2017-07-02

Eduard Hodos: „Žydiškas fašizmas, arba Chabadas - kelias į pragarą“


Eduardas Hodosas – rašytojas, publicistas, ukrainiečių visuomenės veikėjas, garsus meno kūrinių kolekcininkas, praeityje buvęs ilgametis Charkovo žydų bendruomenės vadovas. Jis 20 knygų autorius. Jų pagrindu autorius sukūrė “Liaudies biblioteką”. Ukrainoje veikia apie 1000 šios bibliotekos skyrių. Nuo 2009 metų Eduardas Hodos savo pažiūras ėmė skleisti ir propaguoti interneto erdvėje. Savo komentarus jis publikuoja dialogų ir monologų forma - https://www.youtube.com/user/HodosOnline

2015 metais Eduardas Hodos suteikė man teisę lietuvių kalba publikuoti ištraukas iš jo knygų.

Pasinaudodamas šia galimybe, už ką nuoširdžiai dėkoju autoriui, pasistengsiu supažindinti su kai kuriais Eduardo Hodos knygose paskelbtais faktais, kurie, mano manymu, padės geriau suprasti nūdienos Pasaulio įvykius. Šis straipsnis buvo skelbtas nūnai uždarytoje svetainėje „Šauksmas“.

Per prabėgusius metus Chabadas pasaulyje ženkliai sustiprino savo pozicijas.

JAV prezidentas Donaldas Trampas yra Chabado apsuptyje. Jo žentas ir vyriausias patarėjas Džaredas Kušneris, jo duktė Ivanka yra Cabado sektos nariai.



Chabadas išbujojo Rusijoje, kur jis pasistatė Sinagogą greta Sevastopolio karinės bazės, plečia veiklą kituose jos miestuose, globoja Rusijos vadovus žydus: V.Putiną, D.Medvedevą ir kitus, yra jų globojamas.



Lietuvoje Chabadas irgi vis labiau įsigalėja. Vilniaus meras tapo Chabado „zakristijonu“, padedančiu degti hanuką paminklo Vincui Kudirkai panosėje. Pranas Valickas apie Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pavardės kilmę rašo, kad „... žydai savo šventės Hanukos pagrindinę žvakę vadina šameš. Taip pat pas juos yra sinagogos ir kahalo tarnautojas tituluojamas šamaš.“ Simboliška!





2005 metais pasirodė Eduard Hodos knyga „Žydų fašizmas, arba Chabad-kelias į pragarą“. Žemiau pateikiu šios knygos fragmentus:

‹…›1999 metais Maskvoje buvo išleista nedidelė žydų autoriaus Konstantino Giliarovo knyga „Tanija paslaptys“, ant jos viršelio pažymėta: „Knyga pagrindinai skirta žydų skaitytojams“. Kaip epigrafas joje yra paties autoriaus žodžiai, duodantys bendrą supratimą apie visos knygos turinį:
„Prieš 140 metų iki įsteigimo NSDAP (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP, A.L. paaiškinimas) Vokietijoje, Baltarusijoje, neskaitlingos žydų sektos terpėje, egzistavo gerai parengta nacizmo koncepcija“.

Atsiradusi XVIII amžiuje Liubaviči miestelyje (sankirtoje Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos sienų) ultraortodoksali sekta Chabad 1930 -ųjų metų pradžioje buvo Stalino išvaryta iš TSRS teritorijos. Nuo 1940-ųjų metų Chabado vadavietė yra Brukline, viename iš Niujorko rajonų.

1990-ųjų metų pradžiai Chabadas pasiekė neregėtą politinę ir ekonominę galybę, o jo pagrindiniu tikslu buvo paskelbta „pasaulinė ekspansija“. Sektos veikla – maksimaliai užkonspiruota, tuo pat metu demonstruojamas išimtinis dievobaimingumas ir religinė nekaltybė.

Chabadas – judo-nacistinė sekta, organizuota klaniniu principu, kuriai vadovauja „krikštatėvis“ Liubavičių Rebė. Galimybė patekti į šį klaną yra ypač ribota, o jo nariai pasižymi agresyviu, besiribojančiu su beprotybe, religiniu fanatizmu. Iki dabar sekta Chabad, nepaisant pasiektos galybės ir neregėto įtakingumo, lieka gana neskaitlinga (1990-jų pradžiai pasaulyje buvo priskaičiuojama tik 20 tūkstančių jos atstovų).

Chabad sektos atstovai aktyviai priešinasi žydų asimiliacijos procesui ir yra fanatiškais kovotojais už „kraujo grynumą“.

Pagrindiniu sektos fašistinės ideologijos principu yra šis principas – „žydai aukščiau už viską, o Chabad – aukščiau už žydus“. Šis principas yra visos Chabad veiklos pamatas, taip pat ir Ukrainos, Rusijos ir kitų buvusių TSRS respublikų teritorijose.

Atkreipkit dėmesį į citatą, kuri tapo epigrafu šiai knygai:

„… šiomis dienomis, kada „visos pasaulio karalystės sukyla viena prieš kitą“, mes turime žinoti ir tikėti, kad karas tarp karalysčių nepalies, apsaugok Dieve, žydų. Atvirkščiai, visi vykstantys įvykiai bus tiktai Į NAUDĄ ŽYDŲ TAUTAI…“

Šie žodžiai priklauso paskutiniam iš Chabado „fiurerių“, Septintajam Liubavičių Rebe Menachemui Mendelui Šneersonui, kuriam sektos nariai meldžiasi su išprotėjusių stabmeldžių užsidegimu ir kurį jie po mirties paskelbė Mašiachu, t. y. Mesiju.

Būtent Menachemo Mendelo Šneersono kvietimu 1991 metų spalio mėnesį, aš Charkovo liberalios krypties judėjų religinės bendruomenės pirmininkas, stambiausių TSRS žydų bendruomenių vadovų delegacijos sudėtyje atvykau į Niujorką, į Chabado būstinę.

Visą mėnesį mus  detaliai instruktavo, mokėmės Chabado ideologinio apdirbimo metodų, buvom pašventinti į slaptus valdžios užgrobimo TSRS teritorijoje metodus, kuri, kaip mums pranešė Chabado instruktoriai, gyvena savo paskutinias dienas…

Praėjus kuriam laikui aš pamačiau, kad visi įvykiai, vykstantys jau ant Tarybinės imperijos griuvėsių, vyksta visiškai atitinkamai su „Bruklino projektu“, kurį sukūrė Chabadas.

Ir, patikėkite, praktiškai kiekvienoje iš buvusių „broliškų“ respublikų – ar tai būtų Rusija, arba Kazachstanas – yra savo „juodasis tūkstantis“, žaidžiantis „ruletę“ milijonais likimų ir milijonais neregių ‹…›

‹…›Aš jau kalbėjau, kad be žydų bendruomenių „kontrolinio akcijų paketo“ užgrobimo, Chabado „globalistai“ užgrobė ir pagrindinius šešėlinės įtakos valdžiai svertus. Be to ne tiktai SNV šalyse, tapusiose lengvu grobiu fašistuojantiems sektantams, bet ir toli už jų ribų“.

Pirmą kartą knyga „Tanija“ pakliuvo man į rankas daugiau nei prieš dešimtmetų, kada įspūdingas tiražas šios chabado „konstitucijos“, atspausdintos Vilniuje rusų kalba, buvo atvežtas į Charkovo choralinę sinagogą su tikslu toliau platinti tarp žydų.

Šio „šedevro“ autorius – Rabinas Šneur-Zalmanas, pradininkas Chabado judėjimo ir šios sektos ideologinės bazės sukūrėjas, kurį jo šiuolaikiniai pasekėjai kelia į aukštumas, nusileidžiančias „statusui“ Septintojo Liubavičių Rebe, iškelto jų į Mošiacho rangą.

Tai kame gi, ypatingi nuopelnai Chabado „gaono“ Šneur-Zalmano, kurio garbei Chabado pasekėjai švenčia savo nuosavus Naujuosius metus? Ir štai mes visai priartėjome prie „Tanija“ paslapties, kuri išėjo iš po plunksnos „genialiojo“ Chabado sektos įsteigėjo ir ideologo.

Dabar aš noriu suteikti žodį Kirilui Giliarovui dėl dviejų priežasčių: visu pirma, norėdamas įrodyti, kad ne aš vienas skaičiau šią knygą, o reiškia, pas nieką nekils abejonių, kad ji tikrai egzistuoja; antra, kad pademonstruoti normalią reakciją normalaus žydo į ideologinius Chabado principus, kuris per prievartą įtraukia žydus po savo „stogu“.

Be to, pradėti siūlau nuo „Baigiamojo žodžio“, kuriame autorius „Tanija paslaptys“ paaiškina, kas paskatino jį parašyti šią knygą. Juk 12 metų atgal, kada pasirodė pirmasis darbas iš mano antifašistinio ciklo – „Ar reikalingas Ukrainai mesijas iš Bruklino?“, aš vadovavausi tais pačiais motyvais, kaip ir K.Giliarovas.

Ir man labai svarbu, kad jo paaiškinimai būtų ne tiktai išgirsti, bet ir suprasti – kaip žydų, kuriems jis adresavo knygą „Tanija paslaptys“, taip ir ne žydams, kuriems paklius į rankas mano knyga „Žydiškas fašizmas“.

Ir taip, baigiamasis autoriaus žodis knygoje „Tanija paslaptys“:
„Bet kuris autorius atsakingas už savo kūrinį. Rašydamas šią knygą, aš aiškiai suvokiau, kad ji sukels nevienareikšmę visuomenės reakciją. Ir nepaisant to, aš laikiau savo pareiga parašyti šią knygą.

„Visos paslaptys paaiškėja“ – pasakė Jėzus. Žodžiai slaptų judėjų knygų anksčiau ar vėliau taptų žinomomis, kaip žydų, taip ir ne žydų visuomenei. ‹…› Bet geriau anksčiau, negu vėliau. Aš absoliučiai nesutinku su nuomone, kad paviešinimas negatyvių judėjų teologijos pusių būtinai atves į pogromus ir bandymus vykdyti žydų genocidą.

Žydų pogromai ir žydų naikinimai vyko šimtmečiais ir pogromų vykdytojai nežinojo „Tanija“ žodžių. Aš giliai įsitikinęs, kad publicistikai nėra ir negali būti draudžiamų temų. Viešumas „žydų klausime“ bus naudingas visiems – ir žydams, ir ne žydams.‹…›

Šio darbo tikslas -…papasakoti teisybę apie buvimą žydiško, judėjų rasizmo. Duoti žmonėms teisybę – yra absoliuti teisė ir šventa pareiga. Jeigu kažkas priims šį kūrinį neadekvačiai, kaip instrukciją pogromams – tai jo problemos. Visa atsakomybė tokiu atveju guls ant paties pogromų vykdytojo.

Dirbdamas ties šia knyga, aš vadovavausi vienu tikslu: padėti žmonėms įveikti savo sielose tai, kas trukdo jiems gyventi: nacionalinį egoizmą, neapykantą, nesantaiką… O svarbiausia – pažinti Tiesą. „Ir pažinkite Tiesą, ir Tiesa jus išlaisvins“ (Evangelija pagal Joną, sk.8, psl.32). ‹…›»



(Užrašas ant knygos viršelio) Kirilas Giliarovas, knygos „Tanija paslaptys“: „Šio darbo tikslas – papasakoti tiesą apie žydų, judėjų rasizmą“.

O dabar eikime prie „Tanija“ paslapčių. (Nepaisant citatų iš „Tanija“ suvokimo, pasistenkite apmąstyti šiuos tekstus, o Konstantino Giliarovo komentarai jums padės):

Knyga “Tanija” buvo parašyta chasidų (chabado-E.Ch) rabino Schneur Zalmano, Liady miestelyje antroje pusėje XVIII amžiuje – XIX amžiaus pradžioje, maždaug prieš 200 metų. Pavadinimas jai suteiktas pagal pirmąjį teksto žodį, autentiškas šios knygos pavadinimas – “Likutei Amarim” (“surinkti posakiai“).

Knyga “Tanija” yra vienos iš chasidizmo krypčių – “Chabad” šventraštis. Pagal Chabado kanonus, Dievas sukūrė pasaulį tik žydams. “Jo karalystė – tiktai Izraelio tauta” (sk.41, psl. 241). Sielos žydų, kurių realiai priskaičiuojama tiktai 600 tūkstančių (!), yra paties Dievo dalelės.

Pagal „Tanija“, egzistuoja dvi sielų rūšys: Dieviškoji ir gyvūniškoji. Dieviškąją sielą, neva, turi tik žydai. Žydai taip pat turi pirmos kategorijos gyvūnišką sielą. Ji yra nematoma gyvenimo jėga, esanti kraujyje ir palaiko kūno gyvastį. Ši siela kyla iš tam tikro dvasinio šaltinio, vadinamo “klipat noga” (spindintys nešvarumai), kuriame dalinai yra gėrio, ir kuri susijusi su gėrio ir blogio pažinimo medžiu. Nuo jos gauna gyvenimo jėgą visi košeriniai (leidžiami naudoti maistui) gyvūnai, o taip pat augalai.

„Tačiau yra ir kita gyvūniška siela, žemesniojo lygio, kurią turi tik ne žydai. “Bet sielos ne žydų kyla iš kitų, visiškai nešvarių klipot, kuriose visiškai nėra gėrio…”
Tanija – Dalis 1(sk.1.) (autoriaus versijoje nuoroda į sk.2, psl.41)

Rabinas Schneur Zalmanas buvo įsitikinęs, kad ne žydai neturi Dieviškosios sielos, ir, reiškia, neturi dvasinio gyvenimo!

Jų sielos, jo tvirtinimu, kilusios iš tam tikros nematerialios esybės, vadinamos “sitra achara” (kita pusė), kurių vaidmuo yra identiškas velnio vaidmeniui arba blogio dvasiai krikščioniškoje teologijoje. Ši triada, atstovauja klipą stabmeldystės, klipą žmogžudystės ir klipą neištikimybės.
“Tačiau klipot skirstomos į dvi pakopas, ir vienas iš jų yra aukščiau, o kita žemiau pirmosios.

Apatinė pakopa – tai trys visiško blogio ir nešvaros klipot, kuriose visiškai nėra gėrio … Jų poveikį patiria ir iš jų kyla visų pasaulio tautų sielos ir jų fizinis egzistavimas, sielos visų nešvarių ir draudžiamų valgyti gyvūnų (ir jų fizinis egzistavimas), o taip pat egzistuoja ir dvasia visų draudžiamų augalinių maisto rūšių, kaip erelis, klaey gakerem ir pan. (graikinių riešutų lukštai, išaižos, ir t.t.)“” (6 skyrius, 61 psl.).

Kartais į poveikius šių kenkėjiškų klipot įsijungia ir žydų sielos, ir tada jos pradeda daryti piktą. Tačiau rabinas Schneur-Zalmanas mano, kad tarp žydų ir ne žydų blogio, yra didelis skirtumas. “Žydas pagal savo prigimtį negali norėti draudžiamo” - tvirtina chabado rabinas, tai yra žydas negali norėti melstis stabams, žudyti, plėšti ir t.t. Jis gali tiktai siekti piktnaudžiauti leidžiamu (girtauti, apsivalgyti ir t.t.).

Gojai, gi, pagal pačią savo prigimtį trokšta draudžiamo. Jei žydas pažeidžia Torą, jis tai daro dėl gojų kaltės, per kuriuos veikia per sitra achara, bet ne pats savaime. Tokiu būdu, išeina: viskas, ką daro žydas, – gėris, viskas, ką daro gojus, – blogis.

Juk žydo poelgiai visada sąlygoti gerais kėslais, o poelgiai gojo – piktais! Būtent tai Chabado rabinai įtaigoja sinagogose. “Nėra blogų žydų. Visi žydai – geri”, – pareiškė Liubavičių Rebe bibliotekininkas, rabinas Baruch Levin, komentuodamas žydų vaidmenį 1917 spalio perversmo istorijoje.

Jo nuomone, žydai-bolševikai vadovavosi gerais savo žydiškos sielos ketinimais. Juos, neva, motyvavo socialinio teisingumo troškimas, be to ne vien tik žydų tautai, bet visoms pasaulio tautoms. Jie tiesiog suklydo pasirinkdami priemones.

Tačiau aukščiau aprašyta pasaulio būklė, pagal “Tanija”, tęsis ne amžinai. “Sitra achara”, – bjauru visagaliui, ko jis nekenčia “(psl. 127) t.y. Dievas nekenčia pasalio tautų, kaip ir visų nešvarių gyvūnų, kuriuos palaiko klipot. Ateityje, kai ateis Mašiachas (Mesijas) “Visi klipot sunaikinami prieš Dievą, tarsi jų niekada ir nebuvo, kaip pasakyta:” Visos tautos kaip niekas prieš Jį (Sk. 19, psl.117).

P.S.

Stebėdamas Lietuvos naikinimą, negaliu nesutikti, bent iš dalies, su Chabado teoretikais ir nesuabejoti, ar esantys Lietuvos valdžioje ir stambūs verslininkai ir politikai lietuviai turi žmogui būdingas sielas? Kitaip nepaaiškinsi jų neapykantos savo tautiečiams, noro apiplėšti, sutrypti, pažeminti, numarinti badu senelius, išvyti jaunimą į emigraciją. Žydai taip gyvuliškai nesielgia su savo tautiečiais žydais.









Komentarų nėra:

Rašyti komentarą