2017-09-21

Pilietinio karo rizika Vokietijoje: Vokietijos piliečiai yra beginkliai galimo pilietinio karo akivaizdoje


Vokietijos visuomenė su nerimu aptarinėja galimą pilietinio karo perspektyvą ir prieina išvados, kad jie yra visiškai beginkliai prieš jų šalį okupavusį islamo terorizmą. Pi-news tęsia seriją straipsnių „Pilietinio karo rizika Vokietijoje“ (I, 2, 3 dalys, mano 1 dalies santrauka).


2-3 dalys. Ar mes pasirengę? (santrauka)

Čekija ir Vengrija ginkluoja savo piliečius

Čekijos vyriausybė pakeitė savo Konstituciją ir sukūrė įstatyminę bazę savo piliečių apginklavimui.

Vengrija, kuri turėjo ginklų naudojimo savigynai įstatymus, atidarė papildomai 197 šaudyklas gyventojams. Kodėl tai vyksta? Akivaizdu, kad slaptosios tarnybos analizės, leidžia laikytis tokio požiūrio. Pavyzdžiui, Vengrijos žvalgybos pareigūnas Laszlo Földi perspėjo apie dešimtis tūkstančių migrantų, kurie finansuojami naftos pinigais siekia parengti pilietinį karą Vokietijoje. Földi daro prielaidą, kad jie savo veiklą pradės No-Go regionuose ir iš čia išplės karo zoną. Atkreipiamas dėmesys į islamo partijas, kurios ilgainiui gali perimti politinę valdžią Vokietijoje.

Pi-news mano, kad pabėgėlių krizės metu Vengrija visada pasirodė esanti patikimos ir tikslios informacijos šaltiniu, kurį kiti ES nariai norėjo paslėpti, todėl į Földi pastabas ir į Čekijos priimtas konstitucijos pataisa siūlo vokiečiams atkreipti rimtą dėmesį.


Kaip vokiečiai pasirengę pilietiniam karui?

Aiškus atsakymas yra toks: ne visi! Dėl privalomojo karo tarnybos laikino sustabdymo, kuris net nebuvo nuosekliai vykdomas per pastaruosius savo egzistavimo metus, jaunų žmonių mokymas Vokietijoje nėra pakankamas. Manoma, kad šio trūkumo greičiausiai nėra tarp imigrantų, kurie atvyko į Vokietiją iš karo regionų.

Hamburgas įvykiai parodė, kad G20 aukščiausiojo lygio susitikime, kad suvaldyti tūkstančius jaunų riaušininkų prireikė surinktą Vokietijos policijos rezervą, kurį sudarė apie 20.000 pareigūnų.

Pi-news abejoja ar policija pajėgi apsaugoti piliečius nuo migrantų koordinuojančių savo veiklą socialinių tinklų pagalba. Kaip pavyzdys pateikiamas keturiasdešimt tūkstantinis Vokietijoje gyvenančių kurdų festivalis Kiolne, kuriame buvo demonstruojami draudžiami kurdų lyderio Odžalano portretai. Nors tai Vokietijos įstatymai traktuoja kaip uždraustos teroristinės organizacijos rėmimą, niekas už tai nebuvo nubaustas.

Keliamas pagrįstas klausimas, ar Bundesveras gali būti panaudotas pilietinio karo ar masinio konflikto atveju. Pagrindinis įstatymas tai patvirtina 87a straipsnio 4 dalyje.

Jei Konstitucinei Vokietijos tvarkai egzistavimui yra tiesioginis pavojus, Bundesveras gali būti naudojamas kovai su vadinamuosius maištininkus, turinčius kovinius ginklus.

Vis dėlto kyla didelių abejonių dėl to, kad kareiviai yra tinkamai parengti vidiniam naudojimui pagal jų dabartinį mokymą. Be to, Bundesverą labai apsunkina užsienio operacijos. Neįvertinta ir kokį vaidmenį vaidina kariuomenėje tarnaujantys musulmonai. Be to, Vokietijoje esančių jaunų pabėgėlių skaičius jau kartais viršija Bundesvero 179 000 karių skaičių.

Ką mes galime padaryti, kalausia vokiečiai?

Vokiečiams savigynai įsigyti šaunamąjį ginklą yra didelė problema. Tam reikia tapti šaulių klubo nariu ir vienerius metus lankyti šaudymo pratybas.

Šaunamojo ginklo turėjimas yra Vokietijoje išimtis. Tik 2.31 mln. vokiečių turi leidimą ginklui. Palyginimui: Amerikoje, maždaug 300 mln.

Toliau apžvalgoje aptariamos kitos vokiečiams pasiekiamos savigynos priemonės: dujiniai pistoletai, dujų balionėliai, elektrošokeriai. Autoriai pateikia duomenis, kad tai labai riboto efektyvumo ar visiškai neefektyvios savisaugos priemonės.

Straipsnyje reziumuojama, kad didžiausia grėsmė visuomenei kiltų tada, jei visiems atėjūnams vieną dieną pasibaigtų „nemokamos vaišės“ ir valstybė nebepajėgtų išlaikyti šių veltėdžių. Vienintele priemone apsaugant vietos gyventojus nuo sunaikinimo straipsnio autoriai mato jų apginklavime JAV, Šveicarijos ir Čekijos pavyzdžiu.

Vokiečiai konstatuoja, kad jų perspektyvos kilus konfliktui labai liūdnos, nes jų vyriausybė neskiria jokio dėmesio gyventojų saugumui užtikrinti, o kariuomenė ir policija yra bejėgės.

Šaltiniai:










ES kontrolieriai gimtame Viktoro Orbano Mieste: jei nori mušti – lazdą visada surasi


Siaurukas yra ne tik istorinis ES paveldas mūsų Anykščiuose. Lygiai toks pats siaurukas yra Vengrijos premjero Viktoro Orbano gimtajame mieste Felcsút. Dabar šį siauruką, kaip musės š..ą, apsėdo spiečius kontrolierių iš Briuselio. Nepatinka „myžančio berniuko“ sostinei Briuseliui Orbano tvirta nacionalinė politika, jo pasienyje pastatyta tvora, neleidžianti teroristams-musulmonams okupuoti Vengrijos ir ES, todėl jie niršta, ieško menkiausio preteksto sukompromituoti ši ES didvyrį, Europos saugumo gynėją. Siužetą apie šį patikrinimą parodė ir lietuviška globalistinė „siaurovizija“.

Lenkų portalo wPolytice žurnalistė Aleksandra Rybinska rašo: „Felcsút tai nedidelis miestelis 80 km nuo Budapešto, kuriame išaugo Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas. Pastaraisiais metais Felcsút mieste įsteigta nauja vidurinė mokykla, futbolo akademija su moderniu stadionu, o 2016 m. gegužę – muziejinis siaurasis geležinkelis, jungiantis 1500 gyventojų turinčią savivaldybę su už 6 km esančiu Alcsútdoboz miestu. Nieko ypatingo, reikia pasakyti, siaurukai Vengrijoje yra gana paplitę, ir Felcsút meras Felicity Lorincas Meszaros, Orbano vaikystės draugas, taip bando atvilioti turistus į savivaldybę.

Dabar ši geležinkelio linija tapo Orbano ir Europos Sąjungos ginčo objektu. Linijos statyba kainavo 1,9 milijono eurų ir buvo daugiausia finansuojama iš Europos fondų. Tame irgi nėra nieko neįprasto, bet opozicijos MIP kaltina Budapešto vyriausybę, kad norėdama gauti finansavimą iš Briuselio, nepagrįstai padidino skaičių keleivių, kurie naudosis siauruku. Portalo "Atlatszo" žurnalisto teigimu, jų yra nedaug, gal keliasdešimt žmonių per dieną. Per mažai, kad būtų pelninga. Portalas įtaria, kad Orbanas iššvaistė ES pinigus, kad jo draugas Felcsút meras galėtų prisijungti prie savo kolekcijos eilinį brangų žaislą.

Vengrijos opozicijai Orbano gimtasis miestas yra jo diktatoriškas galios, jo klientūros sistemos simbolis, kuris leido jo draugams ir giminėms ženkliai praturtėti. Jie nurodo Felcsút stadiono Pancho areną, kurio tribūnose yra dvigubai daugiau vietų, nei miestas turi vietinių gyventojų, jie nurodo verslininką Meszarosą, kuris pastaraisiais metais tapo turtingu daugelio laikraščių sąvininku, o juk pradėjo kaip kuklus šildymo įrangos technikas.

Europos Sąjunga greitai ir ryžtingai reagavo į kaltinimus, ir artimiausiomis dienomis į Felcsút atvyks inspektoriai iš Europos Parlamento Biudžeto kontrolės komiteto (CONT). Budapešto vyriausybė piktinasi ir tvirtina, kad Briuselis tuo nesidomėtų, jei miestas nebūtų susijęs su Orbanu. Partijos Fides deputato Tamas Deutsch nuomone, ES bando spausti Budapeštą kišdamasi į Vengrijos vidaus reikalus.

Nėra abejonių, kad visa tai yra keista. Europos Sąjunga, įklimpusi į gilią krizę ir susiduria su daugeliu problemų, įskaitant piktnaudžiavimą ES lėšomis dideliu mastu, net kai ankstesnių vyriausybių Ministro Pirmininko Ferenc Gyurcsány valdymo metu buvo išplėsta Budapešte metro keturiomis linijomis (išmokėta 296 milijonų eurų kyšių), staiga ji nusprendė užsiimti siauruoju geležinkeliu Vengrijos provincijos užkampio mieste. Prisiminkite: pastaraisiais metais už ES lėšas buvo atkurta, be kita ko, Čekijoje eksporto-paslaugų agentūra ir pastatytas kalnų slidinėjimo kurortas Bornholmo saloje. Felcsút atveju ES pinigai buvo išleisti teisingai: siaurajam geležinkeliui.

Ar Orbano gimtinėje gyvenantys gyventojai būtų galėję apseiti be šio geležinkelio? Turbūt. Tačiau Vengrijoje yra dešimt ar daugiau siaurojo geležinkelio linijų finansuojamų ES, ir praktiniu požiūriu, jos yra nereikalingos. Kodėl ES kontrolieriai ėmė tikrinti Felksút liniją? Sunku čia neįžvelgi tendencingumą. Orbanas konfliktuoja su ES dėl pabėgėlių, turi jausti Briuselio spaudimą. Ir jei pavyks atrasti kokių nors pažeidimų, kurie vėliau gali būti naudojami prieš jį, net ir atrastų žiniasklaidos.

Nekenčiantis Sąjungos ministras pirmininkas, kuris padeda savo draugui vogti ES pinigus jo gimtajame mieste, puikiai tinka pasakojimui, kurį panaudos Briuselio elitos apie Vidurio ir Rytų Europos šalis, kurios neva naudoja ES kaip bankomatą ir nenori būti solidarios.

Tai taip pat yra realizacija taktikos, kurią paskelbė kai kurie ES politikai: gal Briuselis ir negali sumažinti šioms šalims struktūrinių fondų, bausti jas už solidarumo stoką, tačiau patikrinti, kaip jie išleido jau išmokėtas lėšas gali. Ir kai kuriuos pažeidimus visada atras.“

P.S. O kiek ištratinta ES pinigų Lietuvoje? Dvarams, kaimo sodyboms, lajų ir pelkių takams, apžvalgos bokštams, išmirusių miestelių infrastruktūrai, likviduotoms mokykloms... Vieni iš tų objektų lankomi ir naudingi, kiti – grynas pinigų švaistymas ir vogimas. Gal todėl ir bijo mūsų valdžios vagys bent kiek paprieštarauti Briuseliui dėl tų teroristų-pabėgėlių vežimo į Lietuvą? Gal todėl Briuselio kontrolieriai ir neatvyksta skaičiuoti kokį pelną valstybei neša Anykščių siaurukas, ar suremontuota ir likviduota mažo miestelio mokykla, rekonstruota irgi už ES pinigus?

Orbanas pernai pastatė tvorą, atitvėrė savo valstybę ir Europą nuo „pabėgėlių“ musulmonų, nuo banditų, nuo teroristų, per metus pas jį nekviestų svečių (o Merkel vis dar kviečiamų) sumažėjo 99 procentais. 2015 metais jų per atviras ES sienas į Vengriją atėjo 391,000, 2016, ėmus statyti sieną – 18,236, o 2017 metai - vos 1,184, panašiai tiek, kiek Lietuvos interesus išdavusi jos valdžia sutiko savanoriškai atsivežti. Sienai jis išleido 800000 eurų, bet jo nuomone, nėra tos kainos, kurios vengrai nesumokėtų už savo valstybės saugumą. Briuselio ES lėšų skaičiuotojai atsisakė sumokėti pusę šios sumos, jiems reikalingos atviros ES sienos, jiems reikalingi islamo teroristai ir jų sunaikinta Europą.

Šaltiniai:






2017-09-20

Lenkijos premjerė Beata Šidlo: „Sprendimas dėl pabėgėlių perkėlimo nepasiteisino ir neišsprendė problemos“


Mūsų regiono pavyzdys parodo, kad išmintinga ekonomikos ir saugumo politika atneša gerus rezultatus. Šiandien Bulgarija gali pasigirti puikiais ekonomikos rezultatais, taip pat kaip ir Lenkija. Tai pasiekimai, kuriais mes didžiuojamės. Kad visa ES taip vystytųsi, Sąjunga turi būti saugi, solidari ir vieninga. Jeigu mes neleisime mūsų suskaldyti, tai mes susivienysime pagrindiniais klausimais - pasakė Lenkijos premjerė Beata Šidlo spaudos konferencijoje su Bulgarijos premjeru Boiko Borisovu.


Tarp klausimų, kurie buvo užduodami spaudos konferencijoje Lenkijos ir Bulgarijos premjerams, buvo apie masinę imigraciją į Europą.

Mes neslepiame, kad dabartinė Lenkijos vyriausybė skaito, kad pabėgėlių perkėlimo nutarimas, kuris buvo priimtas be gilaus valstybių-narių aptarimo, buvo klaida. Nepasitvirtino ir neišsprendė šios problemos. Lenkija tai daro ir stiprina humanitarinę pagalbą. Mes skaitome, kad kai kurie iš jūsų, ypač senosios ES, bando suskaldyti Europą, kad pirmiausiai išsaugoti savo asmeninius interesus. Mes skaitome, kad ES būtina vienybė – pažymėjo Šidlo.

Bulgarijos vyriausybės vadovas pasakė: Lenkija ir Bulgarija yra šalys, kurios skaito, kad ES vienybė yra jos vystymosi pagrindas. Mes neleisime mūsų suskaldyti. Kiekvienoje ES Taryboje aš apie tai kalbėjau, ką reikia padaryti, kad mes neturėtume problemų su pabėgėliais. Reikia uždaryti visas ES sienas, sausumos ir jūros ir leisti jas pereiti tiktai įstatymų numatytu pagrindu, pasienio punktuose. Tiems, kas bėga nuo karo, mes galime padėti, bet ekonominiai migrantai tai jau kita tema.




Napoleono kompleksu serga ne tik vyrai, Dalia Grybauskaitė tai įrodė SNO Generalinėje Asamblėjoje




Šaunuolė mūsų prezidentė! Lietuvą ji nualino, lietuvius išvarė iš Tėvynės, pavertė didžiausiais ES skurdžiais, o dabar telkia jungtinius pasaulio globalistų pulkus prieš Rusiją.

Eis užkariauti Maskvos, kaip Napoleonas, kaip Hitleris.

Gaila, kad per vėlai sugalvojo, jau ruduo, nepravažiuos amerikoniški tankai per rusų purvą, užstrigs žiemą prie Maskvos, o po to bus Stalingradas...

O man pagailo jos. Juk ji tokia nevykėlė išverstakailė komunistė, Burokevičiaus mokslinė-sekretorė, kolchozų ekonomikos daktarė – tas pats kaip niekas. Ir tai ji įrodė praktiškai. Sunaikino Lietuvą, panardino į chaosą, skurdą, korupciją, ėmė vežti teroristus-musulmonus.

Yra toks senovinis kaimiečių kovos su kaimynais būdas: nusimauti kelnes ir parodyti kaimynams nuogą užpakalį. To ir linkiu mūsų Napoleonui. Jis gi daugiau nieko nesugeba.


Ong San Su Či nekalta! Su musulmonais niekam nelemta gyventi taikoje, nes islamas ir terorizmas yra neatskiriami. Tai įrodė Europos įvykiai


Nekeikime Nobelio taikos premijos laureatės Ong San Su Či. Europa pakartos Mianmaro (Birmos) istoriją, nes gyventi kartu su musulmonais neįmanoma.

Mianmare rachindža, dėl kurių globalistai kelia isteriją - bemoksliai neraštingi musulmonai, atsikraustę iš Bangladešo, neturintys šio šalies pilietybės. Jų - 1,1 milijono (viso šalyje 60 milijonų gyventojų). Tai yra tokie patys atėjūnai, kokie šiandien nelegaliai ateina iš Afrikos ir Azijos į Europą ir čia kuria savo getus, No-Go zonas, į kurias negali įeiti krikščionys ir judėjai. Vieną kartą, prieš tris šimtus metų, krikščionys jau varė lauk iš Europos musulmonus, griovė mečečių minaretus. Kam kartoti savo klaidas, ar ne geriau prisiminti Europos istoriją. Jei nenorime mokytis iš savo istorijos, panagrinėkime Mianmaras įvykius. Jie labai panašūs į tuos, kas šiuo metu vyksta Europoje, kur kiekvieną dieną musulmonai prieš europiečius vykdo teroro aktus.





Yra Europoje tokia bepročių šalis Lithuania, jos vėliava, lygiai kaip Mianmaro, tik be žvaigždės, kurios išprotėjusi valdžia veža musulmonus į savo valstybę laisvu noru, nepasitarusi su gyventojais, kuria teroristų-musulmonų naujus anklavus.

Sako: „Kai Dievas nori nubausti, Jis atima protą!“ Tai nepagydoma.

Iš kur atsirado rachindža?

Mianmare yra valstija Rakhaing, kuri šiaurėje ribojasi su Bangladešu. Gyventojai – rakhaiečiai, kurie kalba vienu iš Birmiečių kalbos dialaktų. Jų dauguma budistai, kaip ir birmiečiai. Rakhaiečiais neskaito savęs birmiečiais. Geografiškai jie atskirti kalnų grandine.



Iš kitos jų pusės - Bengalijos įlanka ir Indija, su kuriais jie visada kontaktuodavo. Indija ir ta jos musulmoniška dalis, kuri vėliau tapo Bangladešu, turėjo jiems didelės įtakos.

Mianmaro šiaurėje, prie Bangladešo pasienio, ėmė augti musulmonų gyventojų skaičius, kalbančių bengalų kalba, žymiai tamsesnės odos spalvos negu rakhaiečiai. Tai Mianmare nepripažįstama tautinė grupė „rachindža“. Jie centrinės šalies valdžios skaitomi bengalijos imigrantais iš Bangladeš. Jiems kelis kartus buvo perduodami valdžios nurodymai kraustytis atgal į Bangladeš. Laikui bėgant, radikalizuojantis islamui, rachindža anklavai radikalizavosi, jiems ėmė vadovauti teroristinių grupuočių vadai. Prie to prisidėjo užsienio NVO, radikalaus islamo grupuotės.


Vakarams rachindža tapo Achilo kulnu į kurį galima svaidyti savo ietis, spausti vyriausybę. Jie ėmė kurti siaubo istorijas apie baisius Mianmaro vadovus, „ryjančius“ vargšus musulmonus.

Rugpjūčio 25 dieną islamo teroristai „Arakano rachindža gelbėjimo armija“ užpuolė 30 policijos postų. Žuvo 109 policininkai ir kiti Mianmaro piliečiai. Liepos mėnesį šie teroristai jau buvo nužudę 7 vietos gyventojus.

Mianmaro valdžia ėmėsi represijų prieš teroristus musulmonus. Nukentėjo ir rachindža bendruomenė. Nukauti 370 teroristai, 17 taikių gyventojai. Musulmonų valstybės tvirtina apie kelis tūkstančius žuvusių.



Musulmonai ėmė šaukti apie musulmonų „genocidą“. Tik kur jie buvo, kai Egipte vyko koptų genocidas, kai Islamo Valstybė vykdė krikščionių genocidą. O kas šiandien vyksta Europoje, ar tai ne krikščionių genocidas, kai kiekvieną dieną musulmonai vykdo teroro aktus?

Teroristinį „Rachindža gelbėjimo armija“ kilo iš Afganistano Alkaidos bazių 8-me dešimtmetyje, vėliau juos parėmė Saudo Arabija ir Pakistano ir Afganistano teroristai.

Konflikto pradžia stebėtinai sutapo su naftos ir dujų atradimu šiame Mianmaro regione 2000 pradžioje. 2013 metais buvo baigta naftotiekio statyba iš Rakchaino į Kiniją. Ten didžiausia dujų verslovė „Tan Šve.“


JAV ėmė megzti intrigas prieš Kiniją. Išlindo Sorošo ausys – organizuota rachindža paramos NVO
grupė “Burma Task Force”.

Rugpjūčio mėn. 2017 Rakhaing valstijoje vyko masinės budistų demonstracijos prieš teroristus remiančias organizacijas, tarp jų ir SNO, su šūkiais „Mums nereikalingos organizacijos, remiančios teroristus“.

O mums Lietuvoje ar reikalingos Sorošo organizacijos, remiančios islamo teroristus, skatinančios šių teroristų vežimą į Lietuvą? Nekartokime svetimų klaidų!





2017-09-19

Ruošiamas naujas Nobelio premijos išprievartavimo aktas: šį kartą laureatais skelbs kontrabandistus (tęsinys)


Tarptautinis komitetas, įkurtas Italijoje, ruošiasi iškelti į pretendentus 2018 metų Nobelio premijai NVO, kurios jau keli metai Viduržemio jūroje užsiima afrikiečių, nelegalių migrantų, ES sienų ir įstatymų pažeidėjų, kontrabanda į Europą. Ar Nobelio premija bus skirta šioms organizacijoms?


Kam ir už ką dalina Nobelio premijas? (pradžia)

Nobelio premijos suteikimas – istorijos aktas. Studijuojant juos, galima ne tiktai suprasti ir suvokti kai kurias tendencijas, bet ir jas įtakoti, valdyti ateitį, rašo trys mokslininkai- fizikai apie šią „pačią prestižiškiausią premiją pasaulyje.“ 

Prisiminkime: Alfredas Nobelis – trečias Emanuelio Nobelio sūnus gimė 1833 metais. Jo tėvas 1842 metais persikėlė į Peterburgą, kur užsiėmė torpedų konstravimu. 1859 metais tuo užsiėmė ir antras sūnus – Liudvigas Nobelis. Alfredas buvo priverstas sugrįžti į Švediją su tėvu po šeimos verslo bankroto, paskyrė savo gyvenimą sprogstamų medžiagų tyrimui, ypač saugiai nitroglicerino gamybai ir jo panaudojimui.

1862 metais jis pateikė paraišką dinamito patentui ir Švedijoje atidarė gamykla „Nitroglicerinas“ tapusią visos pramoninės grupės sukūrimo pradžia Europoje.

1895 metais Paryžiuje A.Nobelis pasirašė testamentą, kuriuo didesnę savo turto dalį, 31 milijoną kronų, paskyrė Nobelio premijos fondui. Premijos turėjo būti skiriamos medicinos, fizikos, chemijos, literatūros ir taikos srityse.

Vienos tautos atstovų pasiekimus Nobelio komitetas iškelia, o kitų sąmoningai menkina

Nobelio premijos Komiteto veikla kelia daug klausimų. Pavyzdžiui premijos nesuteikimas rusų mokslininkui, Periodinio dėsnio atradėjui Dmitrijui Mendelejevui, priskiriamas prie pačių gėdingiausių šio Komiteto sprendimų.

D.Mendelejevui Nobelio premija nebuvo skirta tuo pretekstu, kad atradimas buvo padarytas „senai“. Pasaulio mokslinė bendruomenė, tarytum mėgdžiodama Nobelio komitetui, slepia šio mokslininko atradimą: Periodinis dėsnis paprastai skelbiamas nenurodant autoriaus pavardės.

Rusų mokslininkai atkreipia dėmesį, kad rusų ir sovietiniai mokslininkai buvo diskriminuojami Nobelio premijų komiteto.

Iki 2010 metų viso buvo įteiktos 543 premijos. JAV gavo 326, didžioji Britanija -115, Vokietija - 102, Prancūzija -57, Rusija - 21.

Rusų mokslininkų nuomone, Nobelio premija Rusijos atstovams dažnai yra skiriamos už antirusišką veiklą. Tarp tokių Nobelio premijos laureatų minimas TSRS sugriovėjas Michailas Gorbačiovas, žydų tautybės rašytojas B.Pasternakas, kuriam premija buvo skirta ne už „neblogus eilėraščius“, o už „antisovietinį romaną“ „Daktaras Živago“, o taip pat žydas Josifas Brodskis, savo bendraamžių nevertintas, Rusijoje teistas už veltėdžiavimą, o išaukštintas tarptautinės žydijos tada, kai emigravo į JAV.

„Didieji rusų rašytojai L.Tolstojus ir A.Čechovas nenusipelnė garbės gauti premijos.

Manoma, kad vidutinio talento rašytojui I.Buninui ši premija buvo suteikta, nes jis emigravo iš Rusijos ir buvo masonas.

Nobelio Komiteto prioritetus atspindi 2004 metų literatūros premijos skyrimas Austrijos rašytojai Elfriede Elinek, sergančiai paveldima psichikos liga. Jos kūryba, pagal kritikų atsiliepimus – mišinys pornografijos ir sadizmo. Už skaitytojų debilizaciją, matomai, 2009 metų literatūros premija skirta rašytojai G.Miuler, nežinia už ką 2015 premija skirta niekam bežinomai baltarusių rašytojai Svetlanai Aleksijevič.

Manoma, kad Nobelio premijos daugiausia skiriamos amerikiečiams, nes Nobelio palikimas yra saugomas amerikiečių bankuose. O kam priklauso Amerikos bankai?

Bojarinovas ir kt. rašo:„Niekam ne paslaptis, kad JAV finansinės organizacijos yra žydų rankose, todėl toks didelis procentas žydų tarp amerikiečių, ir ne tik amerikiečių, Nobelio laureatų. Apie tai rašo S.A.Fridmanas savo Knygoje „Žydai-Nobelio premijos laureatai“ (M., 2000). Tarp kitko, Fridmano knygoje nurodoma, kad D.Mendelejevą 1906 metais laureatų sąraše pakeitęs F.A Muasan, buvo žydas. Jis padarė gana menką atradimą – išskyrė laisvą ftorą.“

L.Radzichovskis straipsnyje „Švediškas Simchas Tora“ (laikraštis «Еврейское слово» № 41 (214), 2004 ) apie laureatų nacionalinę sudėtį rašo, kad iš tuo metu gyvenusių 220 laureatų buvo žydai, 62 anglo-amerikiečiai, 15 - vokiečiai, 11- anglai, 6 - kinai ir t.t.

L.Radzichovskis džiūgauja: „žydai su savo 26 % ХХ amžiuje sudarė maždaug 0,5-0,26% planetos gyventojų. Jų „nobelių tankis“ - 1 laureatas 100 tūkstančių žydų! Anglo saksų ir vokiečių 1 laureatas 1 milijonui.

Pateikiama statistika išduoda L.Radzichovskio susirūpinimą nacionaliniu klausimu ir liudija, kad jis yra svarbus Nobelio komitetui.

Štai kaip paaiškinamas Nobelio premijos paskyrimas A.Enšteinui ( В.Бобров.“По делам его”, “Дуэль” № 43, 1998 г.): „...aktyvus stūmimas Enšteino į Nobelio laureatus ir jo neribotas aukštinimas kaip neva didžiausio visų tautų ir laikų genijaus – visa tai savo rūšies reveransas... už fiziko dalyvavimą sionistų judėjime daugelį metų“.

Tradicinė Nobelio komiteto veikla – dalinimas pinigų ir šlovės savo žmonėms. Taip, premija už veiklą ekologijos srityje buvo skirta JAV žydų bendruomenės nariui, buvusiam JAV viceprezidentui A.Gorui, kurio indėlis į gamtos apsaugą buvo vidutinio filmo nufilmavimas.

Šokiruojančiais tapo Nobelio taikos premijos skyrimas juodaodžiui žydui Barakui Obamai už tai, kad jis tapo JAV prezidentu ir visiškas absurdas, pasityčiojimas iš pasaulio literatūros ir visuomenės buvo 2016 Nobelio literatūros premijos skyrimas žydui narkomanui Bobui Dylanui, kuris praėjusio šimtmečio 6-tame dešimtmetyje pasižymėjo JAV LSD festivaliuose gitara brazdindamas narkomanams balades.

Šis pasityčiojimas iš visuomenės nuomonės rodo, kas yra Nobelio premijos šeimininkas ir lemia jo politiką.

Daugumai žmonių žodis „Nobelio premijos laureatas“ jau senai neskamba išdidžiai, kai laureatais paskiriami atsitiktiniai veikėjai, vienos tautos atstovai. Štai Dž.Stiglicas, Nobelio ekonomikos premijos laureatas matematinių formulių pagalba įrodinėjo, kad ekonominė krizė, kuri įvyko po kelių metų, yra negalima.

Pateiksime žodžius kito Nobelio laureato – A.Enšteino: „Nėra nei mažiausio šanso, kad branduolinę energiją kada nors galima bus naudoti. Tam reikėtų, kad atomai skiltų pagal mūsų valią...“(1932m.)

Visus Rusijos fizikos leidinius ir skiriamus materialinius išteklius ilgą laiką kontroliavo Nobelio premijos laureato V.Ginzburgo grupuotė. Fizikos-matematikos daktaras A.Ruchadze pasakoja («События и люди, 1948-1991 годы», М., 2001 г.): „Kas man nepatiko V.Ginzburgo veikloje? Kartą jis pasakė, „kad esant kitoms lygioms sąlygoms jis pas save, suprantama, paims žydą...“

Bojarinovas ir kt. rašo: „Nobelio komiteto veikla ne tik neteisinga, bet ir pavojinga, nes komitetas aktyviai dalyvauja formuojant ne šiaip pseudoelitą, kuri, prisidengdama „pačios prestižiškiausios premijos“ vardu, užima aukštus postus mokslo, ekonomikos, politikos valdyme. Nobelio klano visavaldystė atvedė iki to, kad pasaulio mokslas yra krizėje.“

Talmudas draudžia žydams girti ar gerai vertinti „gojų“ veiklą. Todėl, žydų „okupuotas“ Nobelio premijos komitetas iš principo negali niekam kitam skirti Nobelio premijų, išskyrus žydus.

Grįžtu į straipsnio pradžią, į ketinimą Nobelio premijai nominuoti NVO, užsiimančias nelegalų iš Afrikos transportu į Europą. Esu įsitikinęs, kad šioms kriminalinių nusikaltėlių NVO Nobelio premija bus skirta, nes jas remia ir finansuoja žydas Dž.Sorošas (Švarcas).







Ruošiamas naujas Nobelio premijos išprievartavimo aktas: šį kartą laureatais skelbs kontrabandistus


Nobelio premija jo komiteto šiandien devalvuota iki Šniobelio premijos lygio ir tapo pasityčiojimo iš pasaulio visuomenės ir sveiko proto įrankiu. Pasityčiojimas tęsiasi: 2018 metų Nobelio premijai ruošiamasi nominuoti Viduržemio jūros kontrabandistus, kurie pelnosi veždami į Europą nelegalus iš Afrikos ir naikina Europą.



Tarptautinis komitetas, įkurtas Italijoje, ruošiasi iškelti į pretendentus 2018 metų Nobelio premijai NVO, kurios jau kelis metus Viduržemio jūroje užsiima afrikiečių, nelegalių migrantų, ES sienų ir įstatymų pažeidėjų, kontrabanda į Europą.

Šitas šabašas yra pavadintas: „Viduržemio jūros teisieji - už humanitarinį migrantų gelbėjimą jūroje". Tai turėtų būti bendra kandidatų iš nevyriausybinių organizacijų, žvejybos laivyno ir asmenų, kurie, kaip nusprendė šis „komitetas“, „pabėgėlių krizės metu nuolat gelbėjo juos jūrose išilgai migracijos kelių".

Apie šiuos kontrabandistus -“humanistus“, kurių absoliuti dauguma atsisakė bendradarbiauti su Italijos pakrančių apsaugos tarnybomis, kurie nuolatos pažeidinėjo jūrų Kodeksą ir ES įstatymus, kurių ryšiai su kontrabandistais pilnai įrodyti, buvo nuodugniai aprašyta pasaulio spaudoje ir atspindėta mano ankstesnėse publikacijose:



Po Nobelio premijos suteikimo (avansu) daugybės karų kurstytojui Barakui Obamai, narkomanui-muzikantui Bobui Dylanui, niekam nežinomai baltarusių rašytojai - Svetlanai Aleksijevič, galvoji žmogus, ar dar begalima žemiau nusiristi, pasirodo, kad dar galima, galima bus paskirti Nobelio premiją kontrabandistams, mafijozio Sorošo bendraminčiams. Kad tai įvyks, aš net neabejoju.

Bet kaip Nobelio premijos komitetas nusirito iki plintuso, kaip tai įvyko?

Kam ir už ką dalina Nobelio premijas? (tęsinyje)