2017-02-21

Olga Četverikova: „…Ir tai tęsis ilgai“: teroro aktai ir socialinės valstybės demontavimas Europoje vyksta paraleliai (I ir 2 dalys)


Jau dvi savaitės Prancūzijoje vyksta imigrantų afrikiečių revoliucija. Atvykėliai naikina prancūzų tūkstančius metų kurtą valstybę. Jiems padeda Antifa banditai. Tai nėra stichinis sukilimas, tai pirmasis pokario Europoje pilietinis karas. Jį organizuoja šios šalies "elita", svetima prancūzams, jų valstybei. Apie šias jėgas ir pasakoja pranašingas žymios Rusijos mokslininkės Olgos Četverikos straipsnis. 
____________________________________________________________________



«…Teroro panaudojimas daro žmogų panašiu į vaiką, atjungiant racionalų-kritinį mastymą, kuomet emocinis atsakas nuspėjamas ir naudingas manipuliatoriui. Todėl asmenybės baimių lygio kontrolė leidžia suvaldyti dideles socialines grupes…“ Walter Lippmann
Gyvenimas Europoje sparčiai keičiasi. Migracijos srautų valdymas ir nuolat pasikartojantys teroro aktai grasina tuo, kad socialinės valstybės naikinimo Europoje sąlygomis taip pat teks pergyventi ir teisinės valstybės išmontavimą.
Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos teroro aktų aukų tragedija dar labiau išryškino Vakaruose egzistuojančios viršnacionalines paralelines valdžios jėgas, kurios veikia atskirų šalių valstybinių aparatų viduje ir nukreipia daugelį visuomeninių procesų.
Prisiminkime, kokį skandalą sukėlė Vokietijoje 2015 metų gegužę į MIP patekusi informacija, kad Vokietijos BND ( Bundesnachrichtendienst) padeda JAV NSA ( National Security Agency ) šnipinėti ES vyriausybių vadovus ir aukštus Europos komisijos valdininkus. NSA ilgus metus sekė tūkstančius taikinių Europoje. Tuo pačiu, MIP pranešė, kad 40 sekimo paieškos užklausimų prieštaravo Vokietijos ir europiniams interesams.
Dar 1976 metais Europoje kovai su terorizmu buvo sukurta TREVI struktūra, informacija apie kurią iki pat 1989 metų buvo slepiama. 1991 metais Helmutas Kolis pasiūlė sukurti Europos policijos agentūrą pagal amerikiečių FTB pavyzdį, o sekančiais metais TREVI buvo patvirtinta Mastrichto susitarimu. 1995 metais šios struktūros bazėje buvo suformuotas Europolas pagal Konvenciją dėl sukūrimo Europos policijos žinybos su ofisu Hagoje. Amsterdamo (1997) ir Nicos (2001) susitarimai suteikė Europos sąjungai naujus įstatyminius įgaliojimus kriminalinėje-teisinėje sferoje ir, pakeitę minėtą konvenciją, pakeitė ją juridiškai privalomu normatyviniu aktu, tolimesnis peržiūrėjimas kurio nenumato jo ratifikacijos nacionalinėmis valstybėmis.
Tokio akto vaidmenį suvaidino ES tarybos 2009 metų balandžio 6 dienos sprendimas „Dėl Europos policijos žinybos (Europol sukūrimo)“. Be pasikeitimo informacija ir techninės analizės, kuris liečia tarpvalstybinį nusikalstamumą, jis užsiima palaikymų policijos tarnybų valstybių narių ir palengvina jų bendradarbiavimą kovojant su organizuotu nusikalstamumu, terorizmu ir „kitomis sunkiomis nusikalstamumo formomis“.
Vystomas taip pat bendradarbiavimas Eurojusto srityje (koordinacija darbo nacionalinių prokuratūrų), Europos teismų tinklo kriminalinėms byloms (kontaktiniai punktai informacijai gauti) ir Šengeno informacinė sistema.
Po teroro aktų Prancūzijoje ir Belgijoje Europos komisija ir visi „stiprios Europos“ šalininkai ėmė aktyviai stumti „Europos FTB“ įkūrimo idėją. Kalbama apie:
– apie sukūrimą nepriklausomos Europos prokuratūros (vietoje Eurojusto) su įgaliojimais tarpvalstybinio nusikalstamumo sferoje;
– apie sustiprinimą Eropolo operatyvinių priemonių;
– apie sukūrimą Europos žvalgybos agentūros;
– apie Europos baudžiamosios teisės įvedimą, kuri numatytų bausmes už sunkiausius arba tarpvalstybinio charakterio nusikaltimus;
– apie Europinio baudžiamojo kodekso priėmimą.
Pačiu pirmaeiliu klausimu tapo europinio personalinių duomenų registro sukūrimas oro transportui PNR (Passenger Name Record), kuris leistų valstybėms-narėms naudoti duomenų bazes Europos aviacijos kompanijų visoje Europos sąjungos teritorijoje. Toks siūlymas buvo iškeltas dar 2011 metais ir tapo rezultatu ilgų derybų tarp ES ir JAV, kurios 2001 metų rugsėjo 11 pareikalavo iš europiečių perduoti duomenis apie transatlantinių reisų keleivius. PNR projektas sukuria situaciją, kuomet ES valstybės-narės, kad pasikeisti informacija tarpusavyje apie keleivių duomenis, turi tai daryti ne tiesiogiai, o per Ameriką. 2013 metais projektas buvo užblokuotas Europos parlamento pilietinių laisvių, justicijos ir vidaus reikalų komisijos, kuri įžvelgė PNR pasikėsinimą į asmeninio gyvenimo neliečiamumą.
Policijos kontrolės unifikacija Europoje visada buvo apsunkinta tuo, kad europiečiai, skirtingai nuo amerikiečių, labai sunkiai atsisako nuo savo politinių laisvių, teisių į asmeninį gyvenimą ir socialinių iškovojimų. Ir pirmiausiai tai liečia Prancūziją su jos specifine politine kultūra, blogiausiai pritaikytą prie „skaitmeninio pasaulio“ sąlygų. Prancūzų revoliucinė dvasia, savo laiku apvertusi tradicinės visuomenės sanklodą, šiandien tapo pavojinga elektroninės koncentracijos stovyklos statytojams. Prancūzai parodė, kad jie dar sugeba organizuoti protestus prieš vienos lyties individų „santuokas“, ir už socialinės valstybės gynimą. O PNR sistemą Prancūzijos liaudis sutiko kaip „visos ES piliečių sekimą prisidengiant kova su terorizmu“.
Prancūzijos valdžia ryžtingiausiai stumia „europos FTB“ idėją. Jų argumentai remiasi tuo, kad kova su terorizmu negali būti sėkminga, kol Europos sąjungoje nesukurtas bendraeuropinis instrumentas tokios kovos ir nesuformuluota nauja doktrina „pusiausvyros tarp laisvės ir saugumo“. Kol kas teisinė Europos valstybių doktrina remiasi garantuotų asmens teisių ir laisvių principu ir nesuteikia nacionalinėms vyriausybėms teisės užsiimti policine kontrole. Tuo pačiu metu atsisakymas nuo šio principo įmanomas – jeigu baimė prieš visur prasiskverbiantį terorą įveiks piliečių teisių ir laisvių troškimus.
* * *
Prancūzijos valdantieji sluoksniai vystė džichado, kaip pagrindinės valstybės saugumo grėsmės temą, pradedant karu Libijoje ir Sirijoje, kurių sukėlime, pažymėsime, prancūzų valdžia aktyviai dalyvavo. Perkėlimas visuomenės dėmesio į „džichadą“ padėjo prigesinti socialinius konfliktus, o tuo pačiu metu artino Prancūziją prie saugumo užtikrinimo modelio, tradiciškai susiklosčiusio Izraelyje.
Izraelis, nuo jo įkūrimo momento atsidūręs priešiškos apsupties sąlygose, sukūrė galingą žvalgybos ir saugumo aparatą. Izraelio žvalgybos bendruomenė formuojama iš trijų pagrindinių tarnybų. Šin Bet, arba Šabak, pavaldi premjerui, atsakinga už vidaus saugumą (kontržvalgyba ir kova su terorizmu). MOSSAD (išorės žvalgyba) užsiima žvalgybos operacijomis užsienyje ir akcijomis naikinant teroristus už Izraelio ribų. AMAN – karinė žvalgyba – pagal darbuotojų skaičių lenkia pačias stambiausias europines specialiąsias tarnybas. Ji vykdo žvalgybą arabų ginkluotose pajėgose, vadovauja žvalgybai trijų ginkluotųjų pajėgų rūšių, atsako už kosminę žvalgybą, užsiima elektronine žvalgyba ir cenzūra. Visas tarnybas koordinuoja Komitetas specialiųjų tarnybų vadovų (BARAŠ), kurio vadovu yra MOSSAD direktorius.
Dauguma vadovų, o taip pat didelė Izraelio politinės klasės dalis yra išeiviai iš specialiųjų tarnybų arba buvo kokį tai laiką su jomis surišti (Isakas Šamiras dirbo MOOSAD 17 metų, Arielis Šaronas vadovavo specialiajam padaliniui 101, užsiimančiam fiziniu pašalinimu Izraelio priešų, Cipi Livni dirbo MOSSAD, Benjaminas Natanyagu – buvęs diversinės-žvalgybos padalinio „Saieret Matkal“ karininkas. Čia nėra įprasto visoms kitoms valstybėms suskirstymo tarp žvalgybos ir diplomatijos.
Ar ne šitą pusiau karinės valstybės modelį paėmė kaip pavyzdį valdantieji Prancūzijos sluoksniai, vaizduodami šalį apsiausta tvirtove? Taip ar ne, bet svarbų vaidmenį šalyje vaidina Prancūzijos žydų įstaigų atstovų taryba(CRIF). Konkrečiai, CRIF senai siekia cenzūros įvedimo internete ir iškėlė reikalavimą išplėsti nepaprastosios padėties galiojimą įvestą Prancūzijoje ir internete.
Artimas CRIF Prancūzijos premjeras M.Valsas, agituojantis už pačius griežčiausius visuomenės kontrolės metodus, pabrėžia savo pilną lojalumą Izraeliui: „Mano kasdieninėse pareigose ir mano gyvenime, ką aš nedaryčiau, aš stengiuosi viską daryti taip, kad mano kuklus akmuo būtų įdėtas į Izraelio statybą“. Stiprūs Valso ryšiai su tarptautiniais sionistiniais sluoksniais sąlygoti, konkrečiai, jo 30 metų draugystės su Stefanu Fuksu (komunikacijų specialistas, įeina į CRIF vadovybę) ir Alenu Baueriu (kriminalistas, nacionalinio saugumo ministras Sarkozi vyriausybėje, taip pat artimas su CRIF ir artimai bendradarbiaujantis su Amerikos ir Izraelio specialiosiomis tarnybomis).
Per du Fransua Olando ir Manuelio Valso valdymo metus Prancūzija pastebimai pasistūmėjo tapimo policine valstybe kelyje.
2014 metų lapkričio 13 dieną antiislamistinės propagandos įkarštyje Prancūzijoje pagreitinta tvarka buvo priimtas antiteroristinis įstatymas, nustatantis rimtus žodžio laisvės ir judėjimo laisvės apribojimus. Šis įstatymas tapo pačiu griežčiausiu iš visų, kurie buvo šalyje.
2015 metų spalio 3 dieną po teroro akto Charlie Hebdo redakcijoje įsigaliojo įstatymas dėl žvalgybos duomenų rinkimo pavadintas „Prancūzų patriotiniu aktu“, daug kuo panašus į amerikiečių piliečių masinio sekimo sistemą. Įstatymas iššaukė Prancūzijoje aštrią specialistų kritiką už įsiveržimą į asmeninį gyvenimą ir piliečių teisių suvaržymą. Būdamas nepakankamai efektyviu kovoje su terorizmu, jis tarnauja ginklu prieš vyriausybės kritikus, ir tai dar suvaidins savo vaidmenį ruošiantis pasirašyti susitarimą dėl Transatlantinės partnerystės. Įstatymas numato naujų sekimo technologijų įdiegimą ir gavimą informacijos, įskaitant paėmimą jos iš „juodų dėžių“, pastatytų pas interneto provaiderius; premjeras įgyja teisę sankcionuoti sekimo priemones, kurių tikslai blogai užtikrinti; sukuriamas naujas kontroliuojantis organas („Nacionalinis komitetas žvalgybos duomenų rinkimo metodų kontrolei“), turintis išplėstus įgaliojimus išduodant leidimus informacijos rinkimui, ir t.t.
Nauji ir labai esminiai pakitimai Prancūzijos gyvenime įvyko po 2015 lapkričio 13 dienos teroro akto. Prezidentas F.Olandas pareiškė, kad šalis yra karo stovyje, o N.Sarkozi pabrėžė, kad šis karas užtruks ilgai. Būtina pritaikyti šiam karui užsienio politiką, paskė N.Sarkozi, sugriežtinti vidaus saugumo politiką, stebėti 11,5 tūkstančius įtartinų asmenų, uždėjus jiems elektronines apyrankes, o taip pat sukurti „deradikalizacijos centrus“(„tiems, kas gali tapti ekstremistu“) ir išsiųsti iš Prancūzijos asmenis su dviguba pilietybe.
Pagrindiniu sugriežtinimo visuomenės kontrolės instrumentu tapo po 2015 metų gruodžio 13 dienos ypatingosios padėties įvedimas, kuri per visą Prancūzijos istoriją buvo įvesta tiktai vos 5 kartus. Ypatingoji padėtis suteikia galimybę uždrausti žmonių ir automobilių judėjimą, reglamentuoti būvimą tam tikrose vietose; drausti į įstaigas patekti žmonėms, galintiems kokiu nors būdu sutrukdyti viešosios valdžios darbą; nurodyti likti buvimo vietoje bet kam, kurio veikla gali būti pavojinga visuomeninei tvarkai; laikinai uždaryti susirinkimų vietas; imtis MIP kontrolės priemonių ir taip toliau.
šaltinis:
2 dalis

«…Teroro panaudojimas daro žmogų panašiu į vaiką, atjungiant racionalų-kritinį mastymą, kuomet emocinis atsakas nuspėjamas ir naudingas manipuliatoriui. Todėl asmenybės baimių lygio kontrolė leidžia suvaldyti dideles socialines grupes…“ Walter Lippmann
2015 gruodžio 20 dieną nepaprastoji padėtis Prancūzijoje buvo pratęsta specialiu įstatymu trims mėnesiams suteikiant valdžiai papildomus ypatingus įgaliojimus, kuriuos galima naudoti ne tiktai kovai su terorizmu. Taip buvo išplėstas namų arešto režimas, kurį dabar galima pritaikyti bet kam, „kurio atžvilgiu egzistuoja rimtos priežastys galvoti, kad jo elgesys yra pavojingas visuomeninės saugumui“. Kratos gali būti daromos be juridinių institucijų išankstinio sutikimo, leidžiamas paleidimas organizacijų, kurios gali kelti grėsmę visuomeninei tvarkai (tuo pačiu pati grėsmės sąvoka traktuojama labai plačiai).
Kartu Fransua Olandas pareiškė apie būtinybę pakeisti Konstituciją. Prezidentas pasiūlė „nacijos gynimo įstatymo projektą“, kuris įveda 36 Konstitucijos straipsnį, kalbantį apie apsiausties padėties dekretų įvedimą, papunktį dėl ypatingosios padėties (36.1) ir pakeičia 34 str., leidžiantį atimti Prancūzijos pilietybę iš žmonių, nuteistų už terorizmą.
Apsiausties padėtis yra įvedama esant krizei, karo arba karinio sukilimo metu ir leidžia perduoti civilinę valdžią kariuomenei, o taip pat karinės jurisdikcijos sukūrimą. Konstitucijoje yra taip pat 16 straipsnis, leidžiantis prezidentui prisiimti ypatingus įgaliojimus tuo atveju, kada respublikos institutui, nacijos nepriklausomybei, jos teritorijos vientisumui arba jos įsipareigojimų vykdymui iškyla rimtas ir betarpiškas pavojus, o normalus konstitucinių viešosios valdžios organų funkcionavimas nutrūkęs. Šis straipsnis buvo naudojamas tiktai karo Alžyre metu vykstant „generolų maištui“ nuo 1961 metų balandžio iki rugsėjo mėnesio.
Fransua Olandas išreiškė apgailestavimą, kad nurodyti straipsniai nebuvo panaudoti situacijoje, kuri kilo gruodžio mėnesį (2015) teroro akto pasekoje ir kurį jis pavadino „kariniu terorizmu“. Prezidentas taip pat laikė galimu kovos su terorizmu tikslu įvesti sąvoką „krizinis pilietinis režimas“ (skaityk:ypatinga padėtis) ir įrašė ją į Konstituciją. O čia akivaizdi politinė mutacija, nes ypatingieji įgaliojimai suteikiami laikinai, o „krizinio režimo“ atveju jie taps kasdienybės dalimi.
Šis įstatymo projektas glaudžiai susijęs su gruodžio 20 dienos įstatymu ir įstatymu dėl penitenciarinės sistemos reformos, „sustiprinantiems kovą prieš terorizmą ir organizuotą nusikalstamumą“ (promulguotas 2016 metų birželio 3 ir įveda kaip normą procedūras, naudojamas ypatingų situacijų metu: naktinis sulaikymas, namų režimas ir pan.). Visi trys dokumentai sudaro visumą ir nukreipti įtvirtinti ypatingą padėtį kaip Prancūzijos gyvenimo normą.
Karo Alžyre metu ypatingoji padėtis leido Prancūzijos vyriausybei neskelbti apsiausties padėties ir traktuoti sukilėlius ne kaip kovotojus, o kaip teroristus, tai yra nusikaltėlius. Dabar gi, priešingai, nusikalstamus veiksmus, priskiriamus kriminalinei teisei, nori traktuoti kaip karo aktus. Todėl F.Olandas ir panaudojo sąvoką „karinis terorizmas“, pavadinęs jį nauja karo forma. Taip ištrinami skirtumai tarp nusikaltimo ir karo, tarp kriminalinio nusikaltėlio ir priešo.
Ir jei karas su terorizmu neapibrėžtas laike, tai „pilietinis krizinis režimas“ gali būti įvestas ilgam. Konstitucija šiuo atveju įgis kriminalinės teisės funkciją, o kriminalinė teisė taps konstitucine. Kitais žodžiais, įvyks panaikinimas Konstitucijos kaip tokios. Policijos aparatui bus atrištos rankos.
Kaip nurodė „nacijos gynimo įstatymo projekto“ kritikai, jis likviduoja piliečių teises ir tampa politinės valdžios absoliutizmo išraiška. Tai reiškia teisinės valstybės demontavimą: teisės normos ima keistis priklausomai nuo subjektyvaus situacijos vertinimo, o suteikimas ypatingajai padėčiai Konstitucijos funkcijos paverčia policijos aparatą valstybinės mašinos branduoliu.
Tuo pačiu tai ir nacionalinio suvereniteto pozicijų atidavimas, kadangi vidaus politika statoma į priklausomybę nuo „tarptautinės kovos su terorizmu“.
Prancūzijos opozicijos partijos rimtai sukritikavo „nacijos gynimo įstatymo projektą“,  ko pasekoje prezidentas buvo priverstas 2016 metų kovo 30 dieną nutraukti debatus dėl konstitucinės reformos. Tačiau Prancūzijos vyriausybė pasiekė pergalę kitu klausimu: po kovo teroro aktų Belgijoje Europos parlamentas balsavo, pagaliau, 14 balandžio už sudarymą vieningo PNR registro, kurio svarstymas vyko 5 metus. Kai kurie deputatai pavadino PNR sistemą policinės valstybės gimimu su jos piliečių totaliu sekimu. Paryžiaus ir Briuselio teroro aktų atveju pilna prieiga prie informacijos apie keleivių judėjimą nieko neduotų, nes tie, kas įvykdė teroro aktus, buvo žinomi policijai ir specialiosioms tarnyboms, tiesiog pasiekiama informacija nebuvo panaudota reikiamu būdu.
* * *
2016 metais Prancūzijos valdžia pratęsė ypatingąją padėtį iki gegužės 26, o po to – iki liepos 26. Ir nors tai buvo aiškinama saugumo interesais pasaulio futbolo čempionate, valdžios dėmesys buvo sukoncentruotas į socialinius protestus, sustiprėjusius paaštrėjus ekonominėms problemoms. Bedarbių skaičius Prancūzijoje buvo 3,6 milijonai žmonių (15 metų rekordas). Prezidentas pripažino, kad „užimtumas – yra pati svarbiausia Prancūzijos piliečių problema“.
Vasarį buvo paskelbta apie radikalią darbo reformą, suduodančią smūgį į socialinės valstybės pamatus – Darbo kodeksą, reglamentuojantį darbo santykius Prancūzijoje. Valstybė pasitraukia iš samdymo proceso derybų, suvaržomos profsąjungų ir darbo tarybų teisės. Valstybinio darbo kodekso, ginančio samdomų darbuotojų teises, reikšmė krenta, šeimininkams ir darbo kolektyvams siūloma sudaryti individualias sutartis. Maksimalus darbo dienos laikas padidinamas iki 10 valandų, bet kokia įmonė galės prailginti ją iki 12 valandų; darbo savaitę bus galima prailginti iki 48 valandų, o kai kuriais atvejais iki 60; sumažinamos priemokos už viršvalandžius; prie teisėtų atleidimo iš darbo priežasčių pridedama „reikšmingi kompanijos finansiniai praradimai“ ir „reorganizaciją siekiant konkurencingumo“.
Prieš mus – prancūziškas analogas neoliberalių Tečer ir Reigano reformų.
Prieš reformas pasisakė 70% prancūzų. Profsąjungoms pakvietus prasidėjo masinės protesto demonstracijos, apjungusios šimtus tūkstančių žmonių. Protestai tęsėsi tris mėnesius, buvo lydimi susidūrimais su policija, panaudojusią demonstrantų išvaikymui ašarines dujas.
Nepaprastosios padėties režimas leido valdžiai panaudoti priemones, sukliudžiusias susidaryti organizuotiems pasipriešinimo židiniams. Nuolatinių pavojų kurstymo aplinkoje nesunku pateikti bet kokį socialinį protestą kaip terorizmą. Ir kaip besistengtų vidaus reikalų ministras „sutaikyti teisę į demonstracijas su prancūzų gynimu nuo neišvengiamo pavojaus, kurią kelia teroro pavojus“, jam tai blogai pavyksta.
Generalinė magistratūros profsąjungos direktorė Loren Blisson pareiškė, kad „nepaprastoji padėtis buvo panaudota sąlygomis, kurios yra nelegitymios demokratinėje sistemoje“, pabrėžusi, kad pertekliniai valdžios įgaliojimai padeda kovoti ne su terorizmu, o su politine opozicija.
* * *
Policinės kontrolės sugriežtinimas Prancūzijos visuomenei vyksta specialiųjų tarnybų bejėgiškumo demonstracijos fone. Kaip pripažino Prancūzijos vidaus ir išorės žvalgybos vadovai, 2015 metų teroro aktai reiškė „globalų žvalgybos pralaimėjimą“. Su tikslu ištirti priemones, kurias valstybė priėmė kovai su terorizmu, buvo sukurta speciali parlamentinė komisija vadovaujama Žoržo Feneko. Liepos pradžioje komisija pateikė savo aštriai kritines išvadas.
Išryškėjo visiškas nebuvimas koordinacijos veiklos šešių žvalgybos tarnybų ir šešių žvalgybos padalinių skirtingų ministerijų sudėtyje. Beveik visi teroristai, ruošę atakas, buvo žinomo Prancūzijos teisėsaugininkams, bet atitinkamos jų priežiūros nebuvo.
Vidaus reikalų ministras gruodžio 13 davė įsakymą dėl Smogiamosios nacionalinės policijos grupės (FIPN) panaudojimo, ko pasekoje elitinis dalinys, apmokytas atremti teroro atakas, buvo neveiklus, o antrasis padalinys (RAID) šturmuojant atliko pagalbinį vaidmenį.
Išaiškėjo rimti darbo trūkumai žvalgybos, pavaldžios Teisingumo ministerijai ir atliekančios darbą tarp įkalintųjų. Teisingumo ministras Žanas Žakas Urvoas papasakojo Feneko komisijos nariams, kad negavo nei vieno pranešimo iš savo žvalgų (380 žmonių) ir kad kalėjimo žvalgybos sistema neveikia.
Komisija padarė išvadą dėl būtinybės sukurti bendrą vadovavimą operacijoms atremiant teroro atakas ir sujungimo trijų elitinių specialiųjų padalinių. Buvo pripažinta būtinybė sukurti bendrą duomenų bazę ir įtraukti į ją potencialius teroristus, žinomus Prancūzijos specialiosioms tarnyboms, žandarmerijai ir policijai (šiandien šie „objektai“ paskirstyti tarp įvairių duomenų bazių bendra 400 žmonių apimtimi).
Buvo pasiūlyta taip pat reformuoti žvalgybos sistemą, sudarant VRM rėmuose Generalinę teritorinės žvalgybos valdybą sujungiant dvi žvalgybos tarnybas – policijos ir pavaldžios žandarmerijos – į vieningą tarnybą visų antiteroristinių VRM padalinių, pavaldžių vidaus reikalų ministerijai. Feneko komisija rekomendavo taip pat sukurti Nacionalinę kovos su terorizmu agentūrą ir įsteigti nacionalinio žvalgybos direktoriaus postą.
Tačiau vyriausybė, kaip pareiškė vėliau Žoržas Fenekas, neišgirdo šių pasiūlymų.
* * *
Visa tai vyko prieš 2016 metų liepos 14 dienos įvykius Nicoje, kuriems niekas neužkirto kelio, nors mieste buvo sutelktos papildomos teisėtvarkos pajėgos.
Iškart po tragedijos prancūzų žurnalistai atkreipė dėmesį į kai kuriuos sutapimus, galinčius sukelti konspirologų susidomėjimą. Nicoje viskas vyko tą dieną, kada prezidentas Olandas pareiškė, kad jis nepratęs ypatingos padėties režimą po liepos 26. Ir jau sekančią dieną, pavadinęs įvykį teroro aktu, jis paskelbė, kad ypatingoji padėtis bus pratęsta trims mėnesiams. Toliau paaiškėjo, kad, nors teisėsaugos organai buvo pasiruošę galimam teroro aktui, prie įvažiavimo į pėsčiųjų zoną Anglų krantinėje nebuvo nei vieno (!) policininko. Nicos regioninės tarybos pirmininkas ir miesto meras suskubo apkaltinti vyriausybę betvarke. Kai kurie ypatingai priekabūs žurnalistai atkreipė taip pat dėmesį į tai, kad „nepriklausomas žurnalistas“, nufilmavęs video, vaizduojantį pirmą sunkvežimio judėjimo momentą krantine ir parodytą Internete, – tai vokiečių artistas Richard Gutjar, vedęs izraelietę Einat Vilf. Ši gi tarnavo karinėje žvalgyboje (АМАN), padalinyje 8200 (elektroninė žvalgyba), dirbo Šimono Pereso patarėja, buvo kneseto deputate ir įėjo į kneseto užsienio reikalų ir gynybos komitetų sudėtį.
Tolimesnis įvykių vystymasis vyko pagal atidirbtą schemą. Iškarto po to kai „Islamo valstybė“ prisiėmė atsakomybę už teroro aktą Nicoje, valdžia pakvietė prancūzų visuomenę mobilizuotis. Griežčiau už visus pasisakė Manuelis Valsas, įspėjęs prancūzus, kad „terorizmas ilgam tapo jų kasdienio gyvenimo dalimi“, kad „įvyko epochų kaita“. Prieš mus vykdo karą, bus sekantys pasikėsinimai… Bus atimtos kito gyvybės. Ir tai tęsis ilgai“, – pareiškė Valsas, tapęs aršiu populiarizatoriumi „civilizacijų kovos“ idėjos, kuri sukuria Prancūzijos, kaip apgultos tvirtovės įvaizdį. „Nuo šiol pavojus yra visur“, – nepailsta kartoti Prancūzijos premjeras. Po masinių žudynių šie žodžiai tapo pateisinimu naujų priemonių militarizuojant prancūzų sąmonę ir griežtinant policijos kontrolę visuomenei.
Viena iš pirmųjų priemonių buvo prezidento sprendimas pakviesti 15 tūkstančių rezervistų į kariuomenę, žandarmeriją, policiją, kurie tarnaus saugant vasaros masinius renginius Prancūzijoje. Tai papildymas prie to, kad dabar prancūzų saugumą užtikrina 53 tūkstančiai policininkų, 36 tūkstančiai žandarų ir 10 tūkstančių kariškių.
Terorizmo tema buvo aptarimo centre ir liepos 18 dieną įvykusiame ES užsienio reikalų ministrų pasitarime Briuselyje, kur pirmą kartą istorijoje į tokį susitikimą atvyko JAV valstybės sekretorius Dž.Kerri (autentiška pavardė Koenas A.L.). Tomis pačiomis dienomis Izraelyje vyko konferencija žvalgybos veiklos klausimais, kurioje dalyvavo ES kovos su terorizmu koordinatorius, pakvietęs panaudoti Izraelio specialiųjų tarnybų patirtį kibernetinio saugumo strityje.
Liepos 21 Prancūzijos parlamentas priėmė įstatymą, pratęsiantį ypatingą padėtį dar 6 mėnesiams – iki 2017 metų sausio 26 dienos ir numatantį naujas antiteroristines priemones. Fransua Olandas suskubo užtikrinti, „kad šiomis priemonėmis nesukeliamos abejonės dėl teisinės valstybės“.
Ir tą pačią liepos 21 dieną kažkaip tyliai ir nepastebimai parlamente išsisprendė pagrindinis klausimas: galutinai priimtas darbo įstatymas. Manuelis Valsas Twitter pasveikino šį įvykį, į ką suskambo Nacionalinio fronto viceprazidento Floriano Filippo atsakymas „Protestai gatvėje nepasibaigė“.
Rugpjūčio 15 Prancūzijos profsąjungos vėl išves žmones į antivyriausybines demonstracijas.
Šaltinis: 
Vertė Algimantas Lebionka
vertimas skelbtas Šauksmas.lt 2016 liepos 23 ir 28 d.d.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą