2017-05-27

Kaip vyko katalikybės judaizacija 4 dalis (pabaiga)


„...popiežius Pranciškus nusipelnė įtraukimo jo tą patį 2013 metų gruodžio mėnesį į sąrašą 50 žymiausių metų žydų, kurį sudaro žurnalas Jewish Daily Forward, esantis JAV liberalaus judaizmo ruporu“.

Olga Četverikova: Nuo „Mokymo niekinti“ iki „Mokymo gerbti“. Kaip vyko katalikybės judaizacija (pabaiga)


Pradžia: 1d., 2d., 3d.



Rimtas teologines išvadas žydai padarė ir iš 1993 m. diplomatinių santykių užmezgimo tarp Vatikano ir Izraelio, kuris iki tol buvo pripažįstamas tik de facto. Daugelis tyrinėtojų įvertino šį politinį žingsnį kaip turintį revoliucinę reikšmę. Reikalas tas, kad Katalikų bažnyčia visada mokė, jog žydų išvarymas iš jų žemės  yra bausmė dėl Jėzaus atmetimo, todėl grįžti į tėvynę jie galės tik priėmę Jį. Kadangi žydai laikė, jog būtent tai yra priežastis atsisakyti užmegzti oficialius ryšius su Vatikanu, šį žingsnį jie įvertino kaip „katalikų pripažinimą savo senųjų istorinių ir teologinių ydų ir jų atsisakymą“.

Vis dėlto pagrindinis žydų reikalavimas, pateiktas Katalikų bažnyčiai, liko oficialus atsiprašymas ir savo atsakomybės už holokaustą pripažinimas, ir būtent prie to žingsnis po žingsnio, palaipsniui vedė Bažnyčią jos vadovybė. 1991 m., tardamas žodį Europos sinodo uždaryme, Jonas Paulius II pripažino atsakomybę už pasyvumą, parodytą per holokaustą. 1994 – 1995 m. atitinkamos deklaracijos už savo atsakomybę dėl holokausto buvo pareikštos Lenkijos, Vokietijos ir Vengrijos bažnyčių. O 1997 m. Prancūzijos vyskupai Drancy priėmė Atgailos deklaraciją, kurioje Prancūzijos bažnyčia ne tik prašė Dievo ir Europos tautų atleidimo dėl savo elgesio per Antrojo pasaulinio karo okupaciją, bet ir pripažino amžius trukusio antijudaizmo įtaką krikščioniškam mokymui, sąlygojusiam neapykantą žydams.

Tais pačiais metais Vatikane įvyko koliokviumas „Krikščioniškos antijudaizmo šaknys“, kuriame Jonas Paulius II ryžtingai pasmerkė antisemitizmą, pripažindamas, kad „klaidingas ir neteisingas Naujojo Testamento aiškinimas žydų tautos ir jos tariamos kaltės atžvilgiu tęsėsi labai ilgai, pagimdydamas priešiškumo jausmą žydų tautai“. Galiausiai 1998 m. kovą Popiežiškoji komisija santykiams su žydais išleido atitinkamą dokumentą „Mes prisimename: apmąstymai apie Holokaustą“, kuriame klausimas apie tai, kaip naciai persekiojo žydus ir daugelį šimtmečių trukęs krikščionių elgesys su jais jau buvo susietas, t. y. buvo pripažinta, kad krikščionys dėl holokausto iš dalies irgi kalti.

Jono Pauliaus II „susitaikymo“ politiką vainikavo Bažnyčios atgailos už nuodėmes aktas (Mea Culpa), atliktas per sekmadienio Mišias Šv. Petro bazilikoje 2000 kovo 12. Pripažinęs Bažnyčios kaltę už aštuonias nuodėmes, antisemitizmą popiežius pasmerkė, kaip „nuodėmę prieš Dievą“, paragino krikščionis atgailauti dėl holokausto siaubų ir pasisakė prieš misionierišką krikščionių veiklą žydų atžvilgiu. O po keleto dienų (kovo 26), tęsdamas šį aktą popiežius atvyko į Jeruzalę ir, aplankęs Raudų sieną, įdėjo į ją raštelį, kurio turinys buvo pskelbtas rabino Leono Kleniki brošiūroje, iš žydų Antidifamacnės lygos 2006 metais. Jame buvo sakoma: „Mūsų tėvų Dieve, tu išrinkai Abraomą ir jo palikuonis, kad tavo vardą neštų tautoms: mes giliai nuliūdinti elgesio tų, kurie istorijoje vertė kentėti tavo sūnus ir, prašydami tavo atleidimo, norime gyventi tikroje brolystėje su Įstatymo tauta“[26].

Taip buvo padarytas ryžtingas žingsnis pereinant nuo „mokymo niekinti“ prie „mokymo gerbti“, ir jo pasekmės netruko pasireikšti, ir pirmiausiai santykiuose tarp JAV krikščionių ir judėjų.

2000 m. liepą 170 žinomų rabinų ir žydų mokslininkų susirinkime Baltimorėje paskelbė istorinę jų požiūriu deklaraciją „Dabru Emet“ („Kalbėkite tiesą“), sudarytą dviejų kelių į Dievą koncepcijos pagrindu, paremtą E. Benamozegho ir M. Buberio idėjomis. Pirmą kartą istorijoje dokumento autoriai, konstatavę, jog krikščionybė radikaliai pasikeitė ir aukštai vertina judaizmą, pakvietė ir žydus permąstyti savo požiūrį į krikščionybę, pasiūlę aštuonias tezes, kurių pagrindu turi būti kuriami jų santykiai. Tai – vieno Dievo garbinimas (per krikščionybę šimtai žmonių surado Izraelio Dievą); vienos ir tos pačios knygos kaip autoriteto pripažinimas; bendras žydų ir krikščionių Toros moralės principų pripažinimas („visi mes sukurti pagal Dievo paveikslą“); pripažinimas, kad nacizmas nebuvo krikščioniškas reiškinys (nors be ilgos krikščioniško antijudaizmo istorijos ir krikščionių prievartos žydų atžvilgiu nacistinė ideologija nebūtų galėjusi išsilaikyti ir realizuotis); žydų tautos teisės į Izraelio žemę gerbimas; kiekvieno ištikimybės savam Apreiškimui tarpusavio pagarba (krikščionys tarnauja Dievui per Jėzų Kristų, žydai – per Torą); nauji žydų ir krikščionių santykiai nenutrauks žydų tradicijos; žydai ir krikščionys turi bendradarbiauti siekiant pasaulinių tikslų ir teisingumo („mūsų bendros pastangos su kitų tikėjimų bendruomenėmis padės sukurti Dievo karalystę“) [27].

Ši deklaracija tapo vikriu taktiniu ėjimu, leidusiu žydams aktyviau įtraukti krikščionis į „dialogą“ ir taip išvengti priekaištų dėl izoliacionizmo bei savęs priešpastatymo krikščionybei. Prie viso to ji nieku būdu nereiškė pakeitimo jų bendros pozicijos, kurią aiškiai išreiškė aktyvi žydų ir krikščionių „dialogo“ dalyvė Helen Fry: „judaizmas puikiausiai gali apsieiti ir be Jėzaus… Tačiau drauge žydai gali priimti Jėzų kaip žmogų, per kurį pagonys pažino Izraelio Dievą“ [28].

Kaip atsaką į šį žingsnį 2002 m. rugpjūtį Amerikos vyskupų taryba ekumenizmo ir tarpreliginio dialogo reikalams drauge su Nacionaline sinagogų taryba išspausdino jau minėtą deklaraciją „Apmąstymai apie Įstatymą ir Misiją“, kurioje buvo patvirtinta dviejų kelių koncepcija ir išdėstyta (pirmą kartą tokio tipo dokumente) noachizmo religija, t.y. septyni Nojaus įsakymai kaip universalus įstatymas, kurį, kaip buvo nurodyta, judaizmas laiko privalomu visoms tautoms [29].



Na ir, galiausiai, 2002 m. rugpjūtį Krikščionių mokslininkų grupė, tyrinėjanti krikščionių ir žydų santykius (JAV) priėmė savo deklaraciją – „Šventa skola. Apie naują krikščioniškojo mokymo požiūrį į judaizmą ir žydų tautą“ [30], kurioje autoriai, padarę atgailą dėl „mokymo niekinti“, aiškiai suformulavo, kad „krikščioniško mokymo apie judaizmą ir žydų tautą peržiūra – pagrindinė ir gyvybiškai būtina šiuolaikinės teologijos pareiga“. Kviesdamas krikščionis „susimąstyti apie savo tikėjimą“, šis dokumentas kartu su senosiomis tezėmis („Dievas sandoroje esti ir su žydais, ir su krikščionimis“) pasiūlė ir naujas:

  • „Jėzus iš Nazareto gyveno ir mirė kaip tikratikis žydas“;
  • „nesuardomas Dievo sandoros su žydų tauta charakteris privalo rasti atspindį krikščioniškoje išganymo koncepcijoje“ (jeigu žydai būva gelbstinčioje sandoroje su Dievu, tai „iš krikščionių reikalaujama naujo universalios Kristaus reikšmės suvokimo“);
  • „žydų kaltinimas veidmainyste ir įstatymiškumu formuoja melagingą pagrindą krikščioniškai savimonei“; – „krikščionių pamaldos, ugdančios panieką judaizmui, įžeidžia Dievą“ (Bažnyčios lyderiai privalo „išanalizuoti skaitomą per pamaldas Evangeliją ir apaštalų laiškus, maldas, pamokslus ir giesmes, kad juose neliktų iškreipto judaizmo įvaizdžio“;
  • „reikalingas reformuotas krikščioniškas liturginis gyvenimas“) [31].

Nors šis dokumentas yra tik vienos iš grupių, dalyvaujančių judėjų – katalikų „dialoge“, jis aiškiai parodė, kokia kryptimi bus daromos tolimesnės nuolaidos iš katalikybės ir protestantizmo pusės. Taip kad visai dėsninga būtų išvada Izraelio dvišalės komisijos Vyriausiojo rabinato ir Šv.Sosto vadovaujamos rabino Šear Jašub nuo 2004 metų spalio 19 d., kurioje skelbiama: „Mes daugiau ne priešai, bet besąlyginiai partneriai įtvirtinant pagrindines moralines vertybes vardan žmonijos išlikimo ir gerovės“ [32].

Apskritai, žydai buvo labai patenkinti Jono Pauliaus II veikla. P. Ginevskis mūsų jau cituotoje knygoje nurodė, kad Katalikų bažnyčios vadovybė pereina į antrąjį etapą – „atgailą“ („tešuva“), t.y. ima kitaip elgtis, ir toji elgsena „nebus įgyvendinta tol, kol mokymas gerbti nebus suformuluotas didaktiniais tekstais ir įtrauktas į naująjį katekizmą, o jų platinimas nesuformuos daugelio kitaip mąstančių mokinių ir mokytojų.“ „Tikslas ambicingas, rašo jis, – reikia priversti klausyti ir priimti mokymą, kalbant priešingus dalykus tam, ko mokė anksčiau, skleisti meilės žydams „evangeliją“. Kada naujasis mokymas išstums senąjį, jis su laiku, o laiko gali prireikti daug, išraus antijudaizmą, po to ir antisemitizmą“. Tai ir bus „tikkun“ – ištaisymo laikas [33].

Drauge Ginevskis konstatavo svarbų faktą: jei Bažnyčios vadovybėje suartėjimo su judaizmu idėjos plačiai paplitusios, tai šito negalima pasakyti apie žemesnio lygio krikščionių bendruomenes. Jos masiškai nepažįstamos su tomis teorinėmis naujovėmis, kurias įveda katalikų teologai. Dėl to katalikiškų „žemumų švietimui“ ir turi būti nukreiptos intelektualiosios katalikiškų „viršūnių“ pajėgos. Šitas uždavinys buvo pradėtas vykdyti dar prie Jozepho Ratzingerio, kuris į popiežiaus sostą atsisėdo Benedikto XVI (2005 – 2013) vardu.

***

Naujasis popiežius ėmė „atgailauti“. Tai daugeliu atžvilgių palengvino faktas, jog Ratzingerio praeitis, būtent priklausymas Hitlerjugendui ir tarnavimas vokiečių zenitinėje baterijoje darė jį pakankamai pažeidžiamą, kad reikiamais atvejais būtų galima daryti jam spaudimą. Vis dėlto ypatingą reikšmę turėjo faktas, kad jis nuo jaunystės simpatizavo judaizmui; gerai jį išmanė, žavėjosi Martino Buberio darbais ir prie Jono Pauliaus II tapo pagrindiniu atgailos politikos ir Bažnyčios „išvalymo“ iniciatoriumi, sudarydamas žydams skiriamus popiežiškuosius tekstus [34]. Jis įtraukė pakeitimus į katekizmą, viename interviu nurodydamas: „Rašant Katekizmą mūsų tikslas buvo parodyti, kad be Senojo Testamento ir be kontaktų su gyvu ir amžinu judaizmu krikščioniškasis pasaulis negali būti ištikimas savosioms ištakoms“ [35]. Tokiu būdu iš žydiškų pozicijų Benediktas XVI žadėjo būti, Ginevskio žodžiais, „geru“ popiežium.

Kaip nurodė vienas iš tyrinėtojų, jei Jonas Paulius II parodė, kokiu turi būti bendravimas, tai Benediktas XVI – ką būtent reikia aptarti bendraujant [36]. Būdamas pirmiausia teologas, pagrindinį dėmesį jis skyrė „bendroms šaknims“ ir bendram „turtingam dvasiniam palikimui“, stengdamasis rasti tokią bendrą ir išsamią teologinę formulę, kuri išreikštų pilnatvę dviejų absoliučiai nesuderinamų idėjų – Kristaus išganymą ir Dievo sandoros su žydais amžinumą.

Vienas iš pirmųjų jo žingsnių buvo Kelno sinagogos aplankymas 2005 m. vasarą, kurio metu jis dalyvavo pamaldose. Tais pačiais metais Katalikų bažnyčia iškilmingai pažymėjo deklaracijos Nostra aetate 40-metį, pabrėždama, „kad būtina parašyti dar daug istorinių ir teologinių darbų“, nes krikščioniškoji judaizmo teologija šiuo metu pasižymi „fragmentiškumu“. Siekdama pagilinti šią teologiją, Bažnyčios vadovybė ėmė taikyti „pažangias“ priemones, kad pakeistų eilinių katalikų pažiūras.

Pirmąja iš jų tapo bandymas faktiškai reabilituoti Judą Iskarijotą. 2006 m. sausį artimi Benedikto XVI draugai – Popiežiškosios tarybos istorijos klausimams vadovas monsinjoras Walteris Brandmiulleris ir rašytojas Vittorio Masuri pareiškė, kad Judo paveikslas tapo „teologinių insinuacijų“ auka, kuri buvo kaip postūmis antisemitizmo atsiradimui ir plėtojimuisi, ir kad jie ketina iškelti idėją, jog jis nebuvo išdavikas, o tik vykdė Dievo valią. Projektui pritarė pats popiežius, ir naujo požiūrio į Judą formavimui Masuri ir Brandmiulleris publikavo XX a. rastą apokrifinį tekstą „Evangelija pagal Judą“, priklausiusį vienai iš gnostinių sektų. Pagal šį tekstą Judas buvo vienintelis, kuris suprato tikrąją Jėzaus Kristaus žinią, ir išdavė Jį Jam pačiam prašant.

Tokiu būdu skylė buvo pramušta. Ir nors dėl kilusio tarp tikinčiųjų skandalo Vatikanas buvo priverstas paprieštarauti tekstui, po jo ėmė rastis daugybė knygų apie Judą, parodančių jį teigiamoje šviesoje. O 2008 m. lapkritį jam buvo skirtas visas koliokviumas, organizuotas bendromis Pranzūzijos žydų ir krikščionių draugystės asociacijos ir B’nai B’rit pastangomis, kuriame Judo paveikslas, koks yra Naujajame Testamente, buvo visiškai iškreiptas.

Novatorišku tapo ir Šv.Tėvo pasisakymas 2008 metų rugsėjį jam lankantis Paryžiuje prieš Prancūzijos judėjų bendruomenės atstovus. Jo metu pontifikas ne tik pakartojo Pijaus XI žinomą frazę „mes, keikščionys, esame dvasiniai semitai ir negalime būti antisemitais“, bet ir citavo Babiono Talmūdą, norėdamas parodyti bendrumą mokymų abiejų konfesijų. Ženklu, kad tai buvo būtent Talmūdas, o ne Tora. Galva ivritakalbio Katalikų vikariato Izraelyje D.Nechoz pavadino tai „nebylia revoliucija“.

Dar viena naujove tapo tai, kad Benediktas XIV pakvietė vyriausią Haifos rabiną Š.I.Koeną į visuotinį vyskupų sinodo posėdį 2008 metų spalį, kas tapo pirmu atveju dalyvavimo ne kataliko tokiame susirinkime. Jis padarė pranešimą apie žydų šv.Raštų centrinę reikšmę judėjų tradicijoje, nors sinodas svarstė temą „Dievo žodis gyvenime ir Bažnyčios misijoje“.

Būtent šiame sinode pagrindiniame pranešime buvo nurodyta, kad „santykiuose tarp krikščionių ir judėjų turi tapti objektu, liečiančiu ne tiktai dialogo specialistus, bet ir visus krikščionis“. O tam būtina kalbėti apie judėjus visada esamuoju laiku skaitant išlikimą žydų tautos dvasiniu faktu, vengiant bet kokios teologijos pakeitimo krikščionių skaitymuose, krikščionims skaitant Senąjį Testamentą palikti vietos judėjų traktuotei ir dalintis kartu su judėjais eschatologinį laukimą.

Ryžtingai pazityviu pavadino judėjai ir Benedikto XVI lankymą 2010 metų sausį Romos sinagogos, kuri yra gyvenimo centru seniausios žydų bendruomenės už Izraelio ribų. O prieš tai savo sekmadienio pamokslo metu popiežius, „prisiminęs apie artumą ir dvasinę brolybę“ dviejų religijų, pabrėžė, kad judėjai ir krikščionys „meldžiasi tam pačiam“ ir pabaigė kalbą draikytu ivritu.

Visi šie pakitimai vyko pagrindinio įvykio fone. Dar 2007 m. žydų ir katalikų santykių „brandumo“ garbei Tarptautinė krikščionių ir žydų taryba (TKŽT) susirinko Sidnėjuje paminėti 60-ųjų Zelisbergo deklaracijos priėmimo metinių. Konstatavusi, kad per praėjusius metus buvo pasiekta didelių laimėjimų, TKŽT priėmė sprendimą patvirtinti naują dokumentą, šį kartą skirtą ne tik žydams ir krikščionims, bet ir visam pasauliui. Tokiu dokumentu tapo Berlyno deklaracija 2009 m. [37], kaip tikslą suformulavusi 12 tezių, kurios ir tapo universalios religijos suderinimo su judaizmu įtvirtinimo programa.



Ji peržengia vien teologijos rėmus ir siejasi jau su socialine-etine sfera. Vartojant Ginevskio terminologiją, kalbama apie katalikybės perėjimą į „atpirkimo“ („tikkun“) etapą, kuriame turi įvykti giluminis katalikybės išvalymas ir jos pavertimas religija be Dievo Sūnaus Kristaus – noachizmu.

Tezės numato absoliučią Kristaus ir apaštalo Pauliaus priklausomybę jų gyvenamojo laikotarpio žydams ir jų mokymo interpretaciją I judaizmo amžiaus kontekste;.Senojo ir Naujojo Testamentų suvokimą kaip papildančių ir sutvirtinančių vienas kitą; priešinimąsi bet kokiai klaidingai krikščioniškai Biblijos tekstų interpretacijai apie žydus tokiu laipsniu, kokiu ji gali tapti priešiškumo priežastimi; ryšio tarp judėjiškos ir krikščioniškos liturgijos pabrėžimas, krikščioniškos liturgijos išvalymas, ypač nuo judofobiškų teiginių, taip pat maldų, himnų ir kt. Jose kalbama apie būtinybę panaikinti bet kokį mokymą, pripažįstantį, kad krikščionys pakeitė žydus kaip tautą, susaistytą su Dievu sandora; atkakliai reikalauti, kad būtų pripažinta bendražydų ir krikščionių misija ruošiant pasaulį Dievo karalystei (Ateities amžiui); sekti, kad naujosios teologinės srovės, kylančios iš Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos, taip pat feministiniai ir išlaisvinimo judėjimai savo ideologijoje išreikštų teisingą ryšį tarp jų, judaizmo bei krikščionybės ir kt.[38].

Dokumento ypatybe yra jo bendra sutaikymo dvasia, orientacija į tarptautinės draugystės stiprinimą ir atsisakymą nuo bet kokio priešiškumo. Jis numato kritišką peržiūrėjimą ne tiktai krikščioniškų, bet ir judėjų tradicijų, leidžiant kritikuoti tuos judėjų tekstus, kurie atrodo ksenofobiški ir rasistiniai ir, priešingai, išskiriant tuos, kurie skatina toleranciją ir atvirumą.

Faktiškai, kalbama apie judaistitinį judaizmo variantą, kuriame judaimas atveria savo glėbį kitoms religijoms, išlaikydamas nepaliestą pagrindinę idėją. Tai yra, taip pat, kaip katalicizmo atvirumo pagrindu yra dogmato apie popiežiaus neklystamuno ir popiežaus primato neklystamumas, taip ir judaizmas sutinka su tarpreliginiu bendradabiavimu tiktai pagrindu pripažinimo nekintamumo teiginio apie išskirtinumą judėjų, kaip Dievo išrinktosios tautos.

Jų tikrąjį požiūrį į krikščionybę gerai aprašė vienas iš judaizmo dvasinų lyderių Džošua Jechuda savo knygoje „Antisemitizmas – pasaulio veidrodis“: „Krikščionybė pretenduoja į tai, kad nešti pasauliui „tikrąjį“ mesianizmą. Ji stengiasi įtikinti visus pagonis, įskaitant ir žydus. Bet kol egzistuoja monoteistinis Izraelio mesianizmas, kuris veikia, net nepasreikšdamas atvirai,... Krikščioniškas mesianizmas pasirodo tuo, kuo jis yra iš tikrųjų: tiktai imitacija, kuri pradingsta tikrojo mesianizmo šviesoje“. Jis gi tvirtino: „Jūsų monoteizmas yra melagingas monoteizmas; tai antrinė imitacija ir sufalsifikuota versija vienintelio tikrojo monoteizmo, kokiu ir yra krikščionybė ir sugrįš prie savo žydiškų šaknų, ji bus galutinai pasmerkta“ [39].

Kitu šiuolaikinio „susitaikymo“ su krikščionybe pavyzdžiu, vedančiu į faktišką jos pakeitimą judaizmu, yra Izraelio judaizmo tyrinėtojo Pinchaso Polonskio platinamos idėjos, laikančios krikščionybę „judaizmo nežydams forma“ arba „atskiru judaizmo marketingu“ [40].

2016 metų pradžioje Sankt Peterburgo choralinėje sinagogoje per paskaitą-pamokslą jis pareiškė: „Jus mokė, kad judaizmas – ne misionieriška religija. Bet yra ne taip… Judaizmas – pati misionieriškiausia religija žemėje. Per mūsų dukterines įmones – krikščionybę ir islamą – mes išplatinome savo idėją visai žmonijai. O dabar mes pereiname prie tiesioginio darbo su žmonija. T.y. ir krikščionybė, ir islamas įvykdė svarbiausią istorinę misiją – jie išplatino žmonijai žinias apie žydų tautą…. apie monoteizmą. Labai ačiū! Tai labai didelis darbas, mes patys jo padaryti negalėjome. Po tokio puikaus paruošimo mes galime galų gale patys tiesiogiai bendrauti su žmonija. Dėl to mes rengiamės Saliamono lygmeny pasirodyti tiesiai visai žmonijai ir pasiūlyti visai žmonijai judaizmą kaip religiją be to, kad jie atliktų gijurą [41] ir taptų žydais“ [42].

Kitoje savo paskaitoje P. Polonskis patvirtina, kad katalikybė nuo „pakeitimo teologijos“ perėjo prie „papildymo teologijos“, kad ji pripažįsta, jog „žydai yra Dievo žodžio nešėjai“ ir „vedliai pas Dievą“ (išskiriant stačiatikius). Žmonijos monoteistiniame komplekse judaizmas turi vesti paskui save krikščionybę, kurios defektus reikia ištaisyti, konkrečiai – Kristaus pripažinimą Dievu. Kaip nurodo Polonskis, mūsų epocha – žmonijos religinių žinių globalinio pasikeitimo laikas; svarbiausia dabar – grąžinti krikščionybę į teisingą santykį su judaizmu, taip kad „žydų tautos tikslas – skelbimas žmonijai žydiško monoteizmo kaip jį supranta žydai“, t.y. „judaizmo tikslas – ne žydai, bet gojai“. Ir Izraelio valstybė aktyviausiu būdu daro įtaką krikščioniškai teologijai, ją keičia ir taiso [43].

Taigi judaizmas išsaugo savo pilnatvę, tuo tarpu kitos religijos išplaunamos ir įrikiuojamos į naują universalią religiją. Daugelis žydų autorių kaip tik ir tapatina dvylika Berlyno deklaracijos punktų su noachizmu, suvokdamos jas kaip globalinės etikos pagrindų formuluotę. Noachizmas turi tą ekumeninį „teologinį minimumą“, kuris sujungs žmoniją visiems priimtinais įstatymais, grąžindamas ją į ikikrikščionišką civilizacijos vystymosi erą, suprimityvindamas ir suniveliuodamas žmonių sąmonę, ruošdamas juos sutikti žydų mošiachą.

Reikia paminėti, kad tada, kai buvo rengiamos Berlyno tezės, t.y. 2008 m., Tarptautinė teologinė komisija prie Romos kurijos paskelbė dokumentą „Universaliosios etikos paieškos: naujas žvilgsnis į natūralųjį įstatymą“, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas ne Jėzui Kristui, bet natūraliojo įstatymo filosofinei koncepcijai, leidžiančiai užmegzti dialogą beieškant to universalumo, kuris yra kiekviename žmoguje. Jame sakoma: Katalikų bažnyčia, suvokdama būtinybę žmonėms kartu ieškoti vieningo gyvenimo pasaulyje taisyklių ir teisingumo, nori pasidalinti su mūsų laikų religijomis ir filosofijomis natūraliojo įstatymo koncepcijos šaltiniu. Mes vadiname natūralųjį įstatymą universalios etikos pagrindu, kurią mes bandome įvesti iš stebėjimo ir mąstymo apie mūsų bendrą žmogišką būseną. Šis natūralus įstatymas nėra statiškas, jis nėra sąrašas baigtinių ir nekintamų nurodymų [44].

Bendro su žydais „dvasinio palikimo“ paieškos – svarbiausias Benedikto XVI nuopelnas, apie kurį L’Osservatore Romano redaktorius Giovanni Maria Vianas atsiliepė: „XX a. atsiras mažai katalikų, kurie padarė tiek, kiek Jozephas Ratzingeris, kaip teologas, vyskupas, Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovas, o dabar ir kaip popiežius žydų ir katalikų suartėjimui“.

Jėzuito J.M. Bergoglio atėjimas į valdžią pradėjo naują etapą Katalikų bažnyčios gyvenime, ir santykiuose su žydais.

Kaip žinoma, jėzuitų vizitine kortele yra garsioji jėzuitų moralė, išplaukianti iš prisitaikėliškos teologijos, leidžiančios laisvai traktuoti pagrindinius religinius dorovinius reikalavimus pagal bet kurios vietos ir laikmečio žmonių suvokimą ir papročius. Būtent Jezuitų ordinas, prasiskverbęs į įvairų pasaulio šalių vyriausybines organizacijas ir viršnacionalines šešėlines struktūras, formuoja prisidengdamas pritaikymu katalikų mokymo prie gyvenimo realijų vieningą pasaulinę religiją ir transnacionalinės vyriausybės tinklą (prisiminkime, kad būtent jėzuitas kardinolas A.Bea suvaidino lemiamą vaidmenį ekumeniniame perversme II Vatikano susirinkime). Išrinkus Ch.M.Bergoglio jėzuitų ordinas išėjo į lygį tiesioginio Vatikano valdymo, kas leidžia efektyviausiai įjungti katalikų bažnyčią į naujos globalios tvarkos sistemos kamieną.

Atitinkamai, pagrindines pastangas popiežius Pranciškus sukoncentravo atitinkamai į Bažnyčios valdymo sistemos pertvarkymą (jos išlaisvinimą iš senųjų Bažnyčios vidinių grupių) ir į vadinamosios „naujosios evangelizacijos“ įgyvendinimą. Po šia gražia formule slepiasi senasis turinys, kurio esmė – ekumeninis atvirumas, tolesnis krikščionybės plovimas (ir etikos, ir dogmatikos), „vienoje pasaulinėje religijoje“ su Romos popiežiumi, kuris pats yra kontroliuojamas „vyresniojo brolio“. Suartėjimas su žydais privalo laiduoti visišką politinį sutarimą sąlygomis, kai religija tapo pagrindiniu faktoriumi pasaulinės politikos, pašauktos pagrįsti naująją pasaulinę tvarką.

Popiežius Pranciškus tinka šiai misijai kaip niekas kitas, kadangi jį su žydais sieja patys artimiausi ir glaudžiausi santykiai. Dar būdamas kardinolu jis drauge su Izraelio rabinu Abraomu Skorka parašė knygą-dialogą „Apie žemiškus ir dangiškus dalykus“ [45], taip pat parašė pratarmę knygai kito rabino – S. Bergshamo, kurį jis vadino vienu iš savo mokytojų. Bergoglio ne kartą lankėsi Buenos Airių sinagogoje, dalyvavo judėjiškose šventėse, degė žvakes per Chanuką. Daugelį metų jis aktyviai bendradarbiavo su Lotynų Amerikos žydų kongresu (LAŽK), organizuodamas žydų jaunuomenės susirinkimus, dalyvavusios jo programoje „Naujosios Kartos“. Tad nenuostabu, jog LAŽK vadovas K. Epelmanas labai teigiamai atsiliepė apie naująjį popiežių: „Neturime nė mažiausios abejonės, kad jis puikiai dirbs vadovaudamas Katalikų bažnyčiai“. Su dideliu džiaugsmu Bergoglio išrinkimą sutiko ir B’nai B’rit vadovybė. Savo ruožtu Bergoglio savojo išrinkimo dieną kreipėsi į žydų bendruomenę laišku, kuriame nurodė: „Aš karštai viliuosi, kad gebėsiu prisidėti prie progreso, kuriuo pasižymi žydų ir katalikų santykiai nuo II Vatikano susirinkimo laikų, atnaujinto bendradarbiavimo dvasia“.

Jau pirmajame savo apaštaliniame paraginime „Evangelii Gaudium“ (Evangelijos džiaugsmas), paskelbtame 2013 rugsėjį, pontifikas skyrė ypatingą dėmesį žydams: „Kaip krikščionys, mes negalime vertinti judaizmo kaip svetimos religijos, taip pat kaip negalime žydų priskirti tiems, kas privalo palikti savo stabus, kad galėtų kreiptis į tikrąjį Dievą (1Kor 1,9). Mes tikime drauge į vienatinį Dievą, kuris veikia istorijoje, ir drauge priimame atvertą bendrą Žodį“. Iš to daro išvadą: „Egzistuoja turtingas abipusis papildymas, kuris leidžia mums drauge skaityti žydiškos Biblijos tekstus ir padėti vieni kitiems gilinti Žodžio turtingumą“[46].

Pavertęs pagrindiniu klausimu santykių su judaizmu stiprinimą, popiežius Pranciškus nusipelnė įtraukimo jo tą patį 2013 metų gruodžio mėnesį (tai yra, po 8 mėnesių po išrinkimo) į sąrašą 50 žymiausių metų žydų, kurį sudaro žurnalas Jewish Daily Forward, esantis JAV liberalaus judaizmo ruporu. Sulaukė jis ir Pasaulio žydų kongreso (PŽK) prezidento R.S.Lauderio pritarimo, pareiškusio susitikimo su juo metu 2013 m.: „Niekada, pradedant nuo 2000 metų santykiai tarp Katalikų bažnyčios ir žydų tautos nebuvo tokie geri. Veikla vienas kitą keitusių popiežių 5 paskutinius dešimtmečius sąlygojo daugumos prietarų įveikimą. Tai padeda mums dabar dirbti kartu ginant religijos laisvę visur, kur yra grėsmė ir apie kokią bendruomene nebūtų kalbama“[47].

Kitaip nei Benediktas XVI, dirbęs teologiniam lygmeny, popiežius Pranciškus sudėjo viltis į išorinį atsivėrimą, besireiškiantį aktyviu bendradarbiavimu su žydais ne tik religinėje, bet ir pasaulietinėje socialinėje – politinėje sferoje. Tai ypatingai pasireiškė 2014 m. gegužės  mėn. Jeruzalėje, kai jis pasielgė be precedento. Aplankęs kompleksą holokausto aukoms Jad Vašem ir Raudų sieną, jis taip pat neaplenkė ir Pasaulinės sionistų organizacijos įkūrėjo Teodoro Herclio kapo, ką komentatoriai įvertino kaip sionizmo pripažinimą viena iš ideologinių ašių, ant kurių laikosi šiuolaikinė žydų bendruomenė. O susitikimo su nedidele žydų grupe pergyvenusių holokaustą metu, jis pabučiavo jiems rankas, kas tapo visos Katalikų bažnyčios atgailos simboliu [48]. Na ir, pagaliau, raštelis su malda „Tėve mūsų“ įdėtas į Raudų sieną, turi simbolizuoti katalikų ir judėjų kreipimąsi į „Vieną ir tą patį Viešpatį“.

Birželį jau Vatikane įvyko dar vienas beprecedentis dalykas: popiežiaus maldinis susitikimas su Izraelio ir Palestinos prezidentais Shimonu Peresu ir Mahmoudu Abbasu, dalyvaujant Konstantinopolio patriarchui Bartolomėjui. Skirtingomis kalbomis jie meldėsi dėl taikos Artimuosiuose Rytuose, o po maldos Vatikano sode pasodino pasaulio alyvmedį [49]. Kiek vėliau popiežius davė interviu ispanų laikraščiui „La Vanguardia“, kuriame sumušė visus jo pirmtakų „judofilijos“ rekordus, pareiškęs, jog „kiekvieno krikščionio viduje sėdi žydas“ ir kad „negalima būti tikru krikščioniu, nepripažįstant savo žydiškų šaknų“ – ne rasine, bet religine prasme“ [50]. Jis taip pat pripažino, kad kasdien meldžiasi Dovydo psalmėmis kaip žydas, o po to laiko mišias kaip krikščionis, tokiu būdu parodydamas, ką reiškia gyventi su žydais broliškai.

Ir jau visai skandalingai praėjo susitikimas su Izraelio prezidentu Rivlinu ir jo asmenine sekretore, ortodokse žyde Rivkan 2015 m. rugsėjį Romoje. Įprastai tas, kuris susitinka su popiežiumi, spaudžia jam ranką ir nusilenkia prieš jį. Bet kai eilė atėjo Rivkan, šioji paaiškino popiežiui, kad pagal religinius įsitikinimus ji negali jam nei paspausti rankos, nei nusilenkti, kadangi ant jo kabo kryžius, šitaip pademonstruodama antikrikščionišką judaizmo esmę. Atsiliepdamas į tai popiežius, siekdamas įsiteikti žydei, uždengė ranka savo kryžių ir pats jai nusilenkė [51].

Vis dėlto pagrindiniu judaizmo ir katalikybės suartėjimo faktoriumi tapo islamiškojo terorizmo grėsmė. Jis buvo paskelbtas pačiu pavojingiausiu priešu ir krikščionims, ir žydams. Būtent ši tema leido popiežiui visa jėga paskelbti apie save kaip apie pasaulinį dvasinį lyderį, pašauktą prisiimti moralinę atsakomybę už taiką ir tvarką.

Pirmoji tokia paraiška buvo padaryta dėl paaštrėjusios situacijos Irake ir Sirijoje ėmus pulti ISIS ir dėl masinio taikių gyventojų bėgimo iš okupuotų rajonų. 2014 m. rugpjūčio pradžioje popiežius viešai pakvietė pasaulinę bendruomenę „priimti efektyvų politinį sprendimą tarptautiniu ir vietiniais lygmenimis sustabdyti nusikaltimus ir atkurti teisę“. Tą patį mėnesį savo kelionės į Pietų Korėją metu spaudos konferencijoje kalbėdamas apie padėtį Irake ir ISIS veiksmus, jis pareiškė, jog neteisingos agresijos atveju sustabdyti agresorių yra teisėta. „Aš pabrėžiu: sustabdyti, nesakau bombarduoti ar kariauti. Viena tauta negali nuspręsti, kaip reikia sustabdyti“ [52]. Taip buvo pateisintas tarptautinis kišimasis į Iraką vadovaujant SNO.

Bet dar charakteringesnis buvo popiežiaus susitikimas su Shimonu Peresu rugsėjo mėn. Vatikane, kadangi per susitikimą dabar jau buvęs Izraelio prezidentas pasiūlė sukurti Suvienytųjų religijų organizaciją, kuriai vadovautų pontifikas. Kadangi SNO kaip politinė institucija parodė savo neefektyvumą priešinantis teroristams, „kurie žudo prisidengę Dievo vardu“, šią misiją turi prisiimti „Religijų SNO“, kuri galėtų padėti sustabdyti karus, sukeltus religinių fanatikų. Popiežius, Pereso manymu, taptų idealiu tokios organizacijos vadovu“ [53].

Ir štai jau 2014 rugsėjo 13 d. karinėse kapinėse netoli Slovėnijos per šeštadienio Mišias popiežius Pranciškus, naudodamasis savo moraliniu autoritetu, pirmąkart pareiškė apie tai, kad, matyt, jau galima kalbėti apie Trečiąjį pasaulinį karą, vykstantį „fragmentiškai“, su nusikaltimais, žudynėmis ir griovimais. O truputį vėliau, susitikęs su Pasaulinio žydų kongreso delegacija, jis patvirtino šią mintį, konkretizuodamas, kad pagrindinis priešas – tai terorizmas, įsikūnijęs ISIS, kas kelia būtinybę stiprinti žydų ir krikščionių solidarumą dėl taikos [54].

Bendros kovos prieš islamo radikalizmą tapo pagrindine tema ir susitikime popiežiaus su Europos rabinų konferencijos (ERK) delegacija 2015 m. balandžio 20, skirtame 50-mečiui deklaracijos Nostra Aetate. Tai pirmoji nuo šios organizacijos įkūrimo (1956 m.) susitikimas su pontifiku [55].

ERK jungia 400 judėjų ortodoksų bendruomenių iš 40 šalių, visus vyriausius rabinus ir vadovus rabinų teismų ir turi statusą konsultanto prie Europos Tarybos ir ES įstaigose. Kartą per du metus ji rengia forumus, kviesdama įvairius pasaulio veikėjus. Šis susitikimas buvo rengiamas ERK iniciatyva ir buvo derinamas ilgiau metų.

Jame buvo svarstoma ne tiktai radikalaus islamizmo augimas, bet ir žydų bendruomenių padėtis Europoje, svarba memorialinių renginių Europoje, skirtų atminti holokaustą ir galimybė dvasiniams autoritetams veikti rusų-europinius santykius ir į kovą su antisemitizmu Europoje ir Rusijoje. Tai buvo tuo labiau svarbu, kad apie pusę dalyvių delegacijų atstovavo Rusiją ir Rusijos žydų kongresą (RŽK) – tarp jų ir RŽK Jurij Kanner, ir pačios Konferencijos prezidentas Pinchas Goldšmidt, esantis tuo pačiu metu vyriausiu Maskvos rabinu [56].

Deklaracijos Nostra aetate 50-mečiui buvo skirtas mūsų jau ne kartą minėtos Tarptautinės krikščionių ir žydų tarybos (TKŽT) kongresas „Santykių su krikščionimis ir žydais praeitis, dabartis ir ateitis“, įvykęs 2015 birželį. Jo atstovus priėmė popiežius, su kuriuo jie apsikeitė tarpusavio sveikinimais. TKŽT prezidentas pakvietė glaudžiai bendradarbiauti studijuojant biblinius tekstus, kurie laiduos bendrumo, sutarimo jausmą, t.y. suartėjimą dvasiniame lygmenyje [57]. O popiežius priminė, kad jie išpažįsta „vieną ir tą patį Dievą, visatos Kūrėją ir istorijos Viešpatį“, nors ir turi skirtingas perspektyvas.

Pontifikas jėzuitiškai apėjo pagrindinį klausimą – tai, kad vienas Dievas egzistuoja trijuose Asmenyse ir, nutylėjęs apie Jėzaus Kristaus Dievystę, pakartojo žydų formulę apie „du kelius“: „Krikščioniškos konfesijos randa savo vienybę Kristuje, judaizmas – Toroje. Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus yra įsikūnijęs Dievo Žodis; žydams Dievo Žodis labiausiai būna Toroje. Šios dvi tikėjimo tradicijos yra kaip pagrindas vieno Įstatymo Dievo, kuris žmonėms atsiveria per žodį. Ieškodami teisingo santykio su Dievu krikščionys kreipiasi į Kristų kaip naujo gyvenimo šaltinį, o žydai – į Toros mokymą. Šis teologinis santykių tarp judaizmo ir krikščionybės įprasminimo būdas prasideda nuo Nostra aetate ir gali bei privalo ant šio solidaus fundamento plėtotis [58].

Deklaracijos Nostra aetate jubiliejus tapo pontifiko apsilankymo Romos sinagogoje 2016 sausio 17 d. priežastimi, ir jis vėl pakartojo bet kokios diskriminacijos neleistinumą, kviesdamas susitaikyti ir gyventi taikoje [59].

Šitaip nežymiai, be kokių nors platesnių svarstymų ir nesutinkant jokio pasipriešinimo, mažame asmenų rate katalikų viršūnėse buvo įgyvendintas krikščioniško mokymo pakeitimas apie Kristaus Bažnyčią ir pereita prie žydų dievo garbinimo ir bendro su žydais laukimo to, kurį jie vadina mašiachu, o krikščionys – antikristu.

Įgyvendindamas galingą idėjinę ekspansiją, Vatikanas naudoja savo autoritetą įtraukimui vadovybės kitų religinių susivienijimų į savo poveikio sferą. Bet jo pagrindinis tikslas – pajungti sau Rusų Stačiatikių cerkvę, o per ją ir pačią Rusiją. Tuo tarpu pats Vatikanas ir jo valdantieji sluoksniai tikrovėje yra tik priemonės rankose galingų transnacionalinių struktūrų, diegiančių universalią pasaulinę religiją ir globalinę etiką visai žmonijai. Tiktai šioje šviesoje galima suvokti tikrąją vadinamojo „tarpreliginio dialogo“ prasmę, kuris mums šiandien peršamas kaip būtina priemonė taikos ir stabilumo išsaugojimui.







[1] Laurigan M. L’Église et la synagogue depuis Vatican II. Editions du Sel, 2007. P.38.
[2] Сentre Noachide Mondial  // http://fr.noahideworldcenter.org/
[3] Norman S. Themes in Christian-Jewish Relation// Христианско-иудейский диалог. Хрестоматия. Составитель Хелен П.Фрай. М.: Библейско-богословский институт св. апостола Андрея, 1998, 2002. С.35.
[4] Vicomte Léon de Poncins. Le judaïsme et le Vatican. Une tentative de subversion spirituelle. ORC. Traduction. 2007. Р. 9-10.
[5] Giniewski P. L’antijudaïsme chrétien : la mutation http://www.nostra-aetate.org/La-lettre-Serviam/SERVIAM_010.pdf
[6] Vicomte Léon de Poncins. Op.cit. Р. 12.
[7] Les douze  points de Berlin // Serviam, №22, 26 novembre 2009 // http://www.nostra-aetate.org/HTML_La-lettre-Serviam/2009/SERVIAM_022.html 0
[8] См. офиц. сайт: http://www.jcrelations.net/Stati.64.0.html?&L=7
[9] Время нового призвания. Иудейско-христианский диалог через 70 лет после II мировой войны и шоа. 2009, Konrad-Adenauer-Stiftung e.V., Sankt Augustin /Berlin.
[10] История II Ватиканского собора. Том I. Москва, Библейско-богословский институт св. апостола Андрея, 2003.С. 467- 468.
[11] Laurigan M.  Vatican II: du  «mythe de la substitution» à la religion noachide// Sel de la Terre, № 46, automne 2003. Р.7 // http://www.nostra-aetate.org/Bibliotheque/2003-10_SDT_Michel-LAURIGAN_Vatican%20II_Du-Mythe-de-la-substitution-a-la-religion-noachide_12p.pdf
[12] См. Guiniewski P. L’antijudaïsme chrétien – La mutation. Editions Salvator, 2000.
[13]http://www.paris.catholique.fr/-le-comite-de-liaison-catholique-3594-.html;  http://www.vatican.va/roman_curia/pontifical_councils/chrstuni/relations-jews-docs/rc_pc_chrstuni_doc_20010504_new-york-meeting_fr.html; http://www.vatican.va/roman_curia/pontifical_councils/chrstuni/relations-jews-docs/rc_pc_chrstuni_doc_19740101_commission-jews_fr.html
[14] См.: http://ijcic.org/
[15] http://www.paris.catholique.fr/Le-Comite-de-liaison-catholique.html
[16] В 1988 г. Секретариат заменён на Папский совет по содействию христианскому единству // http://www.vatican.va/roman_curia/pontifical_councils/chrstuni/sub-index/index_relations-jews_fr.htm
[17]  L’attitude des chrétiens à l’égard du judaïsme. Orientations pastorales du Comité épiscopal pour les relations avec le Judaïsme, publiées par la Conférence épiscopale francaise. 16 avril 1973 // http://www.portstnicolas.net/L-attitude-des-chretiens-a-l-egard.html
[18] Архим. Серафим (Алексиев) и Архим. Сергий (Язаджиев). Ожидание новых «мессианских» времён // Православие или смерть. Москва. № 5. С. 21.
[19].Христианско-иудейский диалог. Хрестоматия. С.18.
[20]http://www.vatican.va/roman_curia/pontifical_councils/chrstuni/relations-jews-docs/rc_pc_chrstuni_doc_19741201_nostra-aetate_fr.html
[21] Катехизис Католической  церкви //http://catholic.tomsk.ru/catechism/0122.htm#s4p2a1t2
[22] Там же.
[23] Так, Правило 70-е «Правил святых апостол» гласит: «Аще кто, епископ, или пресвитер, или диакон, или вообще из списка клира, постится с иудеями, или празднует с ними, или приемлет от них дары праздников их, как то опресноки, или нечто подобное: да будет извержен. Аще же мирянин: да будет отлучен»
[24] Michael McGarry. The Holocaust//Христианско-иудейский диалог. С. 84.
[25] Reflexions sur l’alliance et la mission//Laurigan M. Op.cit. P.93.
Католики больше не хотят обращать евреев в христианство // http://www.sem40.ru/religion/narod_tori/6296/
[26] См. Pope John-Paul II, Visit to Jordan, Israel and the Palestinian authority: A Pilgrimage of prayer, hope and reconciliation. ADL, 2006. P. 45.
[27] http://www.jcrelations.net/.2635.0.html?L=7
[28] Христианско-иудейский диалог. Хрестоматия. Составитель Хелен П.Фрай. М.: Библейско-богословский институт св. апостола Андрея, 1998, 2002. С.20.
[29] Reflexions sur l’alliance et la mission//Laurigan M. Op.cit. P.99.
[30] Священный долг.  О новом подходе христианского вероучения к иудаизму и еврейскому народу. Декларация Группы христианских ученых – исследователей христианско-иудейских отношений (США) (Christian Scholars Group on Christian-Jewish Relations) 1 сентября 2002 //
http://www.jcrelations.net/.2627.0.html?L=7
[31] http://www.jcrelations.net/.2627.0.html?L=7
[32] http://www.jcrelations.net/.5216.0.html?L=7
[33] Giniewski P. Op.cit. //www.nostra-aetate.org/La-lettre-Serviam/SERVIAM_010.pdf
http://www.nostra-aetate.org/La-lettre-Serviam/SERVIAM_010.pdf
[34] Вполне возможно, что такой интерес папы к  иудаизму связан с его происхождением: по данным одного из исследователей,   бабушка Ратцингера – еврейка и происходит из семьи Тоберов, в роду которых  был раввин Йонах Геронди // http://www.diatala.org/article-jean-paul-ii-et-benoit-xvi-sont-juifs-du-cote-maternel-102657865.html
[35] Martin Buber et Joseph Ratzinger// Serviam, № 1, 7 octobre 2008.
[36] Время  нового призвания. Иудейско-христианский диалог  через 70 лет после II мировой войны и Шоа //http://www.iccj.org/redaktion/upload_pdf/201105191455030.twelve_points_russ.PDF
[37] Время нового призвания. Иудейско-христианский диалог через 70 лет после II мировой войны и шоа. 2009, Konrad-Adenauer-Stiftung e.V., Sankt Augustin /Berlin.
[38] Там же.
[39] Цит. по:  Vicomte Léon de Poncins. Op. cit. P. 20.
[40]https://www.youtube.com/watch?v=2s2uLu8lyP4&nohtml5=False
[41] Акт обращения нееврея в иудаизм.
[42]https://www.youtube.com/watch?v=TG_ViIncdVw&feature=youtu.be
[43]https://www.youtube.com/watch?v=2s2uLu8lyP4&nohtml5=False
[44]http://www.vatican.va/roman_curia/congregations/cfaith/cti_documents/rc_con_cfaith_doc_20090520_legge-naturale_fr.html#*
[45]Эта  книга представляет собой  сборник диалогов, которые на протяжении многих лет вели её авторы  и которые подтверждают полное единомыслие в рамках «иудео-христианской» традиции. См.: http://www.blagovest-info.ru/index.php?ss=2&s=4&id=66792
[46] Le Pape François s’exprime sur les relations avec le judaïsme dans l’exhortation apostolique Evangelii gaudium
tp://www.paris.catholique.fr/le-pape-francois-s-exprime-sur-les.html
[47] h htttp://www.dici.org/actualites/vatican-le-pape-a-recu-une-delegation-du-congres-juif-mondial/
[48] http://boruh.info/iudaizm/sobytiya/555-o-vizite-papy-frantsiska-v-izrail-v-mae-2014-g
[49] http://www.kasjauns.lv/ru/novosti/156083/papa-rimskij-objedinil-tri-religii-v-vatikane-sostojalasj-vstrecha-peresa-i-abbasa
[50] http://www.alterinfo.net/LE-PAPE-FRANCOIS-EST-IL-UN-EX-JUIF-_a103373.html
[51] http://www.vaticancatholique.com/francois-couvre-la-croix-et-se-prosterne-juive/#.VijiiysmYgR
[52] www.lefigaro.fr/international/2014/08/18/01003-20140818ARTFIG00279-le-pape-francois-justifie-une-intervention-
[53] http://www.newsru.com/arch/religy/05sep2014/oor.html
[54] http://www.lemondejuif.info/2014/09/persecution-des-chretiens-le-pape-francois-aux-juifs-vous-avez-souffert-a-present-cest-notre-tour/
[55]http://www.jcrelations.net/Le_Pape_Fran__ois_re__oit_la_Conf__rence_des_Rabbins_Europ__ens.4980.0.html?L=6
[56] http://help.rjc.ru/site.aspx?SECTIONID=85646&IID=2773922
[57]http://www.jcrelations.net/Pr__sentation_des_congressistes_du_CICJ_au_pape_Fran__ois.5034.0.html?L=6
[58]http://www.jcrelations.com/Allocution_du_pape_Fran__ois_aux_participants_du_congr__s_2015_du_CICJ.5036.0.html?L=6
[59] http://www.leparisien.fr/pape-vatican/rome-le-pape-francois-a-la-grande-synagogue-sous-haute-securite-17-01-2016-5459267.php#xtref=https%3A%2F%2Fwww.google.ru



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą