2016-09-23

Elena Ponomariova: Blowback. Europa be ateities


Europai, vėl, kaip ir ХХ amžiuje, iškilo pasirinkimo problema.

2016 metų rugsėjo 16 dieną Bratislavoje įvyko neformalus ES susitikimas. Pirmą kartą nuo Europos sąjungos susikūrimo 1992 metais (Maastrichto susitarimas) – nedalyvaujant Didžiajai Britanijai. ES pirmininkaujantis Slovakijos premjeras R.Fico pasibaigus susitikimui pareiškė: „Mes privalome susikoncentruoti į pilną mūsų išorės sienų apsaugą, mūsų tikslu turi būti radikalus nelegalios migracijos sumažinimas“. Tokie žodžiai ES valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimuose dar neskambėjo.



Šiandien nėra jokių abejonių dėl to, kad Europa pergyvena pačią rimčiausią migracijos krizę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tačiau dauguma Europos politikų iki šiol negali atskirti pasekmių nuo priežasčių. Pagrindine gi krizės priežastimi tapo tai, kad Europos sąjungininkai palaikė seriją perversmų Arabų pasaulyje („arabų pavasaris“) ir karinių konfliktų provokavimą, staigiai pakeitusių ir pabloginusių gyvenimo sąlygas dešimtims milijonų žmonių. Tai ne apsiskaičiavimas, tai būtent politika. Susimastykite: Irako krizė tęsiasi nuo 2003 metų, Libijos ir Sirijos – nuo 2011 metų, o milžiniškos masės pabėgėlių ėmė šturmuoti Europą tiktai 2015 metų vasarą... Pagal ES agentūros Frontex duomenis, per praėjusius metus į Europos Sąjungą atvyko 1,8 milijonai migrantų. Ir tai tik pradžia.

Vokiečių sociologas, ekonomistas ir demografas profesorius iš Bremeno universiteto G.Hainson įsitikinęs, kad iki XXI amžiaus Europa pasikeis kardinaliai. Štai tik kai kurie skaičiai. Tarp 1990 ir 2002 metų į Vokietiją atvyko 13 milijonų migrantų, iš kurių dauguma – nekvalifikuoti darbininkai. Tas pats įvyko ir Prancūzijoje. 2012 metais tiktai į Vokietiją atsikraustė 1,1 milijonai žmonių. 2013 metais – 1,2 milijonai. Nesudėtingi apskaičiavimai parodo, kad į Europos Sąjungą, kuriosn bendras gyventojų skaičius 507 milijonai žmonių, per artimiausius 35 metus atsikraustys 250 milijonai ekonominių migrantų. Gelapo instituto duomenys piešia apokalipsės paveikslą: iki 2050 metų iš Afrikos ir Artimųjų rytų valstybių panorės apsigyventi Europoje 950 milijonai žmonių! Ir tai jau tikrai ne vien “ekonominiai” migrantai.

Amerikiečių žvalgas ir rašytojas Chalmers  Johnson (1931-2010) savo įžymioje knygoje
Blowback “ (“Atatranka”) teigė (2000 metais), kad per artimiausius 50 metų Vakarai sulauks galingos “atatrankos”, bangos migrantų iš afro-azijinio pasaulio ir teroristinių atakų. Tai taps atsaku į tai, kad Vakarai prikrėtė Rytuose.

Migrantų antplūdis apspręstas ne tiktai karinių-politinių konfliktų, bet ir demografija. Iki šimtmečio vidurio Afrikos gyventojų skaičius, Hainsono skaičiavimais padvigubės: nuo 1,2 milijardų žmonių iki 2,4 milijardų. Jau iki 2040 metų, demografų prognozėmis, pusę Žemės gyventojų iki 25 metų amžiaus sudarys afrikiečiai. Prie viso to reikia pridėti, kad pabėgėliai į Europą neša iš pagrindų kitą kultūrą, be to ir dabar Europoje egzistuoja ženklus musulmonų segmentas. Austrijoje, Graikijoje, Šveicarijoje islamą išpažįsta – beveik 6 %. Prancūzijoje - 7,5 %, stačiatikių Bulgarijoje – 13,7%. Beveik visi gyventojai dalinai pripažintos „Kosovo Respublikos“ (95,6%), kas absoliučiais skaičiais sudaro beveik 2 milijonus žmonių, išpažįsta islamą. Po Kosovo seka Albanija (56,7 %) ir Bosnija ir Hercogovina (40 %). 

Esant tokiam santykiui Europa vargu ar pajėgi priešintis naujai pasionarijų bangai, agresyvaus jaunimo iš musulmoniškų šalių.

Europą be to naikina ir vidiniai pavojai. Tai, kas čia vyksta XXI amžiuje, kitaip kaip savižudybe pavadinti negalima. Švietimo sfera – labiausiai tai atspindi, bet ir tai ne vienintelis europiečio degradacijos pavyzdys. Šiandien švietimas Europoje skirtas gaminti vartotoją su mozaikine kultūra, kuri apriori priešiška aukštai universitetinei kultūrai. Tokios kultūros nešėjas - „kiekybės žmogus“, prifarširuotas žinių, reikalingų atlikti konkrečiai apibrėžtoms ir kontroliuojamoms operacijoms.

Europos švietimo sistema geometrine progresija kuria funkcinį neraštingumą. Funkcionaliai neraštingu žmogumi laikomas žmogus, kuris perskaitęs tekstą nesupranta ką perskaitė, pavyzdžiui nesupranta paprastos instrukcijos naudojimo vienos ar kitos prekės arba vaistų naudojimo. Funkcinis neraštingumas neleidžia žmogui normaliai gyventi ir dirbti. Ir štai kai kurie statistiniai duomenys:

Olandija. Šalyje priskaičiuojama 250 tūkstančių neraštingų (1,5 % gyventojų!) ir 1,3 milijonai funkcionaliai neraštingų (7,9 % gyventojų);

Airija. 25% suaugusių airių, baigusių vidurinę mokyklą, funkcionaliai neraštingi. Dar 20% airių gali skaityti ir rašyti tiktai nesudėtingus tekstus. Viso tai 45% gyventojų;

Didžioji Britanija. Čia funkcionaliai neraštingas kas penktas suaugęs, o tai 7 milijonai žmonių. Kiekvienais metais britų vidurinės mokyklos išleidžia 100 tūkstančių funkcionaliai neraštingų paauglių;

Austrija. Europos komisijos duomenimis 2009 metais Austrijoje buvo funkcionaliai neraštingi 21,5 % 15-metų paauglių, o 2011 metais šis skaičius išaugo iki 27,5%. 

Ne geresnė situacija ir Amerikoje. Pagal žurnalo Business magazine duomenis,  XXI amžiaus pradžioje JAV įvairiose sferose dirba apie 15 milijonų funkcionaliai neraštingų. 30 milijonų žmonių (14% gyventojų) nepajėgia spręsti kasdieninius gyvenimiškus klausimus, reikalaujančius funkcinio raštingumo. Tiktai 13 % JAV gyventojų yra pakankamai raštingi atlikti šias tris užduotis: sulyginti požiūrio taškus dviejose (pavyzdžiui, laikraščių) straipsniuose; interpretuoti lentelę su kraujo spaudimo duomenimis, amžiaus ir fizinio žmogaus aktyvumo; apskaičiuoti ir sulyginti produktų kainą svorio vienetui.

Paveikslas, be abejo, baisus. Ir visa tai, švietimo reformų pasekmė, kurios pradėtos dar 1970-1980 metais ir nukreiptos į sulyginimą išsivystymo lygio tarp skirtingų gyventojų sluoksnių atstovų, tame skaičiuje tarp migrantų ir vietos gyventojų. Kokia ateitis laukia šitos visuomenės ir ką ji gali priešpastatyti agresyviems „naujiems barbarams“?

Su švietimo problema tampriai susijusi ir auklėjimo problema. Labiausiai į akis kinta tai, kad lytinių santykių problemos Europos mokyklose dabar mokama žemesnėse klasėse (8-9 metų amžiuje), be to su labai dideliu nukrypimu į homoseksualizmą. Tik vienas pavyzdys.  

Vokietijos mieste Zelzkotten nubaudė stambia bauda kelias rusų kilmės šeimas už tai, kad tėvai atsisakė leisti savo pradinių klasių mokinius vaikus į „lytinio švietimo“ pamokas, o šių šeimų tėvus nuteisė kalėti. Ir tai dar ne viskas. Vokietijos valdžia nutarė tėvus nubausti dar ypatinga bauda „Busgeld“(paklusnumo pinigai); bauda turi „pademonstruoti atgailą nubaustojo už blogą poelgį“), o neužmokėti negalima, nes tai griežtai seka valstybė.

Esmė tame, kad Europoje vyksta totali pagal apimtį ir totali pagal poveikio būdą į žmogaus psichiką propaganda lytinių iškrypimų kaip pagrindinės europinės vertybės. Tai net ne „Europos saulėlydis“, išpranašautas Osvaldo Špenglerio, tai veržli degradacija europinio kltūrinio-istorinio tipo.

Kas yra Europa šiandie? Tai pamokos Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje, kuriose jaunesnių klasių vaikams pasakoja apie kraujomaišos ryšius ir apie homoseksualių santykių „natūralumą“; tai viešnamis sadomazochistams Hamburge, o Hesene – zoofilams, tai legaliai Olandijoje veikianti „Partija už meilę artimam, laisvę ir įvairovę“, kuri propaguoja pedofiliją.

Ir tie europiečiai, kurie nesutinka paklusti bendrai degradacijai, bėga iš Europos. Vyksta išvykimas aukštos kvalifikacijos specialistų, išvykstančių į sunkiai pasiekamas arabams-afrikiečiams migrantams anglosaksiškas šalis – Australiją, Kanadą Naująją Zelandiją. Šios šalys priima iki pusantro milijono išsilavinusių europiečių! Tuo pačiu metu Vokietijoje dabar du milijonai darbo vakansijų, kurių nėra kam užpildyti, tuo metu kai 6 milijonai migrantų-išlaikytinių gyvena Vokietijoje socialinių pašalpų sąskaita!

Pagal sociolognius imigrantų duomenis, 70 iš 100 20-mečių prancūzų ir vokiečių išlaiko 30 jų pačių amžiaus imigrantų, o taip pat jų vaikų. Vokietijoje 35 % visų gimusių vaikų nėra vokiečiai. Prancūzijoje du iš penkių naujagimių yra gimęs iš arabės arba afrikietės. Dėl tokios perspektyvos daugelis vokiečių, prancūzų, olandų, ispanų, graikų emigruoja. Vyksta į Rusiją.

* * *

Kas gali išgelbėti Europą? Ir bendrai, ar ją galima išgelbėti? Atsakyti į šiuos klausimus nėra taip paprasta. Paskui Didžiąją Britaniją Europos sąjungą gali palikti Olandija. Referendumo iniciatoriumi dėl išėjimo iš Europos sąjungos sudėties ir atsisakymą antirusiškų sankcijų pasisakė Laisvės partija, trečia politinė jėga šalyje. Tokios politikos šalininkų gana daug ir kitose Europos valstybėse – Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Kipre. Laisvės partijos lyderis G.Vildersas nesivaržo su išsireiškimais, kuomet charakterizuoja vieningą Europą: „Europos sąjunga – tai ekspansionistinis monstras, kuris užsiėmęs teritorijų užgrobimu, o taip pat vogimu mūsų socialinės sistemos, identiškumo ir demokratijos“.

Brexit atvėrė Europos sąjungoje Pandoros skrynią. Kaip savo laiku atplėšimas nuo Serbijos Kosovo krašto pakeitė požiūrį į valstybių vientisumo supratimą ir peržiūrėjimą sienų Europoje, taip ir Brexit pakeitė santykį į viršnacionalinę struktūrą, kuri pagal jos konstruktorių logiką turėjo tiktai plėstis, bet jokiu būdu ne mažėti. O dabar ji mažėja... Ir kol olandai ruošiasi referendumui, Šveicarija 2016 metų vasarą atšaukė savo stojimo į Europos sąjungą paraišką. Pagal paskelbtus gegužės pabaigoje kasmetinės sociologinės apklausos rezultatus „Saugumas-2016“, skaičius šalininkų stojimo į ES sumažėjo Šveicarijoje nuo 21 % iki 16 %. Neigiamas šveicarų požiūris į Europos Sąjungą surištas su tuo, kad vidutinis pajamų lygis Šveicarijoje yra 1,3 karto didesnis, negu Vokietijoje ir Prancūzijoje, ir 1,7 karto didesnis negu Italijoje.

Skaitoma, kad krizė atneša ne tiktai naujas problemas, bet ir naujas galimybes. Teoretiškai tai taip. Praktiškai gi viskas susives į tai, ar atsiras Europoje jėgos, sugebančios sustabdyti tolesnį šios civilizacijos griuvimą. Kol kas tokių jėgų horizonte nematyti.

Šaltinis

Vertė Algimantas Lebionka



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą