2017-01-04

Valentinas Katasonovas: Mūsų laikų mokslininkai idiotai. Kai kas apie profesionalius ekonomistus


Skaičių valdžia tuo didesnė, kuo mažiau juose susigaudoma. Volteras

Matematika, kaip girnos, sumala tai, kas po jomis pilama, ir, kaip užpylus balandą, jūs negausite kvietinių miltų, taip, prirašę ištisus puslapius formulių, jūs negausite tiesos iš neteisingų prielaidų.
Thomas Henry Huxley

Ekonomika ir skaičių magija

Per kelis pastaruosius dešimtmečius pasaulyje sukurtas ekonomistų kultas. Šiandien manoma, kad ekonomistai (ne visi, suprantama, o genialiausi) gali nuspėti ateitį ir visada žino, ką reikia daryti. Štai ir paskutinėmis 2016 metų dienomis Internetas buvo pilnas prognozių, kaip mes gyvensime 2017, 2025 ir net 2050 metais, kokios bus naftos kainos, juanio ir rublio kursas dolerio atžvilgiu, BVP JAV, Rusijos, Kinijos ir t.t.

Svarbiausia šio intelektualinio darbo cecho atstovų išaugusio autoriteto priežastimi, tikriausiai, yra tai, kad ekonomiką ėmė vertinti kaip tikslųjį mokslą. Ir intuicija čia ne prie ko. Profesionalus ekonomistas, kaip galvojama, viską apskaičiuos ir pateiks tikslų apskaičiavimą su trimis ženklais po kablelio, kuriuos palydi nepašvęstiesiems nesuprantami paslaptingi žodžiais „regresyvinė analizė“, „sudėtinga ekstrapoliacija“, „dispersija“, „faktorių analizė“, o kartu – lentelės, diagramos, grafikai. Neprilygstamais ekonominio prognozavimo šedevrais skaitomos prognozės Pasaulio banko, TVF, „didžiojo trejeto“ reitingų agentūrų, stambiausių Volstrito bankų, Londono Siti, Europos sąjungos organų. Yra, tarp kitko, pranašai individai. Pavyzdžiui, Amerikoje, beveik iki šių dienų pirmoje vietoje tarp tokių individų buvo Niujorko universiteto ekonomikos profesorius Nouriel Roubini.

Skaičių magija veikia įtikinamai. Pakankamai didelė publikos dalis tiki į šiuos magiškus skaičius, o daugelis remdamiesi jais kuria savo gyvenimą. Jie šiandien ne šiaip atideda „juodai dienai“ ar perka parduotuvėje „atsargai“, o „optimizuoja“ ir „diversifikuoja“ savo „portfelį“ ir priima „teisingus“ „investicinius sprendimus“. Tokį „mokslinį“ požiūrį į gyvenimą formuoja MIP, „finansinio švietimo programos“ (kurias dažnai finansuoja per grantus ir kreditus Pasaulio bankas ir tarptautinės organizacijos), aukštojo mokslo sistema. Studentams dabar dėsto ekonomiką ne kaip humanitarinę discipliną, o kaip tikslųjį mokslą. Jai suteikė pavadinimą Economics, tai aiški pretenzija į „tikslumą“ - analogiškai su tokiais gamtos mokslais, kaip Phisics, Chemics и Mechanics. Jeigu spręsti iš formulių ir grafikų skaičiaus, kuriais prisotinti šiuolaikiniai „Economics“ vadovėliai, tai šiuolaikinis ekonomikos mokslas tikrai nenusileidžia fizikai, chemijai ir mechanikai.

Homo economicus

Visos šiuolaikinės ekonomikos dogmos grindžiamos viena prielaida: ekonominėje veikloje (gamyba, mainai, paskirstymas ir vartojimas) dalyvauja ne Homo sapiens, а Homo economicus, ekonomikos žmogus. Tai toks subjektas, kuris neturi jokių tradicinės visuomenės prietarų. Pavyzdžiui, moralės normų. Homo economicus – kažkas tarpinio tarp mašinos, reaguojančios į valdymo signalus, ir gyvulio, kuris vadovaujasi savo nesąlyginiais refleksais. Teisingiau ekonominį žmogų pavadinti ekonominiu gyvuliu. Numatoma, kad šitas „gyvulys“ turi dalyvauti ekonominiame gyvenime, vadovaudamasis trimis instinktais. Tie instinktai yra: malonumas, pajamų (kapitalo) didinimas ir baimės (ekonominės rizikos). Visi kiti instinktai ir jausmai ekonomikoje pertekliniai ir netgi žalingi.

Ekonominį žmogų galima sulyginti su atomu, kurio judėjimo trajektoriją galima apskaičiuoti remiantis fizikos ir mechanikos dėsniais. O jeigu taip, tai, iš tiesų, galima sukurti tikslią ekonomikos vystymosi prognozę mėnesiui, ir metams, ir dešimtmečiui. Panašiai, kaip astronomai apskaičiuoja saulės užtemimus arba mėnulio fazes.

Tačiau štai nesekmė! Nežiūrint į gigantiškas MIP pastangas, švietimo sistemas, Nobelio ekonomikos laureatų, kitų tituluotų ekonomikos „pranašų“ ir „guru“, toli gražu ne visus mūsų planetoje pavyksta įtikinti būtinybe racionalaus ekonominio elgesio pagal Economics dogmas. Žmonės kažkodėl nori pasilikti Homo sapiens ir atsisako redukuoti savo gyvenimą iki trijų aukščiau paminėtų refleksų. Iš to ekonomikos pasaulyje atsiranda „deviacijos“. Pagarsėję „ekonomikos veiklos subjektai“ per daug dažnai nenori laikytis „rinkos ekonomikos“ taisyklių. Ekonominės prognozės sudaromos remiantis Economics dogmomis, tiktai prognozės beveik niekada neišsipildo. Tuo ir paaiškinamos dvi ekonominio prognozavimo ypatybės. Pirmiausiai, MIP mėgsta reklamuoti įvairias prognozes, bet beveik niekada nepraneša, kiek tos prognozės išsipildė. Šia prasme Pasaulio bankas ir TVF atrodo labiau sąžiningos fone kitų ekonomikos pranašautojų: jie duoda prognozę metams, o po to vos ne kiekvieną mėnesį savo prognozę „koreguoja“ (tokios „nuolatos koreguojamos“ prognozės turi daugiau šansų išsipildyti). Antra, pranašautojai nemėgsta „trumpų“ prognozių, jie labiau mėgsta „ilgus“ ir „ypač ilgus“. Tokius 20-30 metų (Rusijoje tokia ekonomine „astrologija“ labai mėgo užsiimti buvęs Ekonomikos vystymosi ministras Aleksejus Uliukajevas). Pageidautina, kad prognozės terminas išeitų už rėmų laukiamos prognozuojančiojo mirties.

Aš pastebėjau vieną ypatumą: savo sakraliausiomis mintimis apie ekonomikos „mokslą“ tituluoti „guru“ paprastai ima dalintis gyvenimo pabaigoje. Matomai, kaip išpažintį, savo sąžinės apvalymui. Apie kai kuriuos iš tokių „guru“ aš ir noriu papasakoti.

John Galbraith išpažintis

Pirmasis iš jų – John Kenneth Galbraith (1908-2006). Dėstė Kalifornijos, Harvardo ir Prinstono universitetuose. Buvo Amerikos prezidentų Džono Kenedžio ir Bilo Klintono patarėju. Ekonomikos mokslą derino su diplomatiniu darbu – šeštą dešimtmetį buvo JAV pasiuntinys Indijoje. Septintą – kartu su Zbignevu Bzežinskiu,  Alvin Toffler ir  Jean Fourastié tapo vienu iš Romos klubo įkūrėju. Galima pasakyti, dangaus gyventojas, buvęs „globalioje elitoje“. O štai fragmentas iš mažiau „nulakuotos“ biografijos įžymiojo ekonomikos „guru“: „Kažkada prieš pusę amžiaus jie (ekonomistai – V.K.) buvo urmu ir po vieną bankų nupirkti. Pradžią šiam procesui padarė Manhattan Bank, vėliau susiliejęs į Chase Manhattan, o po to į J.P.Morgan-Chase. Jis įsteigė John Kenneth Galbraith ekonomikos katedrą Harvardo universitete. Galbraith buvo vienu iš visos grupės imlių ekonomistų, jeigu nepasakyti sukčių, kuris įtikinėjo, kad jei bankininkams bus suteikta įstatymais teisė padirbinėti pinigus (autorius, matomai, turi omenyje pinigų emisiją be pilno jų padengimo. - V.K.), tuomet tai taps keliu į visos visuomenės klestėjimą. Harvardas tuo metu neturėjo ypatingo noro savo sąskaita į darbą priimti Galbraith, bet čia pasirodė Manhattan Bank, pamosavo prieš universiteto vadovybės nosį savo pinigais, ir šie buvo nupirkti, na arba, jeigu norite, parsidavė. Naudodami Harvardo prestižą (kuris tik ką buvo nupirktas ir apmokėtas), bankininkai nesustojo ties šiais pasiekimais. Su tokia pačia lengva ir atsipalaidavusia maniera vėliau buvo nupirkti ekonomikos fakultetai ir kituose JAV universitetuose ir ekonomikos mokyklose“. (А. Лежава. Крах «денег», или Как защитить сбережения в условиях кризиса. - М.: Книжный мир, 2010, с.74-75).

Ir štai sulaukęs 95 metų John Galbraith rašo savo paskutinę knygą. Ją galima laikyti ekonomisto išpažintimi, arba, jei norite, ekonominio disidento manifestu. Knygos pavadinimas The Economics of Innocent Fraud: Truth for Our Time. By John Kenneth Galbraith. Boston: Houghton Mifflin, 2004 (Рус. пер.: Дж. К. Гэлбрейт. Экономика невинного обмана: правда нашего времени. - М.: «Европа», 2009). Joje Galbraith sąžiningai prisipažįsta, kad kapitalistinis ekonomikos modelis pilnai išsisėmė ir save diskreditavo. Ir atsitiko tai dar XX amžiaus trečią dešimtmetį, kada pasaulis nugrimzdo į ekonominę depresiją, iš kurios nebuvo matyti išeities. Kapitalistinio modelio menkystę bandė nuslėpti, vengdami žodžio „kapitalizmas“: „Buvo pradėtos paieškos nepavojingos „kapitalizmo“ termino alternatyvos. JAV pabandė panaudoti žodžių derinį „laisvas verslas“ - jis neprigijo. Laisvė, numatanti priėmimą laisvų sprendimų, nėra įtikinanti. Europoje atsirado žodžių derinys „social-demokratija“ - mišinys kapitalizmo ir socializmo, pagerintas atjauta. Tačiau JAV žodis „socializmas“ iššaukė praeityje priešpriešą (net ir dabar ši priešprieša liko). Vėliau imta naudoti žodžių derinį „naujas kursas“, bet vis tiktai jį per daug siejo su Franklinu Delano Ruzveltu ir jo šalininkais. To pasekoje pasaulyje prigijo išsireiškimas „rinkos sistema“, nes ji neturėjo negatyvios istorijos – jis , tarp kitko, neturėjo jokios prasmės...“

Knygoje daug ir kitų sensacingų prisipažinimų. Taip, Galbraith nuomone, skirtumas tarp „privačiu“ ir „valstybiniu“ ekonomikos sektorių didele dalimi yra išgalvojimas. Jis taip pat nesutinka su tuo, kad akcininkai ir direktoriai realiai vaidina ženklų vaidmenį šiuolaikinės kompanijos valdyme, jis kritiškai atsiliepia apie JAV Federalinę rezervo sistemą. Šioje savo knygoje Galbraith pasirodė ne tik kaip ekonomikos, bet ir politikos disidentas (įskaitant JAV karą Vietname ir įsiveržimą į Iraką 2003 metais). Pateiksiu tik kai kuriuos šokiruojančius (ekonominio mainstrimo šalininkams) citatas iš Galbraith. Nr.1. „Ekonomikos mokslas ypatingai naudingas kaip ekonomistų užimtumo forma“. Nr.2. „Viena iš svarbiausių ekonomikos mokslo sudedamųjų dalių – žinoti tai, ko nereikia žinoti“. Nr.3. „Vienintelė ekonominės prognozės funkcija tame, kad astrologija atrodytų respektabiliau“. Nr. 4. „Taip pat, kaip karas – per daug svarbus daiktas, kad jį pavesti generolams, taip pat ir ekonomikos krizė per daug svarbi, kad patikėti jį ekonomistams arba „praktikams“.

(bus tęsinys)

Šaltinis:




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą