui: negalima iš baimės klaidos galinčios atsitikti suteikti galimybę pabėgti įtariamiesiems politiniame nusižengime ar nusikaltime, kuriame mes būsime iš tiesų negailestingi.
Jeigu dar galima, su žinomu rezervu, leisti peržiūrėjimą paskatinimo priežasčių paprastuose nusikaltimuose, tai nėra pasiteisinimo asmenims, užsiimantiems klausimais, kuriuose niekas, išskyrus vyriausybę, nieko negali suprasti...
Juk ir ne visos vyriausybės supranta tikrąją politiką.

Protokolas Nr.19 – Peticijų ir projektų teikimo teisė

Projektų ir peticijų teikimo teisė. Jeigu mes neleisime savarankiško užsiėmimo politika, tai, priešingai, skatinsime visokius pranešimus arba peticijas su pasiūlymais vyriausybės peržiūrėjimui visokių projektų liaudies buities pagerinimui: tai mums atvers trukumus arba gi fantazijas mūsų pavaldinių, į kurias mes atsakysime arba vykdymu, arba argumentuotu paneigimu, kuris įrodytų trumparegiškumą svarstančio neteisingai.
Suokalbiai. Suokalbiai yra ne kas kita, kaip lojimas šuniuko ant dramblio. Vyriausybei, gerai organizuotai ne su policinės, o iš visuomeninės pusės, šuniukas loja ant dramblio, nesuvokdamas jo jėgos ir reikšmės.
Reikia tiktai geru pavyzdžiu parodyti reikšmę to ir kito, kaip šuniukai nustos loti, o ims vizginti uodega, kai tik pamatys dramblį.
Politinių nusikaltimų teistinumas. Kad nuimti prestižą šlovės nuo politinio nusikaltimo, mes jį pasodinsime į teisiamojo suolą kartu su vagyste, žmogžudyste ir bet kokiu šlykščiu ir purvinu nusikaltimu.
Tada visuomenės nuomonė sulies savo supratime šią nusikaltimų kategoriją su kategorija bet kokio kito ir pasmerks jį vienodu paniekinimu.
Politinių nusikaltimų reklama. Mes stengėmės ir, tikiuosi, pasiekėme tai, kad gojai nepasiekė tokio būdo kovos su suokalbininkais.
Tam per spaudą ir kalbose, netiesiogiai – protingai sudarytais istorijos vadovėliais mes reklamavome kankinystę, neva priimtą suokalbininkų vardan visuotinės gerovės idėjos.
Ši reklama padidino liberalų kontingentą ir pastatė tūkstančius gojų į eiles mūsų gyvojo inventoriaus.

Protokolas Nr.20 – Finansinė programa

Finansinė programa. Šiandien mes paliesime finansinę programą, kuria aš atidėjau į savo pranešimo pabaigą, kaip sunkiausią, baigiamąjį ir ryžtingą mūsų planų punktą. Pradėdamas jį, aš priminsiu, ką kalbėjau jums anksčiau užuominomis, kad rezultatas mūsų veiksmų išspręstas klausimu skaičių.
Kada mes įsiviešpatausime, mūsų patvaldinė vyriausybė vengs, vardan savisaugos principo, juntamai apsunkinti liaudies mases mokesčiais, nepamirštant savo tėvo ir globėjo rolės.
Bet kadangi valstybinė organizacija kainuoja brangiai, tai visgi būtina gauti reikalingas tam lėšas.
Todėl būtina parengti ypatingai kruopščiai klausimą pusiausvyros šiame reikale.
Progresinis mokestis. Mūsų valdymas, kuriame karalius legalią funkciją pagal kurią viskas priklausys jam, kas yra jo valstybėje (ką lengva perkelti reikalui), gali imtis teisiško išėmimo visokių sumų, tam kad reguliuoti jų apyvartą valstybėje.
Iš to seka, kad padengimą mokesčių geriausiai vykdyti su progresyviniu nuosavybės mokesčiu.
Tokiu būdu prievolės bus sumokamos be suvaržymo arba žlugdymo tolygaus valdos procentui.
Turtingieji turi suvokti, kad jų pareiga – atiduoti dalį savo pertekliaus bendravalstybiniam naudojimui, nes valstybė jiems garantuoja saugumą likusio turto ir teisę sąžiningo pasipelnymo;
sakau – teisingo, nes turto kontrolė pašalins grobimus teisėtu pagrindu.
Ši socialinė reforma turi eiti iš viršaus, nes jai ateina laikas – ji būtina kaip taikos užstatas.
Mokestis iš vargšo yra revoliucijos sėkla ir tarnauja nuostoliu valstybei, prarandančiai stambų besivaikydama smulkmenos.
Nepriklausomai nuo to, mokestis iš kapitalistų sumažins turto augimą privačiose rankose, į kurias mes šiandien jį sutraukėme vyriausybinės gojų jėgos – vyriausybinių finansų atasvarai.
Mokestis, didėjantis procentiniu kiekiu kapitalo atžvilgiu, duos daug didesnes pajamas, negu dabartinis nuo kiekvienos galvos arba cenzo, kuris mums dabar naudingas skatinti neramumams ir nepasitenkinimams tarp gojų.
Jėga, į kurią mūsų karalius remsis, sudaryta iš pusiausvyrų ir taikos garantijų, dėl kurių būtina, kad kapitalistai atsisakytų dalies savo pajamų vardan valdžios mašinos veikimo saugumo.
Valstybės reikmes turi apmokėti tie, kuriems tai ne per sunku ir iš kurių yra ką paimti.
Tokia priemonė sunaikins neapykantą vargšo ir turtuolio, kuriame jis pamatys reikalingą finansinę paramą valstybei, pamatys joje pasaulio taikos ir gerovės įtvirtintoją, nes jis matys, kad jis moka tam pasiekti reikalingas lėšas.
Kad inteligentiški mokėtojai per daug neliūdėtų dėl naujų mokesčių, jiems duos apie paskirtį šių mokėjimų smulkias ataskaitas, su išimtimi, žinoma, tokių sumų, kurios bus paskirstytos sosto reikmėms ir administracinių įstaigų.
Karaliaujantis neturės savo turto, jei viskas, kas valstybėje, yra jo nuosavybė, nes kitaip viena prieštarautų kitam: nuosavo turto faktas sunaikintų nuosavybės teisę į bendrą valdymą.
Giminės karaliaujančio, be jo palikuoniu, kurie taip pat išlaikomi valstybės lėšoms, turi stoti į eilę valstybės tarnautojų arba dirbti tam, kad gauti nuosavybės teisę: privilegija karališko kraujo neturi tarnauti iždo grobimui.
Akcizinis progresyvinis mokestis. Pirkimas, pinigų gavimas arba palikimo bus apmokama progresyviniu akciziniu mokesčiu.
Nepareikšta šia rinkliava, būtinai vardinė nuosavybės piniginės nuosavybės ar kitokios uždės ankstesniam savininkui mokestį mokestį už laiką nuo perdavimo šitų sumų iki nustatymo vengimo pareiškimo apie perdavimą.
Perdavimo rašteliai turi kasdien būti pristatomi į vietinį iždą su nurodymu vardo, pavardės ir pastovios gyvenamosios vietos ir pastovios gyvenamosios vietos buvusio ir naujo turto šeimininko.
Šis vardinis perdavimas turi prasidėti nuo tam tikros sumos, viršijančios įprastines išlaidas pirkimo ir pardavimo to kas būtina, kurie bus apmokami tiktai akcizine rinkliava tam tikro procento nuo vieneto.
Skaičiuokite gi, kiek kartų tokie mokesčiai padengs gojų valstybių pajamas.
Fondų kasa. Valstybės fondų kasa turi turėti tam tikrą komplektą atsarginių sumų, o visa tai, kas bus surinkta virš šio komplekto, turi būti sugrąžinta į apyvartą.
Už šitas sumas bus organizuojami visuomeniniai darbai.
Tokių darbų iniciatyva, išeinanti iš valstybinių šaltinių, stipriai pririš darbininkų klasę prie valstybinių interesų ir prie karaliaujančiojo.
Iš šitų sumų dalis bus išskirta premijoms, išradimams ir gamybai.
Visai nereikia, virš nustatytų ir apskaičiuotų sumų, užlaikyti kad ir vienetą valstybinėse kasose, nes pinigai egzistuoja apyvartai ir bet koks jų užlaikymas pragaištingai atsiliepia valstybės mechanizmui, kuriam jie tarnauja tepama priemone: užlaikymas tepalo gali sustabdyti šio mechanizmo eigą.
Procentiniai popieriai ir pinigų apyvartos sąstingis. Pakeitimas apyvartos ženklo procentiniais popieriais įvykdė būtent tokį sąstingį.
Pasekmės šios aplinkybės dabar jau pakankamai pastebimos.
Atsiskaitomumas. Atsiskaitymų rūmai mūsų irgi bus nustatyti, ir juose valdovas kiekvienu metu atras pilną ataskaitą valstybės pajamų ir išlaidų ataskaitą, išskyrus einamąją, dar nesudarytą, mėnesio ataskaitos ir praėjusio, dar nepristatyto.
Vienintelis asmuo, kuris neturės intereso plėšti valstybines kasas, tai jų savininkas, valdovas. Štai kodėl jo kontrolė pašalins galimybę praradimo arba iššvaistymo.
Atstovavimo panaikinimas. Atimantis brangų laiką pas valdovą atstovavimas priėmimuose vardan etiketo bus panaikintas tam, kad valdovas turėtų laiko kontrolei ir apgalvojimui.
Tada jo galia nebus jau suskaldyta vienadienių žmonių, supantiems blizgesiui ir puošnumui sosto ir suinteresuotų tiktai savo, o ne bendravalstybiniuose interesuose.
Kapitalų sąstingis. Ekonominės krizės buvo mūsų sukurtos gojams ne kuo kitu, kaip pinigų išėmimu iš apyvartos.
Milžiniški kapitalai užsistovėdavo, išimdami pinigus iš valstybės, kurios pas juos buvo priverstos kreiptis dėl paskolų.
Šios paskolos apsunkino finansus valstybės mokėjimais procentų ir įvergino juos įvardintu kapitalu...
Pramonės koncentracija rankose kapitalistų iš rankų namudininkų iščiulpė visas liaudies sultis, o su jais ir valstybines...
Pinigų išleidimas. Dabartinis pinigų išleidimas bendrai neatitinka gyventojų paklausai, ir todėl negali patenkinti visas darbo reikmes.
Pinigų išleidimas turi derintis su gyventojų prieaugliu, todėl būtina skaičiuoti ir vaikus kaip jų vartotojus nuo gimimo dienos.
Peržiūrėjimas išleidimo yra esminis klausimas visam pasauliui.
Aukso valiuta. Jūs žinote, kad auksu padengta valiuta buvo mirtimi ją priėmusioms valstybėms, nes ji negalėjo patenkinti pinigų vartojimo, tuo labiau, kad mes išvedėme auksą iš apyvartos, kiek tai buvo įmanoma.
Valiuta darbo jėgos vertės. Pas mus turi būti įvesta valiuta darbo jėgos vertės, tebūnie ji popierinė ar medinė.
Mes atliksime pinigų išleidimą pagal normalius poreikius kiekvieno pavaldinio, pridėdami jo kiekį su kiekvienu gimusiu žmogumi, sumažindami su kiekvienu mirusiu.
Apskaičiavimais vadovaus kiekvienas departamentas (prancūzų administracinis paskirstymas), kiekviena apskritis.
Biudžetas
  1. Kad nebūtų sulaikymų išduodant pinigus valstybės reikmėms, sumos ir terminai jų išdavimo bus nustatomi potvarkiu valdytojo: tuo bus nustatytas protektoratas vienai ministerijai kenkiant kitoms.
  2. Biudžetai pajamų ir išlaidų bus vedami greta, kad jie neuždengtų vienas kito.
  3. Mūsų projektuotos reformos gojų finansų įstaigų ir principų mes įvilksime į tokias formas, kad jos niekam nekels neramumų.
  4. Mes nurodysime į būtinybę reformų pasekoje to betvarkiško sąmyšio, iki kurio priėjo finansinės betvarkės pas gojus.
  5. Pirma netvarka, nurodysime mes, yra tame, kad pas juos pradeda nuo paskyrimo paprasto biudžeto, kuris auga iš metų į metus dėl sekančios priežasties: šita biudžetą pritempia iki pusės metų, tada prašo koreguojamo biudžeto, kurį perskaičiuoja per tris mėnesius, po ko prašo papildomo biudžeto, ir visa tai baigiasi likvidaciniu biudžetu.
  1. O kadangi biudžetas sekančių metų paskiriamas priklausomai nuo sumos bendro skaičiavimo, tai kasmetinis atsitraukimas nuo normos nusitęsia į 50% į metus, dėl ko metinis biudžetas sutrigubėja per dešimt metų.
  2. Dėka tokių priemonių, kurias sukelia nerūpestingumas gojų valstybių, ištuštėjo jų kasos.
  3. Ateinantis po to paskolų periodas paėmė likučius ir atvedė gojų valstybes prie bankroto.
  4. Jūs puikiai suprantate, kad toks ūkis, mūsų įdiegtas gojams, negali būti mūsų naudojamas.
Valstybinės paskolos
Kiekviena paskola įrodo valstybės neįgalumą ir nesuvokimą valstybės teisių.
Paskolos, kaip Damoklo kardas, kabo virš valdovų galvų, kurie, vietoj to kad imti pas savo pavaldinius laikinus mokesčius, eina su ištiesta ranka prašyti išmaldos pas mūsų bankininkus.
Išorinės paskolos siurbėlės esmė, kurias niekaip negalimas atplėšti nuo valstybės kūno, kol jos pačios nenukris, arba valstybė pati jų nenusimes.
Bet gojų valstybės neatplėšia jų, o vis tęsia jų sodinimą ant savęs, taip kad jie neišvengiamai turi žūti, nukraujavę nuo savanoriško kraujo nuleidimo.
Iš esmės, kas gi yra paskola, priedo dar išorinė!?
Paskola - tai išleidimas vyriausybinių vekselių, turinčių procentinius įsipareigojimus, lygius skolinamo kapitalo sumai.
Jeigu paskola apmokama 5 procentais, tai po dvidešimties metų valstybė veltui išmoka procentinę sumą, lygią paimtai paskolai; per keturiasdešimt metų išmoka dvigubą sumą, per šešiasdešimt – trigubą, o skola lieka tokia pačia nepadengta skola.
Iš šio apskaičiavimo akivaizdu, kad esant visuotinei mokesčio formai valstybė semia paskutinius vargšo grašius, mokėtojo duoklės, kad atsiskaityti su užsienio turtuoliais, pas kurios ji pasiskolino pinigus, vietoj to, kad surinkti tuos grašius savo reikmėms be procentinių priemokų.
Kol paskolos buvo vidinės, gojai tiktai perkėlinėjo pinigus iš vargšo kišenės į turtuolių kišenes, bet kada mes papirkome ką reikėjo, kad pervesti paskolas į išorinę dirvą, tai visi valstybės turtai ėmė tekėti į mūsų kasas ir visi gojai pradėjo mums mokėti pavaldinio duoklę.
Jeigu lengvabūdiškumas karaliaujančių gojų valstybinių reikalų atžvilgiu ir paperkamumas ministrų arba nesupratimas finansiniuose klausimuose kitų valdančiųjų asmenų įkeitė savo valstybes mūsų kasoms neapmokomomis skolomis, tai reikia žinoti, kiek tai mums kainavo pastangų ir pinigų!
Vieno procentinė serija. Pinigų apyvartos sustabdymo mes neleisime, ir todėl nebus valstybinių procentinių popierių, išskyrus vieno procento serijos, kad procentų mokėjimai neatiduotų valstybės galios dėlių išsiurbimui.
Teisė išleisti procentinius popierius bus išimtinai suteiktas pramonės kompanijoms, kurioms nesunku bus apmokėti procentus nuo pelnų, kuriuos valstybė neuždirba už paskolintus pinigus, kaip šios kompanijos, nes ji skolina išlaidoms, o ne operacijoms.
Pramoniniai popieriai. Pramoniniai popieriai bus perkami ir vyriausybės, kuri iš dabartinio mokėtojo duoklės pagal paskolą taps paskolos davėją pagal išskaičiavimą.
Tokia priemonė sustabdys pinigų apyvartos sustabdymą, dykaduonystę ir tinginystę, kurios mums buvo naudingos pas savarankiškus gojus, bet nepageidautinos mums valdant.
Kaip aiškus nesuvokimas gojų grynai gyvuliškų smegenų, pasireiškęs tuo, kad, kai jie ėmė paskolas pas mus už procentus, jie negalvojo, kad vis vien tie patys pinigai, tiktai dar su primokėjimu procentų, jiems teks semti iš savo valstybinių kišenių už atsiskaitymą su mumis! Kad buvo paprasčiau paimti reikalingus pinigus pas savus?!.
Tai įrodo genialumą mūsų išrinktojo proto tuo, kad mes sugebėjome taip pristatyti skolinimosi reikalą, kad jie net įžiūrėjo sau naudą.
Mūsų apskaičiavimai, kuriuos mes pateiksim, kada ateis laikas, apšviesti amžių eksperimentų patirties, atliktų su gojų valstybėmis, skirsis aiškumu ir konkretumu ir akivaizdžiai parodys naudą mūsų naujovių.
Jie padarys pabaigą visiems piktnaudžiavimams, dėka kurių mes valdėme gojus, bet kurie negali būti mūsų karalystėje.
Mes taip sutvarkysim atsiskaitymo sistemą, kad nei valdovas, nei smulkiausias valdininkas nepajėgs išvesti nei mažiausios sumos nepastebimai arba nukreipti ją kita kryptimi, išskyrus tą, kuri bus paskiriama kartą nustatytame veiksmų plane.
Be nustatyto plano valdyti negalima. Einant nustatytu keliu ir su neapibrėžta atsarga, žūsta kelyje didvyriai ir karžygiai.
Gojų valdytojai. Vienadieniai. Мasonų agentai. Gojų valdovai, kuriuos mes kažkada pasiūlėme nuvilioti nuo užsiėmimo valstybiniais reikalais prestižiniais priėmimais, etiketais, pasilinksminimais, buvo tiktai širmomis mūsų valdymo.
Ataskaitos laikinųjų, juos pakeičiančių reikalų srityje, buvo sudaromi jiems mūsų agentų ir kiekvieną kartą patenkino netoliaregiškus protus pažadais, kad ateityje nusimato santaupos ir pagerinimai...
„Iš ko santaupos? Iš naujų mokesčių?.." - galėjo paklausti ir nepaklausė skaitantys mūsų ataskaitas ir projektus...
Jūs žinote, iki ko privedė jų toks aplaidumas, iki kokio finansinio išderinimo jie priėjo, nežiūrint į stebėtiną darbštumą jų tautų.

Protokolas Nr.21 – Vidinės paskolos

Vidinės paskolos. Prie to kas buvo papasakota jums praeitame susirinkime pridėsiu dar smulkiau paaiškinimą apie vidines paskolas.
Apie išorines aš nekalbėsiu daugiau, nes jos mus maitino nacionaliniais gojų pinigais;
mūsų gi valstybei nebus užsieniečių, tai yra ko nors išorinio.
Mes naudojomės parsidavėliškumu administratorių ir nesąžiningumu netvarkingumu valdovų, kad gauti dvigubas, trigubas sumas, skolindami gojų vyriausybėms visai nereikalingus valstybėms pinigus.
Кas gi galėtų daryti tą patį mūsų atžvilgiu?...Todėl dėstysiu smulkmenas tiktai vienų vidinių paskolų.
Skelbdami apie sudarymą tokios paskolos, valstybės atidaro pasirašymus savo vekseliams, tai yra procentiniams popieriams.
Tam kad jie būtų pasiekiami visiems, jiems paskiria kainą nuo šimtų iki tūkstančių; tuo pačiu daroma nuolaida pirmiesiems pasirašiusiems.
Kitą dieną dirbtinai pakeliama jų kaina neva todėl, kad visi puola juos pirkti. Po kelių dienų kasos iždo tarytum perpildytos ir pinigų nėra kur dėti (kam gi juos imti?).
Pasirašymas neva viršija daug kartų paskolos emisiją: tame visas efektas – neva, koks pasitikėjimas vyriausybės vekseliams.
Pasyvas ir mokesčiai. Bet kada komedija suvaidinta, tai iškyla faktas susidariusio pasyvo, ir be to gana sunkaus.
Procentų apmokėjimui tenka imtis naujų paskolų, ne sugeriančių, o tiktai didinančių kapitalinę skolą.
Kada gi kreditas išsemtas, tenka naujais mokesčiais padengti ne paskolą, o tiktai procentus pagal ją. Šie mokesčiai – pasyvas, naudojamas pasyvo padengimui...
Konversija. Toliau prasideda konversijos laikas, bet jie sumažina mokėjimą procentų, o ne dengimą skolų, be to, jie negali būti padaryti be sutikimo skolintojų: paskelbus apie konversiją siūloma gražinti pinigus tiems, kas nesutinka konvertuoti savo popierius.
Jeigu visi pareikštų savo nesutikimą ir pareikalautų savo pinigus atgal, tai vyriausybės būtų pagautos ant savo meškerės ir atsidurtų nepajėgios sumokėti pasiūlytus pinigus.
Laimei, nesuprantantys finansiniuose reikaluose gojų vyriausybių valdininkai visada buvo linkę nuostolius ant kurso ir mažėjimą procentų rizikai naujų pinigų patalpinimo, kuo davėme šioms vyriausybėms numesti nuo savęs ne kartą pasyvą kelių milijonų.
Dabar, esant išorės skoloms, tokių pokštų iškrėsti jau negali, žinodami, kad mes pareikalausime visus pinigus atgal.
Bankrotas. Tokiu būdu, pripažintas bankrotas geriau už viską įrodys šalims nebuvimą ryšio tarp interesų tautų ir jų vyriausybių.
Taupomosios kasos ir renta. Atkreipiu jūsų asmeninį dėmesį į šitą aplinkybę ir į sekantį:
dabar visos vidinės paskolos konsoliduotos taip vadinamais trumpomis skolomis, tai yra tokiomis, terminai mokėjimo kurių buvo daugiau ar mažiau artimi.
Šios skolos sudaro pinigai, padėti į taupomąsias ir atsargų kasas.
Būdami ilgą laiką vyriausybės žinioje, šie fondai išgaruoja mokėjimui procentų pagal užsienio paskolas, o vietoje jų padėti lygios sumos rentos indėliai.
Štai šios paskutinės ir padengia trūkumus valstybinėse gojų kasose.
Fondų biržų sunaikinimas. Kada mes užimsime pasaulio sostą, tai visas panašias finansines vingrybės, kaip neatitinkančias mūsų interesų, bus sunaikintos be pėdsakų, kaip bus sunaikintos visos fondų biržos, nes mes neleisime virpinti mūsų valdžią mūsų vertybių kainų virpesiais, kurias mes paskelbsime įstatymu, pilną jų kainą be galimybės jų sumažinimo ar padidinimo.
(Padidinimas duoda pretekstą pamažinimui, nuo ko mes ir pradėjome gojų vertybių požiūriu)
Taksavimas pramoninių vertybių. Mes pakeisime biržas grandiozinėmis kreditinėmis įstaigomis, kurių paskirtis bus taksavime pramoninių vertybių, pagal vyriausybės nuomones.
Šios įstaigos bus pajėgios išmesti į rinką penkis milijonus pramoninių popierių vieną dieną arba supirkti už tiek pat.
Тokiu būdu, visos pramoninės įmonės taps priklausomos nuo mūsų. Jūs galite sau įsivaizduoti, kokią galią mes sudarysim sau per tai!..

Protokolas Nr.22 – Ateities paslaptys

Ateities paslaptys. Viskame, kas iki dabar jums pranešta, aš stengiausi kruopščiai nupiešti vykstančio paslaptį – buvusio ir esamo, besiveržiančio į srovę didžiųjų, ateinančių jau artimoje ateityje būsimų įvykių,- paslaptį įstatymų mūsų santykių į gojus ir finansines operacijas.
Šia temą man lieka dar truputi pridėti.
Mūsų rankose didžiausia šiuolaikinė jėga – auksas: per dvi dienas mes pajėgsime paimti iš mūsų saugyklų kokiame pageidaujama kiekyje.
Ilgus amžius trunkantis blogis kaip pagrindas būsimo gėrio. Nejaugi mums dar įrodinėti, kad mūsų valdymas skirtas nuo Dievo?!.
Nejaugi tokiu turtu mes neįrodysime, kas visas blogis, kurį tiek amžių mes buvome priversti kurti, galų gale pasitarnavo tikram gėriui – atvedimo visko prie tvarkos?!.
Nors ir per tam tikrą prievartą, bet jis visgi bus nustatytas.
Mes sugebėsime įrodyti, kad mes geradariai, gražinę išterliotai žemei tikrą gėrį ir asmens laisvę, kuriai mes duosime naudotis ramybe, taika, savigarba santykių esant sąlygai, žinoma, suprantama, laikantis nustatytus mūsų įstatymus.
Mes išaiškinsime prie to, kad laisvė nėra pasileidimas ir teisėje kiekvieno skelbti griaunamus principus kaip sąžinės laisvė, lygybė ir jiems panašius, kad asmenybės laisvė nėra teisė jaudinti save ir kitus, keliant betvarkę oratoryste ir betvarkiškais susibūrimais, o kad tikroji laisvė yra asmens neliečiamybėje, sąžiningai ir tiksliai paisančiai visus įstatymus bendro gyvenimo, kad žmogaus orumas yra suvokime savo teisių ir vietoj beteisiškumo, o ne tiktai fantazavime apie temą savo „aš“.
Valdžios aureolė ir mistinis jos garbinimas. Mūsų valdžia bus šlovinga, todėl kad ji bus galinga, vadovaus ir valdys, o ne vilksis paskui lyderius ir oratorius, šūkaliojančius beprotiškus žodžius, kuriuos jie vadina didžiaisiais principais ir kurie ne kas kita, kalbant sąžiningai, kaip utopija...
Mūsų valdžia bus vykdytoju tvarkos, kurioje ir yra visa žmonių laimė.
Aureolė šitos valdžios įteigs mistinį paklusimą jai ir tautų jaudulį prieš ją.
Tikroji jėga neaukoja jokios teisės, netgi Dieviškosios: niekas nedrįsta prisiartinti prie jos, kad atimti pas ją nors pėdą jos galios.

Protokolas Nr.23 – Prabangos daiktų gamybos sumažinimas

Prabangos daiktų gamybos sumažinimas. Kad tautos įprastų prie paklusnumo, reikia jas pripratinti prie kuklumo, o todėl sumažinti prabangos daiktų pramoninę gamybą.
Taip mes pagerinsime papročius, demoralizuotus lenktynių prabangos dirvoje.
Namudinė gamyba. Мes atstatysime namudinę gamybą, kuri sužlugdys fabrikantų privačius kapitalus.
Tai būtina dar ir todėl, kad stambūs fabrikantai dažnai jaukia, nors ir ne visada sąmoningai, mintis žmonių mintis, nors ir ne visada sąmoningai, prieš vyriausybę.
Bedarbystė. Tauta-namudininkas nežino bedarbystės, o tai jį riša su esančia tvarka, o atitinkamai, ir su valdžios stiprumu.
Bedarbystė – pats pavojingiausias daiktas vyriausybei.
Mums jos rolė bus suvaidinta, kai tiktai valdžia pereis į mūsų rankas.
Girtuoklystės draudimas. Girtuoklystė bus irgi uždrausta įstatymu ir baudžiama kaip nusikaltimas prieš žmogiškumą žmonių, virstančių į gyvulius veikiant alkoholiui.
Pavaldiniai, pakartosiu dar kartą, aklai paklūsta tiktai stipriai, pilnai nepriklausomai nuo jų rankai, kurioje jie jaučia kardą apsaugai ir palaikymą prieš smūgius socialių smūgių...
Kam jiems reikalinga angeliška dvasia karaliuje? Jiems reikia matyti jame pasireiškimą jėgos ir galios.
Nužudymas senos visuomenės ir atgimimas jos nauju pavidalu. Valdovas, kuris pakeis šiuo metu esančias valdžias, velkančias egzistenciją tarp mūsų demoralizuotų visuomenių, atsiskyrusių net nuo Dieviškos valdžios, iš kurių terpės kyla ugnis anarchijos iš visų pusių, visų pirma turi imti gesinti šios viską ryjančios liepsnos.
Todėl jis privalo nužudyti tokias bendruomenes, nors užpildamas jas savo krauju, kad jas vėl prikelti pavidalu gerai organizuotos kariaunos, kovojančios sąmoningai su visokiu užkratu, galinčiu atverti žaizdas ant valstybės kūno.
Dievo išrinktasis. Tai dievo išrinktasis paskirtas iš aukštybių, kad palaužti beprotiškas jėgas, genamas instinkto, o ne proto, gyvuliškumo, o ne žmogiškumo.
Šios jėgos dabar triumfuoja grobimo ir visokios prievartos pasireiškime po skraiste laisvės ir teisių principų.
Jie sugriovė visą socialinę tvarką, kad ant jų iškelti sostą judėjų karaliaus; bet jų vaidmuo bus pabaigtas jam tą sostą užėmus.
Tada juos reikės nušluoti nuo jo kelio, ant kurio neturi gulėti nė šapelio.
Tuomet tai galima bus pasakyti tautoms: dėkokite Dievui ir klaupkitės prieš nešiojančius ant veido savo antspaudą žmonių paskirties, prie kurio pats Dievas vedė jo žvaigždę, kad niekas kitas, išskyrus jį, negalėtų išlaisvinti mus visus aukščiau nurodytas jėgų ir blogybių.

Protokolas Nr.24 – Karaliaus Dovydo šaknų sustiprinimas

Karaliaus Dovydo šaknų sustiprinimas. Dabar pereisime prie būdo stiprinimo dinastijos šaknų karaliaus Dovydo iki paskutinių žemės sluoksnių...
Šitas sustiprinimas visų pirma yra tame, kame iki šios dienos buvo jėga išlaikymo mūsų išminčių tvarkymo viso pasaulio reikalų, krypties auklėjimo minties visos žmonijos...
Karalio paruošimas. Keli nariai iš šeimų Dovydo sėklos ruoš karalius ir jų palikuonis, parinkdami ne pagal paveldėjimo teisę, o pagal išskirtinius gabumus, pašvenčiant juos į sakralines politikos paslaptis, į planais valdymo, tam, vienok, kad niekas nežinotų tų paslapčių.
Tikslas tokio veikimo būdo tas, kad visi žinotų, kad valdymas negali būti pavestas nepašvęstam į paslaptis jo meno.
Tiktai šiems asmenims bus suteiktas praktinis panaudojimas įvardintų planų per palyginimą daugelio amžių patirties, visi stebėjimai politinių-ekonominių kelių ir socialinių mokslų- visas, žodžiu, dvasia įstatymų, nepajudinamai įtvirtintų pačios gamtos žmonių santykių reguliavimui.
Tiesioginių paveldėtojų pašalinimas. Tiesioginiai paveldėtojai dažnai bus pašalinami nuo atėjimo į sostą, jeigu mokymo metu parodys lengvabūdiškumą, minkštumą ir kitas savybes valdžios žlugdytojų, kurie daro juos nesugebančiais valdyti, o patys savaime kenksmingi karaliaus paskyrimui.
Tiktai be išlygų gabūs tvirtam, nors ir iki kietumo, nepriekaištingam valdymui gaus valdymo vagas iš mūsų išminčių.
Valios kritimo ligos atveju ar kitu būdu nesugebėjimo, karaliai privalės pagal įstatymą perduoti valdymo vadžias į naujas, gebančias rankas...
Karališki planai einamojo momento, o juo labiau būsimo, bus nežinomi net tiems, kuriuos pavadins artimaisiais patarėjais.
Karalius ir trys jį pašventę. Karalius likimas. Tiktai karalius ir jį pašventę trise žinos ateitį.
Karaliaus asmenyje, valdančio su nesvyruojama valia save ir žmoniją, visi pamatys tartum likimą su jos nežinomais keliais.
Niekas nežinos, ką karalius nori pasiekti savo potvarkiai, ir todėl niekas ir neišdrįs stoti skersai nežinomo kelio...
Suprantama, reikia, kad protinis rezervuaras karalių atitiktų į jį talpinamam valdymo planui.
Štai kodėl jis išžengs į sostą ne kitaip, kaip po išbandymo savo proto įvardintais išminčiais.
Kad liaudis žinotų ir mylėtų savo karalių, būtina, kad jis tartųsi su savo tauta.
Tai sukelia reikalingą sutvirtinimą dviejų jėgų, šiandien atskirtų mūsų teroru viena nuo kitos.
Šis teroras buvo mums būtinas iki tam tikro laiko tam, kad abi atskirai šios jėgos pakliūtų į mūsų poveikį.
Nepriekaištingumas išorinio dorovinio įvaizdžio Judėjų karaliaus. Judėjų karalius neturi būti valdomas savo aistrų, ypač gi – ištvirkimui: nei viena puse savo charakterio jis neturi suteikti gyvuliškiems instinktams valdžią savo protui.
Ištvirkimas blogiau už viską išderina protinius sugebėjimus ir aiškumą pažiūrų, atitraukdamas mintis į blogiausią ir labiausiai gyvulišką pusę žmogaus veiklos.
Žmonijos ramstis pasaulio valdovo iš Dovydo sėklos asmenyje turi nešti kaip auką savo tautai visus asmeninius polinkius. Valdovas mūsų turi būti pavyzdingai nepriekaištingas.












Komentarų nėra:

Rašyti komentarą