2017-04-21

Vakar apiplėštas disidentas Valdas Anelauskas


Šį rytą gavau iš gerb. Valdo Anelauskos štai tokio turinio laišką:

Labas rytas,

Pas mane čia šiandien buvo tokių nuotykių, kad nebent filmuose galima būtų pamatyt. Galiu tad pasidalinti visai dar šviežiais įspūdžiais ir apie čionykštę mūsų amerikonišką policiją. Bet pirmiausia tai bent trumpai papasakosiu, kas atsitiko, kodėl su policija man apskritai šiandien susidurti teko. Tiksliau, beje, būtų sakyt, kad net ir neteko, kas mane labiausia ir papiktino...

Šiandien mano disidentas draugas Džimis Marras (žr. foto) nutarė (nežinau, turbūt gal Hitlerio gimtadienio proga) surengti universiteto teritorijoje savotišką škotų liaudies muzikos (na, žinot, tokia kada dūdmaišiu groja) koncertą. Pasistatė ten savo sunkvežimiuką, apkabinėtą visokiais antižydiškais plakatais ir maždaug apie valandą priekaboje grojo. Susirinko gan nemaža minia debilų studentų, kurie reagavo... na, maždaug panašiai reagavo kaip ir pernai rudenį į Trampo išrinkimą prezidentu. Mano vaidmuo ten, visame tame "koncerte", buvo kad aš paprasčiausia fotografavau. Niekaip kitaip aš išvis ir nepasireiškiau, nieko ir su niekuo nekalbėjau, tik būtent vaikštinėjau aplinkui ir fotografavau. Buvo dar, tiesa, ir kitas fotografas, profesionalas, specialiais atsiųstas Reuters naujienų agentūros, kuris lyg tai rašo apie Džimio disidentinę veiklą straipsnį, knygą, ar kažką tai tokio. Dar vienas vyrukas, atvykęs iš netoliese čia esančio Korvalio miesto, stovėjo su plakatu ir aštriai diskutavo su protestuotojais. Universiteto policija žiūrėjo, kad nekiltų muštynių. Žodžiu, viskas buvo pakankamai ramu.


Paskui visi paprasčiausia išsiskirstė, Džimis nuvažiavo namo, o aš dar kažkiek truputį pabendravau su tuo Reuters žurnalistu ir po kokio pusvalandžio irgi nuvažiavau pas Džimį, į kaimyninį čia miestelį Springfildą, kad atiduot jam jo fotoaparatą, su renginio nuotraukomis. Gan toli ėjau gatve nuo universiteto iki savo mašinos, kurią priparkavau ten kur nereikia už stovėjimą mokėti, ir nieko man einant neatsitiko, niekas nesekė ir niekas neužpuolė. Pasėdėjau kokią valandą pas Džimį namuose, jis nukopijavo sau į kompiuterį nuotraukas, bet nesurado į ką man nukopijuot (aš pamiršau pasiimt kokį flash drive), na tai tiesiog pasiųlė, kad pasiimčiau jo fotoaparatą ir namie pats nusikopijuočiau.

Kol važiavau iki namų, per visą Springfildą ir Judžiną, nepastebėjau irgi, neatrodė, kad mane kas būtų sekę, nors dabar jau, kai prisimenu, atgaminu galvoje, tai iš tiesų buvo keli momentai, kada toks įtarimas visgi kilo... Privažiavau prie mūsų namo, išjungiau mašinos variklį, ir jau buvau besiruošiąs atidaryt duris, kai staiga iš kažkur atsirado, tiesiai už mano priparkuotos mašinos, kita mašina, iš kurios iššoko kažkoks kaukėtas teroristas, kuris keliais šuoliais, tiesiog per kelias sekundes, atsidūrė prie mano mašinos, labai staigiai atidarė užpakalines duris, griebė fotoaparatą, gulėjusį ant galinės sodynės, paskui lygiai taip pat super greitai įšoko atgal į savo mašiną (jie buvo dviese, kitas vairavo) ir pasiutišku greičiu išlėkė iš mūsų kiemo. Visa tai įvyko per gal kokia dešimt (max 20) sekundžių, vidurdienį, stebint keturiems mūsų kaimynams!

Jums gal net sunku įsivaizduot, bet tai buvo tikrai tarsi lyg kadrai iš kokio detektyvinio filmo... Na, mes (aš su kaimynais) iškart tuoj pat, suprantama, paskambinom į policiją 911, pranešėm apie įvykusį apiplėšimą, kaimynai nupasakojo maždaug ir kokia buvo užpuolikų mašina, bet numerio tai, aišku, niekas nespėjo pastebėt. Man iš policijos tada pasakė, kad tuoj pat atvažiuos patruliai, bet laukėm dvi valandas ir niekas neatvažiavo. Bet paskui vėl jau patys iš policijos paskambino ir sakė, kad atseit per mažai yra duomenų apie nusikaltėlius. Na tai aš labai aiškiai paaiškinau, kad jeigu tas automobilis sekė mane, važiavo paskui mane apie 10 mylių, pagrindinėmis gatvėmis, taigi video kameros, kur yra prie turbūt kiekvieno šviesoforo, jį tikrai užfiksavo, tereikėtų tik pažiūrėt vaizdo įrašus ir iškart nustatys mašinos numerį...

Tačiau kalbėt su amerikonais policininkais, kažką bandyt jiems paaiškint ir išaiškinti, tai pasirodo maždaug tas pats kaip būtų kalbėt su... na, net nežinau su kuo. Beviltiškas reikalas. Aš jiems gi dar prie viso to bandžiau ir aiškint, kad čia juk ne šiaip sau eilinis apiplėšimas, o grynų gryniausias politinis terorizmas. Plėšikų tikslas buvo tikrai ne fotoaparatą iš manęs pagrobt. Kam gi reikalingas kažkoks senas (turbūt jau ar ne dešimt metų senumo) fotoaparatas, kurį gal nebent galėtum už bonką degtinės parduot. Nebent koks bomžas narkomanas tokiu daiktu ir susigundytų, bet tie, kas važinėja su ganėtinai naujai atrodančiu džipu, tai nemanau, kad jie bomžai, ar šiaip kokie plėšikėliai. Jiems ne fotoaparatas rūpėjo, o jame esančios nuotraukos! Matomai gal būt aš kažką tokio nufotografavau ten, ko kažkas nenorėjo, kad nufotografuočiau. Aš ten juk daugelio protestuotojų ir fizionomijas iš arti fotografavau ir apskritai viską, padariau pora šimtų nuotraukų mažiausia. Na tai kažkokie anarchoantifai ir nutarė tas nuotraukas iš manęs atimt...


Paprasčiausia pasekė pirmiausia paskui Džimio sunkvežimiuką, kada jis namo į Springfildą iš universiteto važiavo, ir paskui ten kažkur netoli prie jo namo gatvėje prisiparkavę mašinoje manęs laukė. Manęs paties tai, sakau, tikrai nuo universiteto nesekė, nes aš būčiau pastebėjęs, kada tuščia gatve ėjau. Pagaliau gi pas mane dar iš KGB sekimo laikų kažkoki įgūdžiai likę, kad seklius galėčiau pastebėt, tiek pėsčius tiek ir mašinoje. Na ir paskui, kada aš iš Džimio namo išėjau, jau namo važiuot, tai pamatė jie, kad fotoaparatą numečiau būtent ant galinės sėdynės. Atsirado tad planas kaip jį pagrobt. Tada ir sekė, iki pat kol namo parvažiavau. Nežinau, kaip būtų buvę, jei būčiau kur nors užsukęs pakeliui, pvz. į kokią nors parduotuvę, gal būtų tiesiog mašinos langą išdaužę ir tą fotoaparatą paėmę. Arba, kas būtų buvę, jeigu aš būčiau ir vairavęs su tuo fotoaparatu ant kaklo pakabintu, arba šalia savęs jį pasidėjęs. Jei būčiau iš mašinos išlipęs jį rankoje turėdamas, juk gražiuoju tikrai gi nebūčiau atidavęs. Nejaugi būtų šaudę, ar smogę kuo man per galvą, ar ką? Vidury dienos, matant kaimynams? Žodžiu, sakau, čia tikrai nebuvo tik paprastas apiplėšimas. Kas policiją labiausia ir turėtų domint.

Man ne Džimio fotoaparatas svarbu atgaut (jam ir pačiam, kiek supratau, tas nėra labai svarbu), o nusikaltėlius teroristus pagaut, demaskuoti, sužinot, kas jie tokie, ir nukenksmint. Taip kad ryte važiuosiu į mūsų Judžino miesto policijos būstinę ir, kaip sakoma, pastatysiu ten visus ant ausų. Jei reikės, tai kreipsiuosi ir į FTB, nes čia būtent toks nusikaltimas, kur turėtų ir būti jų kompetencijoje.

Taip kad štai tokie Amerikos disidento nuotykiai. Gyvenimas ir čia ne visąlaik nuobodus.

VALDAS


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą