2016-11-02

“ŠULCHAN ARUCH” (Padengtas stalas). ŠIMTAS ĮSTATYMŲ IŠ TALMUDO


„Šulchan aruch“ sudarytas rabino Josifo Karo (1488-1577), Palestinos mieste Cafet (Šafet).
„Šulchan aruch“(išvertus iš hebrajų kalbos „Padengtas stalas“) tapo kiekvienam žydui galiojančiu juridiniu sąvadu įstatymų, kuris žydų yra išskirtinai gerbiamas ir visuotinai veikiantis (nepriklausomai nuo žydų gyvenamos valstybės).
„Šulchan aruch“ (hebr. – padengtas stalas) – religinių judaizmo nuostatų kodeksas, kurį XVI a. viduryje sudarė rabinas Juozapas Karo. Komentarais papildė rabinas Mozė Iserles ir kiti aškenazių mokovai. Šis kodeksas tapo pačiu populiariausiu religinės teisės kūriniu.

Į Lietuvių kalbą aš šį tekstą išverčiau iš rusų kalbos, pagal Aleksejaus Šmakovo knygą „Žydiškos kalbos“ išleistą Maskvoje 1897m. 

ŠULCHAN ARUCH

Įstatymas 1.
Žydui neleidžiama parduoti akumui (krikščioniui) drabužius, ant kurių yra cicai (kutai ant pakraščių drabužio, kurį rengiasi žydai rytinės maldos metu, žiūr. Senąjį Testamentą:Skaičiai 15: 38).
Jis neturi atiduoti akumui tokio drabužio net užstatui arba net tam, kad šis laikinai pasiliktų jį pas save, todėl, kad kuomet akumas turės tokį drabužį, reikia baimintis, kad jis neapgautų žydo, sakydamas, kad jis irgi žydas; jei tuomet žydas pasitikėtų juo ir vienas išvyktų su juo keliauti, tai akumas užmuštų jį.
Įstatymas 2.
Viskas, ko reikia žydui pagal maldos apeigas, kaip, pavyzdžiui, paminėti aukščiau cicai ir taip panašiai, gali gaminti tiktai žydas, ne akumas, todėl, kad tai turi būti pagaminta žmonių, – akumai gi neturi būti žydų vertinami kaip žmonės.
Įstatymas 3.
Maldą „Kadiš“(ji prasideda žodžiais:“Iifgaddal veiiekaddaš“, t. y. „Išaukštintas ir apšviestas“, – iš čia ir pats pavadinimas „Kadiš“ ) leidžiama skaityti tik ten, kur dešimt žydų randasi kartu, o tai turi vykti tokiu būdu, kad joks nešvarus daiktas, kaip, pavyzdžiui, mėšlas arba akumas, neatskirtų jų vieną nuo kito.
Įsakymas 4.
Kuomet tenka susitikti akumą su kryžiumi, tuomet žydui griežtai draudžiama palenkti galvą, nors ir būtent tą minutę jis meldėsi. Jeigu netgi savo maldoje prieitų prie tokios vietos, kur jam būtina nulenkti galvą (žydų maldose yra kai kurios vietos, kuomet jie būtinai nulenkia galvą), tai jis vis tik privalo to išvengti.
Įstatymas 5.
Ir dabar, kai Jaruzalėje nebėra nei šventyklos, nei aukos, Abraomo sūnūs, pirmažynio, turi naudotis tarp išblaškytų žydų žinomais skirtumais ir pagarbos ženklais prieš likusius žydus, ir visada turėti teisę palaiminti (žydus) per kiekvieną šventę. Bet kuomet kuris nors iš vaikų tokios šeimos pasidarys akumu, tuomet visa šeima suteršta, ir todėl netenka šios šventyklos teisės.
Įstatymas 6.
Žydas, pasidaręs akumu, prakeiktas iki tokio laipsnio, kad net tuomet kada jis aukoja į sinagogą žvakes ir kažką panašaus, tai priimti tai uždrausta.
Įstatymas 7.
Maldas Simun (žydas skaito ją po pietų; maldos gale palaiminamas ir namų šeimininkas) negalima skaityti akumo namuose, kad nebūtų palaimintas ir akumas.
Įstatymas 8.
Už kiekvieną malonaus kvapo pojūtį žydas privalo perskaityti Berachą, -trumpą padėkos maldą, išskyrus tuos atvejus, kada specijos ar kažkas kvapnaus jau pabuvojo išeinamoje vietoje, tam kad pašalinti blogą kvapą arba kada kvepalai buvo paklydėlės rankose, kuri naudoja kvepalus su tikslu sugundyti žmones padaryti nuodėmę, arba gi, pagaliau, kada kvapnios medžiagos atneštos iš šventyklos (akumų), tuomet draudžiama tarti Beruchą už malonaus kvapo dvelkimą, todėl, kad jis jau suterštas išeinama vieta, paklydėlės, arba šventyklos (akumų).
Įstatymas 9.
Praeidamas pro nusiaubtą akumų šventyklą, kiekvienas žydas privalo ištarti: „Šlovė Tau, Viešpatie, kad Tu sunaikinai šitą stabų šventovę“. Kuomet gi žydas praeina pro dar nepaliestą šventyklą, tada jis turi pasakyti: “Šlovė Tau, Viešpatie, kad Tu tęsi savo rūstybę ant piktadarių“.
O kuomet jis mato 600000 žydų kartu, tai privalo sakyti: “Šlovė Tau, Viešpatie, kad Tu tiek teisingai sukūrei juos“; kada gi jis mato akumų susirinkimą, tuomet jis privalo pasakyti:“Didelėje gėdoje bus jūsų motina, paraudonuos pagimdžiusi jus!“.(Senasis Įstatymas: Jeremiejai 50:12).
Kada žydas eina šalia žydų kapinių, tai jam dera sakyti: „Šlovė Tau,Viešpatie, tad Tu taip teisingai sukūrei juos“; o prieš akumų kapines jis turi pasakyti: „Didelėje gėdoje bus jūsų motina ir t.t.“.
Kada žydas mato gerai pastatytus akumų namus, jis turi sušukti: „ Namus išpuikusių sužlugdys Viešpats“, bet kada jis mato griuvėsius akumo namo, jis turi ištarti: “Viešpats yra Dievas atkeršijimo”.
Įstatymas 10.
Vakare, šabo išvakarėse, kiekvienas žydas, pamatęs apšvietimą, privalo kalbėti:“Šlovė Tau, Viešpatie, Sukūrusiam šviesą“; bet ten kur šviesa išeina iš šventyklos akumų, ten draudžiama dėkoti Dievui už naudojimąsi tokia šviesa.
Įstatymas 11.
Šabo metu žydui griežtai draudžiama pirkti arba parduoti. Vienok leidžiama pirkti iš akumo namą Palestinoje ir šiuo atveju leidžiama netgi parašyti (aktą), kad Palestinoje vienu akumu būtų mažiau, o vienu žydu daugiau.
Įstatymas 12.
Bet koks darbas šabo metu, kurį galima atlikti vardan žydo išgelbėjimo nuo mirties, ne tik leidžiamas, bet netgi privalomas. Kada, tai reikštų, šabo metu namas arba akmenų krūva užgrius žydą, tuomet leidžiama pašalinti šitą krūvą ir išgelbėti žydo, gulinčio po ja, gyvybę. Netgi kuomet keli akumai guli kartu su žydu po šia krūva, ir akumai, jeigu mes išgelbėtume žydą, išsigelbėtų savo eile (o tai būtent, t. y. akumo išgelbėjimas nuo mirties, netgi šiokią dieną, kaip mes pamatysime toliau(žiūr. Įst.50), skaitoma didele nuodėme), vis tiktai, kad išgelbėti žydą, reikia pašalinti akmenų krūvą.
Įstatymas 13.
Žydei akušerei ne tik leidžiama, bet ji privalo padėti šabo metu žydei ir atlikti viską, kas kitomis sąlygomis suterštų šabą. Priešingai, padėti akumei (krikščionei) draudžiama netgi, kada tai būtų galima padaryti be šabo suteršimo, kadangi į ją turi būti žiūrima kaip į gyvulį.
Įstatymas 14.
Velykų išvakarėse (paskutinį vakarą prieš Velykas) kiekvienas žydas privalo skaityti maldą „Šefoch“ (kurioje šaukia Dievą, kad Jis išlietų savo rūstybę ant gojų). Jeigu žydai perskaitys maldą su nuolankumu, tai Dievas, be abejonės, išgirs juos ir pasiųs Mesiją, kuris išlies savo rūstybę ant gojų.
Įstatymas 15.
Per šventes, kada draudžiamas bet koks darbas, draudžiamas ir valgio gaminimas; kiekvienam leidžiama pagaminti tik tiek kiek jam būtina maistui. Vis dėlto, kuomet jam reikia ruošti sau, leidžiama į tą patį puodą pridėti maisto ir daugiau, negu reikia jam pačiam, netgi jei tai kas pridedama skirta šunims, todėl, kad mes privalome leisti gyventi ir šunims.
Pridėti gi maisto akumui griežtai draudžiama, todėl kad mes neprivalome leisti jam gyventi.
Įstatymas 16.
Chalgamoedo metu (žydų šventė, išpuolanti pavasariui ir rudeniui) bet kokia prekybinė veikla griežtai draudžiama; vienok, leidžiama lupikauti su akumu, kadangi godumas su akumu malonus Ponui Dievui bet kuriuo laiku.
Įstatymas 17.
Kuomet kur nors kils maras, ko pasekoje daug žmonių (suprantam, žydų) tampa epidemijos aukomis, tuomet sveiki žydai turi rinktis sinagogoje ir, nevalgę ir negėrę, visą dieną melstis, kad Jehova susimiltų ant jų ir išvaduotų juos nuo maro. Kuomet gi maras atsirado tarp gyvulių, tuomet to daryti nereikia, išskyrus tą atvejį, kuomet jis atsirado pas kiaules, kadangi jų viduriai panašūs į vidurius žmonių, ir taip pat, ir kuomet maras atsirado tarp akumų, kadangi ir jų kūno sandara panaši į žmogišką.
Įstatymas 18.
Per Amano šventę žydai turi skaityti padėkos maldą „Arur Aman“, kurioje kalbama: “Tebūnie prakeiktas Amanas ir visi akumai ir tebūnie palaimintas Mordochejus ir visi žydai.
Įstatymas 19.
Kiekvienas Bef-dinas (t. y. teisminis dalyvavimas pirmininkaujant vyriausiam rabinui) gali nuteisti mirties bausme, net ir mūsų laikais, ir be to kiekvieną kartą, kuomet tai laiko būtinu, nors nusikaltimas savaime ir nenusipelno mirties bausmės.
Įstatymas 20.
Kuomet du žydai ginčijasi dėl pinigų arba kitų daiktų ir bus priversti kreiptis į teismą, tuomet jie turi vykti į Bef-diną (rabinų dalyvavimas) ir paklusti jo sprendimui. Bet jiems neleidžiama kreiptis į akumą arba ieškoti savo teisės prieš karališką teismą, t.y. kur akumai yra teisėjai. Net jeigu jų (akumų) įstatymas yra tapatus su rabinų įstatymu, tai ir tuomet tai sunki nuodėmė ir siaubinga šventvagystė. Kas, nepaisant to, pažeis šį nurodymą, ieškodamas savo teisės kartu su kitu žydu prieš akumų teismą, tą Ben-dinas privalo pašalinti iš bendrijos (t. y. prakeikti) iki to laiko, kol jis neišlaisvins savo artimo (žydo) nuo savo ieškinio.
Įstatymas 21.
Nedera žydui būti liudininku iš akumo pusės prieš žydą. Todėl, kuomet akumas išieško pinigus iš žydo, o žydas neigia savo skolą akumui, tuomet kitam žydui, kuris žino, kad akumas teisus, draudžiama būti liudininku jo naudai. O kada žydas pažeidė tai nurodymą ir tapo liudininku iš akumo pusės prieš žydą, tuomet Bef-dinas (rabino dalyvavimas) privalo jį pašalinti iš bendruomenės, t. y. atskirti nuo sinagogos.
Įstatymas 22.
Liudininku gali būti tik tas, kas turi tam tikrą žmoniškumą ir garbę; bet kas savo garbę išmeta lauk, pavyzdžiui, tas, kas nuogas išeina į gatvę, arba tas, kas atvirai prašo išmaldos pas akumą, kur tai galima padaryti slapčia (t. y. įsitaisyti be viešinimo), tas susitapatina su šunimi, nes jis stato savo garbę į nieką; išeitų – nesugeba būti liudininku.
Įstatymas 23.
Liudytojais gali būti skaitomi tik tie, kurie pripažįstami žmonėmis. Kas gi liečia akumą arba žydą, kuris pasidarė akumu ir kuris dar blogiau už (prigimtinį) akumą, tai jie niekaip negali būti skaitomi žmonėmis, tokiu būdu ir jų liudijimai neturi jokios reikšmės.
Įstatymas 24.
Kuomet žydas laiko savo naguose akumą ( chaldėjiškam yra išsireiškimas ma’arufija, t. y. nulupti, nepaliaujamai apgaudinėti, neišleidžiant iš nagų), tuomet leidžiama ir kitam žydui eiti pas tą patį akumą, skolinti jam ir, savo ruožtu, apgaudinėti jį taip, kad akumas, pagaliau, netektų visų savo pinigų. Pagrindas tame, kad akumo pinigai – turtas, niekam nepriklausantis, o todėl pirmas iš žydų, kas panorės, tas ir turi pilną teisę juos užvaldyti.
Įstatymas 25.
Piliečiai (žinoma, žydai) vienos bendruomenės turi teisę drausti pirkliams iš kitų vietovių ateiti pas juos ir pardavinėti prekes pigiau, išskyrus atvejį, kuomet prekės kitų miestų pirklių geresnės, negu vietos gyventojų. Tuomet pastarieji negali to uždrausti, kadangi pirkėjai gautų geresnę prekę. Bet tai kas pasakyta, gali būti, suprantama, leidžiama tik ten, kur pirkėjai irgi žydai.
Ten pat, kur pirkėjai tiktai akumai, atvykėliams galima uždrausti ir tai, todėl, kad leidimas akumui padaryti gerą skaitoma nuodėme; juk pas mus (žydus) pripažįstama už pagrindinę taisyklę, kad galima numesti gabalą mėsos šuniui, bet ne dovanoti jį nochri (krikščioniui), nes šuo geriau už nochrį (krikščionį).
Įstatymas 26.
Kada versle pas žydą tarnauja pagalbininkas, su kuriuo jis sudarė sandėrį, kad viskas, ką jis atras, priklauso šeimininkui, ir pagalbininkas apgavo akumą per jo įtraukimą apmokėti antrą kartą mokestį už anksčiau to paties akumo jau apmokėtą skolą arba apskaičiavo akumą ir pan., tuomet šis pelnas priklauso šeimininkui, nes tokie pelnai turi būti vertinami kaip atrasti daiktai (juk nuosavybė krikščionių žydų laikoma turtu, niekam nepriklausančiu; tai reiškia, žydai gali imti, kiek jiems pasiseks užgriebti).
Įstatymas 27.
Kada žydas nusiūs pas akumą pasiuntinį pinigų ir šis apgaus akumą, paėmęs iš jo daugiau, negu reikėjo, tada tai priklauso pasiuntiniui.
Įstatymas 28.
Kada žydas turi reikalą su akumu, ir ateis kitas žydas ir apgaus akumą, nesvarbu kaip: ar apmatuos, ar apsvers arba apskaičiuos, tuomet abu žydai turi pasidalinti atsiustu iš Jahvos pelnu.
Įstatymas 29.
Kada žydas siunčia pas akumą pasiuntinį, kad užmokėti jam skolą, o pastarasis, jau atvykęs, pastebi, kad akumas užmiršo apie skolą, tuomet pasiustasis turi sugrąžinti šiuos pinigus tam žydui, kuris siuntė jį; ir siustam jau negalima atsikalbinėti, kad neva tuo (t.y. apmokėjimu pinigų krikščioniui) jis norėjo pagarbinti Dievo Vardą, kad akumai kalbėtų – neva, žydai vis tiktai padorūs žmonės. Kažką panašaus jis galėtų padaryti tik su savo pinigais; mėtyti gi svetimus pinigus jis jokios teisės neturi.
Įstatymas 30.
Kada žydas pardavė ką nors kitam žydui, kilnojamą ar nekilnojamą, ir pasirodo, kad pardavėjas pavogė ( arba išviliojo) šiuos daiktus, ko pasekoje savininkas atsiėmė juos, tuomet pardavėjas privalo grąžinti pirkėjui gautus pinigus, prie duotų sąlygų jis neturėjo vogti. Jeigu gi jis pavogė pas akumą, ir akumas atims savo atgal, tai pardavėjas neprivalo grąžinti pinigus pirkėjui.
Įstatymas 31.
Griežtai draudžiama žydui apgaudinėti savo artimą, ir apgavyste jau skaitoma, kada jis pasisavina šeštą dalį vertės. Kas apgavo savo artimą, tas privalo viską grąžinti atgal. Savaime suprantama, kad visa tai turi savo vietą tik tarp žydų. Apgauti gi akumą žydui leidžiama, ir jis neprivalo grąžinti akumui to, ant kiek jis jį apgavo; todėl kad Šv.Rašte pasakyta: “Neapgaudinėkite savo artimo brolio”; akumai gi ne broliai mums, o priešingai, kaip jau pažymėta aukščiau (įst.25), jie blogiau už šunis.“
Įstatymas 32.
Kada žydas išnuomojo namą pas kitą žydą, tada leidžiama ateiti trečiam žydui ir duoti daugiau, negu pirmas nuomotojas, ir išnuomoti namą sau. Kada gi šeimininkas akumas, tada tebūna prakeiktas (išsireiškimas šis chaldėjų kalba: “memūda”, t. y. Jis negali eiti į sinagogą iki to laiko, kol rabinas neišlaisvins jo iš prakeikimo grandinių) tas, dėl kurio kaltės akumas gauna daugiau pelno.
Įstatymas 33.
Skaitoma privalomu (žydui) vykdyti viską, ką parašė ligonis savo testamente, išskyrus tuos atvejus, kuomet jis įsakė įvykdyti ką nors nuodėmingo. Sutinkamai su tuo, jei ligonis, savo testamente, padovanos ką nors akumui, tuomet tai neturi būti įvykdyta, todėl, kad, kaip mes pamatysim toliau, skaitoma didele nuodėme dovanoti ką nors akumui.
Įstatymas 34.
Žydas, atradęs ką nors, – būtų tai daiktai įdvasinti ar neįdvasinti, privalo grąžinti juos savininkui. Savaime suprantama, kad tai liečia tik žydą, ką nors pametusį. Kuomet gi radinys priklauso akumui, tuomet žydas ne tik neprivalo gražinti jį, o priešingai, skaitoma sunkia nuodėme ką nors grąžinti akumui atgal, nebent tai daro su tikslu, kad akumai kalbėtų – “žydai padorūs žmonės”.
Įstatymas 35.
Kada žydui pakliūna įkinkytas galvijas, kuris krito nuo nešulio svorio, arba prikrautas vežimas, prieš kurį nuo pervargimo nuo krovinio sunkumo krito gyvuliai, įkinkyti į jį, tuomet jis turi ateiti į pagalbą varovui, arba vežikui ir, žiūrint į reikalingumą, padėti nuimti ar pakrauti, kadangi bet kuris žydas turi suteikti tokią pagalbą savo gentainiui, taip ir gyvuliui.
Jis turi pareigą tam ir tuomet, kuomet tik krovinys priklauso žydui, o gyvulys akumui arba, atvirkščiai, kada galvijas priklauso žydui, o krovinys akumui ir pats vežikas – akumas. Bet kada gyvulys priklauso akumui ir nešulys irgi yra jo nuosavybė, tuomet jau nėra kalbos apie atjautą, nei apie gailestingumą, kaip atžvilgiu nešulio šeimininkui, taip ir gyvulių atžvilgiu, ir tokiu atveju nei vienas žydas neprivalo suteikti pagalbos nei krovinio šeimininkui, nei gyvūnams.
Įstatymas 36.
Kada žydas skolingas akumui pinigus ir šis akumas mirė, tada draudžiama žydui grąžinti pinigus jo palikuonims, suprantama, esant sąlygai, kad joks kitas akumas nežino apie tai, kad žydas liko skolingas mirusiam akumui. Bet kada (nors) vienas akumas apie tai žino, tuomet žydas privalo sumokėti pinigus palikuonims, kad akumai nekalbėtų: “žydai apgavikai”.
Įstatymas 37.
Žydui draudžiama vogti ką nors kaip pas kitą žydą, taip ir pas gojų, bet apgaudinėti gojų, pavyzdžiui, “apmulkinti” jį apskaičiuojant (chaldėjų vartosenoje tas pats žodis, kaip ir aukščiau ta’uf – apgaudinėti), arba nemokėti jam skolų, leidžiama, tik reikia būti atsargiam taip, kad tai kas padaryta nebūtų pastebėta ir tuo nebūtų suterštas Dievo Vardas.
Įstatymas 38.
Kada žydas perka pas vagį ir parduoda nupirktą kitam žydui, ir ateina trečias žydas ir teigia, kad tai kas nupirkta yra jo nuosavybė, ir ima sau, tada pardavėjas privalo grąžinti pirkėjui jo pinigus. Bet jei ateis akumas pas pirkėją ir pasakys, kad pirkinys – jo nuosavybė, tai jam jis negrąžinamas. Jeigu gi jis pasiskųs jų (akumų) teismui ir gaus savo daiktą teismo keliu, tai pardavėjas neprivalo grąžinti pinigus pirkėjui ( nes tas, kas nupirko pas vagį, nepadarė klaidos, nes nupirkta buvo turtu, pagrobtu iš akumo).
Įstatymas 39.
Kada žydas – monopolio išpirkėjas (kuris išpirko iš valstybės monopoliją visam miestui arba dar didesnei sričiai, už nustatytą mokestį), tuomet kitam žydui negalimas sukelti jam žalos (pavyzdžiui, per akcizinių prekių nelegalų įvežimą arba kontrabandą), bet kada monopolio išpirkėjas yra akumas, tuomet nuostolis leidžiama, nes tai vis tiek, kaip nemokėti savų skolų, o tai, kaip mes jau matėme aukščiau (vid. įstatymas 37), leidžiama.
Įstatymas 40.
Kada žydas užima muchaso pareigas ( t. y. valstybinio duoklių rinkėjo arba muitinės prižiūrėtojo), kitais žodžiais, kuomet jis nenusipirko teises (rinkti duokles sau), o renka (jas) valstybei, tuomet jam draudžiama naudoti smurtą prieš kitą žydą. Kodėl? Todėl, kad karalius (kuriam jis renka) yra gojus, nemokėjimas duoklės – tas pats, kas nemokėjimas skolų gojui, o tai būtent leidžiama, kaip mes jau matėme (vid. Įstatymas 37). Tai būtų, vienas žydas neturi versti mokėti kitą žydą. Bet kada įvardintas valdininkas (žydas) bijo, kad karalius sužino apie tai, tuomet jis gali panaudoti smurtą ir prieš kitą žydą.
Įstatymas 41.
Valstybiniai įstatymai turi būti vykdomi; čia, vienok, kalba eina tik apie tokius įstatymus, nuo kurių valstybė gauna pajamas. Bet ir tarp mokesčių įstatymų dera vykdyti ne visus, o tik tuos iš jų, kurie susieti su žeme (t. y. mokesčiams už žemę ir mokesčiams statiniams); kas gi liečia kitus duoklės ir akcizinius įstatymus, tai juos vykdyti nereikia. Žemės gi ir statinių mokesčių mokėti negalima, nes žemė priklauso valdovui, o jis gali paskelbti, kad leidžia mums gyventi savo žemėje ne kitaip, kaip jei mes mokėsime nekilnojamojo turto mokesčius.
Įstatymas 42.
Draudžiam žaisti su žydu žaidimus apgaudinėjant, t. y. apgaudinėti jį žaidžiant kortomis ar kaulais, ar kitais, kuriuose leidžiama šulerystė, todėl, kad visa tai plėšimas, o plėšti žydus draudžiama. Su akumu, gi, leidžiama žaisti į žaidimus apgaudinėjant.
Įstatymas 43.
Kada žydas pardavė ką nors akumui ir paėmė daugiau, negu reikėtų, o tada ateina kitas žydas pas akumą ir sako, kad pirkinys to nekainuoja užmokėtų už jį pinigų, ko pasekoje akumas atiduoda pirkinį atgal, tada antras žydas privalo sumokėti pirmam (pardavėjui) skirtumą tarp tikros vertės ir kainos, už kurią daiktas buvo parduotas akumui.
Lygiai taip pat: kada žydas paskolino akumui pinigus už didelius procentus, ir ateina kitas žydas pas akumą ir siūlo jam pinigus už mažesnius procentus, tuomet antras žydas yra raša (t.y.bedievis) ir turi padengti pirmam žydui visą tą perteklių, kurį jis prigyventų iš akumo, jeigu šis pastarasis nepaimtų pinigų pas antrą žydą.
Įstatymas 44.
Kada pagal įstatymą reikalaujama išnešti karaliui duoklę natūra (vynu, šiaudais ir pan.), ir koks nors žydas išsisuks nuo šios prievolės, o tuo pačiu kitas žydas įskųs jį, ko pasekoje jį privers sumokėti prievolę, tuomet žydas-skundikas privalo visus atimtus tokiu būdu natūralius produktus (ir, suprantama, kitus nuostolius, lygiai kaip ir galinčias būti baudas) padengti pirmajam žydui.
Įstatymas 45.
Net mūsų laikais leidžiama užmušti muzerį, t. y. žmogų, kuris giriasi, kad linkęs pranešti ant ko nors, ko pasekoje kaltinamasis gali būti nubaustas kūno bausme (pvz., kalėjimu) arba turtu (pinigine bauda), būtų tai ir nedaug pinigų. Jam pirma sako: “Nepranešk!”. Bet kada jis priešinasi ir kartoja: “O aš vis tik pranešiu”, tuomet ne tik leidžiama, bet skaitoma geru darbu užmušti jį, ir tas bus palaimintas, kas anksčiau kitų nukreips į jį mirtiną smūgį. O kuomet nėra laiko įspėti jį, tada leidžiama ir be perspėjimo nedelsiant jį užmušti.
Įstatymas 46.
Kada kas nors triskart skųsdavo žydą akumui, tuomet, nors jis ir žadėjo pasitaisyti ir ateityje nepranešinėti, vis gi dera ieškoti kelių ir priemonių, kaip jį išgyventi iš šio pasaulio. Išlaidas, išleistas jo pašalinimui, privalo sumokėti tie žydai, kurie gyvena (duotame) mieste (įvykio vietoje).
Įstatymas 47.
Kada žydo jautis užbadys akumo jautį, tuomet žydas neprivalo apdovanoti akumą už nuostolį, todėl, kad pasakyta Biblijoje (Išeitis ХХI, 35): “Jeigu kieno nors jautis užbadys jo kaimyno jautį ir kt.”, akumas gi ne kaimynas man ( artimojo prasme). Bet kada, atvirkščiai, jautis akumo subadė žydo jautį, tada akumas privalo atlyginti žydui nuostolius, todėl, kad jis akumas.
Įstatymas 48.
Kada Palestinoje laukai priklausė žydams, tai buvo draudžiama laikyti smulkius galvijus, todėl, kad, priešingu atveju, galėtų nukentėti artimas, idant tokie gyvuliai paprastai ieško sau maistą svetimuose laukuose. Vienok, Sirijoje, kaip ir visur, kur laukai žydams nepriklausė, kiekvienas žydas galėjo laisvai laikyti smulkius gyvulius. Priešingai, mūsų laikais, kada Palestinoje laukai jau nepriklauso žydams, leidžiama žydams laikyti smulkius galvijus taip pat kaip ir čia.
Įsakymas 49.
Laikyti piktą šunį, kuris kandžioja žmones, žydui draudžiama, jeigu šitas šuo nepririštas ant grandinės, bet tai turi galią tik ten, kur gyvena vieni žydai. Priešingai, kur gyvena ir akumai, ten žydui leidžiama laikyti piktą šunį (ne ant grandinės).
Įstatymas 50.
Nuo tų laikų kai Sanchedrionas ir šventykla (Jaruzalėje) nebeegzistuoja daugiau, mirties nuosprendžiai negali būti ištariami (Sanchedrionu, t. y. teisėjų aukščiausios tarybos), kaip tai buvo anksčiau. Rabinų gi teismas gali nuteisti mirties bausme tik pagal įstatymą 19. Nepriklausomai nuo to, be leidimo užmušti muzerį (vid. įst. 45), užmušimas ir be nuosprendžio rabinų buvimo yra geras darbas ir sekančiais atvejais:
а) Čia, visų pirma, nurodomas atvejis, kurio, dėl reikalavimo padorumo, mes pateikti negalime.
b) Žydas įvykdo gerą darbą, kada užmuša epikoresą. Epikoresu pripažįstamas laisvamanis, netikintis, patyčininkas ir pan., kuris neigia Izraelio mokymą ir puikuojasi savo netikėjimu, kaip ir tas, kuris tapo akumu. Kada žydas gali atlikti tokią žmogžudystę viešai,- lai įvykdo ją! Bet kada, dėl baimės prieš valstybines valdžias, to padaryti negalima, tada jis turi pagalvoti apie priemones kaip epikoresą paslapčia išgyventi iš pasaulio. Nors žydui ir netampa tiesiogine pareiga užmušti akumą, su kuriuo jis gyvena taikoje, vis tiktai jam vienok neleidžiama gelbėti akumą nuo mirties.
Įstatymas 51.
Gyvulys, užmuštas akumo arba žydo, kuris tapo akumu, turi būti žydų skaitoma kaip dvėseliena.
Įstatymas 52.
Žydui draudžiama pjauti gyvulį, kuriam dar nėra 8 dienų nuo gimimo. Ir kuomet ateis akumas parduoti žydui gyvulį ir ims įrodinėti, kad pastarajam jau sukako 8 dienos nuo gimimo, tuomet žydas neturi juo tikėti, kadangi akumai iš esmės melagiai ir apgavikai.
Įstatymas 53.
Draudžiama žydui imti nochrif (krikščionę) į žindyves, kada jis gali turėti žydę, todėl, kad prigimtis ir charakteris žindyvės paprastai pereina vaikui; nuo nochrif gi kūdikis kvailėja ir perima blogas savybes.
Įstatymas 54.
Rabinai uždraudė valgyti duoną, iškeptą akumo, arba bendrai ką nors, paruoštą akumo, arba gerti pas jį spiritinius gėrimus, nes iš čia gali atsirasti bendruomeniškai-draugiški santykiai. Tačiau, kur nėra žydo bulkininko, ten leidžiama pirkti ir pas bulkininką-krikščionį, bet tik ne pas privatų asmenį, nes tada jau nėra rimtos priežasties tokioms baimėms. Vis tiktai, žydui leidžiama laikyti „akumę“ (krikščionę) šeimininke, kuomet ši ruošia stebima, vadovaujama ir žydei būnant ir reiškia, ir jos bendradarbiavime.
Įstatymas 55.
Žydui neleidžiama prekiauti nešvariais daiktais (pavyzdžiui, kiaulėmis, daiktais iš krikščionių šventyklos ir pan., kaip mes pamatysime toliau), bet atimti jų iš akumo (t. y. neperkant, o paimant užmokesčio išgalvotos skolos) leidžiama, nes visuomet geras daiktas – nuglemžti ką nors iš akumo.
Įstatymas 56.
Kada žydas nupirko pas akumą indus, ar būtų jie iš metalo arba iš molio, tada jis turi juos švariai nuplauti, nes akumai (žydų supratimu) nešvarūs. Netgi kada žydas parduos akumui savo indus ir akumas atneš juos atgal, žydas privalo juos švariai išplauti, nes gi per akumo prisilietimą jie jau suteršiami. (Štai kokie nešvarūs sutvėrimai akumai!).
Įstatymas 57.
Draudžiama žydui gerti vyną iš butelio ar stiklinės, prie kurios lietėsi akumas, nes tokiu akumo prisilietimu vynas yra suterštas. (Šis įstatymas turi dar atskirą tikslą, – apsaugoti žydus nuo bendruomeninių santykių su krikščionimis.)
Įstatymas 58.
Žydui draudžiamas bet koks malonumas arba nauda, kurią jis galėtų turėti iš akumų šventyklos; taip, pavyzdžiui, jam negalima naudotis vaškinėmis žvakėmis, kilimais ar drabužiais, kuria šventikas buvo apsivilkęs pamaldose (ne tą, kurią jis paprastai vilki, kaip privatus asmuo), kad šitie daiktai jau pabuvojo akumo šventykloje, ar jau bendrai buvo naudoti.
Jam neleidžiama parduoti šventikui pamaldų giesmių knygas; parduoti gi pasauliečiams leidžiama; jeigu, vienok, žydas įveiks save ir nepadarys net nieko tokio, tai jis bus palaimintas. Toliau, žydui draudžiama skolinti pinigus statybai arba vidaus puošybai akumų šventyklos ir dar mažiau leidžiama prekiauti reikmenimis, kurie naudojami akumų šventykloje.
Be to neturi žydas duoti arba parduoti akumui vandenį, kai jam žinoma, kad šiuo vandeniu norima krikštyti. Be to jam draudžiama parduoti smilkalus, skirtus naudoti šventykloje. Kada, vienok, toje pačioje vietoje jau parduodami daiktai, kurie naudojami jo šventykloje, tuomet ir žydui leidžiama jais prekiauti, kad akumas neprasimanytų iš čia pinigų.
Net kada kas nors iš paminėtų daiktų, kuriuos žydai skaito nešvariais, sumaišyta tarp tūkstančio kitų daiktų tos pačios rūšies, ir tuomet draudžiama žydui koks nors pasitenkinimas ar nauda iš to tūkstančio daiktų. Jam, lygiu būdu, negalima išgauti kokios bebūtų naudos net iš pelenų tokių daiktų, lygiai kaip iš sudegusios akumų šventyklos.
Įstatymas 59.
Žydui draudžiama turėti malonumą ar naudą iš kokio nors kryžiaus ar religinio atvaizdo, kuriuos jis randa kaimuose, keliuose arba smulkiuose miestuose, nes jie išstatyti garbinimui ir nešvarūs žydui. Kada gi jis sutinka juos dideliuose miestuose, kur jie padaryti ne garbinimui, o tik papuošimui, tuomet jam nereikia taikyti įstatymo. Bet, iš kitos pusės, minimas draudimas galioja kiekvienam kryžiui, prieš kurį klaupia ant kelių.
Įstatymas 60.
Žydui griežtai draudžiami bet kokie malonumai arba nauda iš akumų šventyklos; pavyzdžiui, vasara vaikščioti jo šešėlyje, klausyti vargonų grojimo, arba žiūrėti nuostabų iš jo paveikslą su tikslu gėrėtis tuo.
Įstatymas 61.
Griežčiausiai draudžiama žydui statyti sau namą greta stabmeldžių akumų šventyklos. Bet kada jo valdoje jau yra toks namas, kuris stovi greta su paminėta šventykla, ir šis namas griūna, tada statant naują šventyklą žydas turi kiek atsitraukti nuo stabmeldžių šventyklos, o tarpą užpildyti žmogaus išskyromis.
Įstatymas 62.
Iš priklausančio akumų šventyklai turto (nekilnojamų dvarų, žemių, namų ir kt.) žydui neleidžiama turėti malonumą arba naudą, kada pajamos eina į dievo tarnystės tikslus. Tuomet gi, žydui neleidžiama turėti malonumą ar naudą, kada pajamos eina dievo tarnystės tikslams. Kada gi, vienok, pajamos naudojamos tiesiogiai dvasininkijos, tada žydui leidžiama gauti iš čia naudą, bet su sąlyga, kad jam tai nieko nekainavo.
Įstatymas 63.
Griežtai draudžiama žydui dalyvauti rinkliavose akumų šventyklai. Tarp kitko, tai galioja tik ten, kur šventykla savarankiškai valdo savo turtą ir, sektų, naudoja aukas ne kitaip, kaip sau. Kada gi dvasininkišku turtu tvarkosi pati valstybė, tada leidžiama dalyvauti rinkliavoje, kadangi, aukojant, galima sau galvoti, kad duodi būtent valstybei, o ji, neva, gali panaudoti aukas ir kitoms reikmėms.
Įstatymas 64.
Geras darbas, kad akumų šventyklas, kaip ir viską, jiems priklausantį arba jiems pagamintą, kiekvienas žydas, jei tai tik įmanoma stengtųsi sunaikinti ir sudeginti, o pačius pelenus išsklaidytų prieš visus vėjus arba mestų į vandenį. Toliau, kiekvienam žydui yra keliama prievole išrauti su šaknimis kiekvieną akumų šventyklą ir, bet kuriuo atveju, duoti joms gėdingus pavadinimus.
Įstatymas 65.
Žydui, kuris ką nors tvirtina prisiekdamas akumų šventyklos (krikščionių bažnyčios) vardu, dera duoti 33 lazdos smūgius; taip ir bendrai draudžiama tarti tokios šventyklos vardą; jo atžvilgiu turi būti naudojami tik gėdingi šaukiniai(vardai). Net ir pačias akumų šventes negalima vadinti jų savais vardais, su išimtimi, nebent tų, kurios vadinamos žmonių vardais (pavyzdžiui, šventė Petro ir Povilo, Anriaus ir t.t.).
Žydui leidžiama tyčiotis iš akumų, sakant: „ te padeda tau tavo Dievas!“ arba „te palaimina Jis tavo darbus!“. Tuo pačiu žydas galvoja sau: Dievas akumų, t.y.- žydo akyse-stabmeldžių, negali padaryti nieko, reiškia, ir akumas nebus palaimintas (iš čia aišku, kad žydo palinkėjimas akumui palaimos yra tik pajuoka ir pasityčiojimas).
Įstatymas 66.
Žydui draudžiama duoti paskolą akumui arba išviso su juo turėti reikalų prieš tris dienas iki vienos iš jo (akumo) švenčių, todėl, kad akumas galėtų tokiu būdu suteikti sau malonumą per šventes. Vienok, už aukštus plėšikiškus procentus skolinti akumui leidžiama, kad pats malonumas būtų jam nemielas, dėl gresiančių negandų atsiskaitant.
Įstatymas 67.
Draudžiama žydui dovanoti akumui dovanas per vieną iš jo (akumo) švenčių: leidžiama gi tai, tik kada jis žino, kad akumas – netikintis. Lygiai taip pat, žydui draudžiama imti dovanas iš akumo per jo šventę. Bet kada žydas bijo, kad per jo atsisakymą neįvyktų blogų pasekmių, tada jis gali priimti, bet po to paslapčia išmesti dovaną.
Diena, per kurią akumai gauna naują karalių (diena įžengimo į sostą arba išrinkimo), žydams reikia skaityti lygia su įprastinėmis akumų šventėmis (t. y. žydai neturi dovanoti jiems dovanas arba vykdyti su jais gešeftus, nebent jei jie turi galimybę sėkmingiau apgauti akumus ir pan.).
Įstatymas 68.
Draudžiama žydui akumo šventės metu eiti pas jį į namus, kad nebūti priverstam su juo sveikintis. Bet kada akumas papuola žydui gatvėje, tuomet leidžiama su juo sveikintis, vienok priverstiniu būdu, iš padilbų (originaliame tekste sakoma: su silpnomis lūpomis ir sunkia galva).
Įstatymas 69.
Žydui, be abejonės, uždrausta atsakyti akumui linkėjimu „taika(pasaulis) su tavimi!“ ar kuo nors panašiu (kadangi žydai galvoja, kad tam atiteks taika(pasaulis), kam į jo sveikinimą atsako teiginiu:„taika(pasaulis) su tavimi!“). Sutinkamai su tuo, žydui įteigiama, kad kada jis pamatys akumą, tai privalo pirmas nusilenkti, kad akumas nesuspėtų pirmas gi jo pasveikinti ir nepriverstų žydo atsakyti, o išeitų, įtakoti tai, ką Dieve apsaugok, kad akumas gautų palaiminimą.
Įstatymas 70.
Skaitoma geru darbu, kada žydas laikosi atokiau nuo akumų šventyklos, kraštiniu atveju per 4 alkūnes (pvz., kada jo kelias praeina šalia). Sutinkamai su tuo, gana griežtai draudžiama palenkti galvą prieš įvardintą šventyklą; pavyzdžiui, kada pašina įsmigo į koją, arba kada nukrito ant žemės jo pinigai, taip kad jis priverstas pasilenkti. Tuo atveju jis privalo pasisukti į šventyklą nugara. Kada prie vandens šaltinio kiaurymės yra krikščioniški atvaizdai arba simboliai, tada žydui draudžiama iš čia gerti, todėl, kad tai atrodytų, tarytum, lenkdamasis prie kiaurymės jis norėtų pabučiuoti atvaizdą ar simbolį.
Įstatymas 71.
Žydui draudžiama nuimti kepurę prieš karalius arba šventikus, pas kuriuos ant drabužių yra kryžius arba kurie nešioja jį ant krūtinės, kad nepasirodytų, neva jis lenkiasi prieš kryžių. Vienok, kad nepažeisti išorinio padorumo, jam reikia nusiimti savo galvos apdangalą anksčiau, kol jis pamatys įvardintus žmones (reiškia ir kryžių), arba jis turi, tarytum atsitiktinai, jiems dalyvaujant, numesti pinigus ir pasilenkti, kad juos pakelti (jo elgesys, reikštų, turi turėti vaizdą, tarytum jis rodo tokiam asmeniui savo pagarbą, iš tikrųjų jis turi visai kitą siekį).
Įstatymas 72.
Draudžiama žydams kvartale ar gatvėje, kur jie gyvena, išnuomoti ar parduoti namus trims akumams, kad neprieitų iki to, kad kvartalas ar gatvė taptų krikščioniškais. Pardavimas namo vienam ar dviem akumams anksčiau buvo leidžiama su tikslu, “kad šie namai tarnautų grūdų sandėliams, o ne gyvenimui, nes kitaip akumai juose imtų laikyti savo stabus. Vienok, dabar, kada tokio atvejo jau beveik nebūna, žydams leidžiama išnuomoti arba parduoti namus vienam ar dviem akumams ir gyvenimui.
Įstatymas 73.
Skaitoma didele nuodėme padovanoti ką nors akumui. Visgi, vardan taikos, neturtingiems tarp akumų leidžiama duoti išmaldą, lankyti jų ligonius, atiduoti mirusiems paskutinę skolą ir raminti mirusiojo gimines, tam gi, kad akumai galėtų pagalvoti, kad žydai jiems draugai, taip kaip jie išsako dalyvavimą.
Įstatymas 74.
Draudžiama žydui girti akumą jam esant, pavyzdžiui sakant „koks gražuolis!“(kuomet tai žmogus gražios išorės); bet tūkstantį kartų griežčiau draudžiama šlovinti jo dorovingumą, pavyzdžiui, sakant: „koks jis geras žmogus!” arba “koks jis mokintas!” arba “koks jis protingas žmogus!” ir t.t. Kada, vienok, giriant akumo kūnišką grožį, žydas atiduoda pagarbą Dievui už tai, kad jis sukūrė tokį gražų tvarinį, tuomet tai leidžiama, todėl, kad žydas gali girti Dievą ir vardan gyvulio grožio, tai reiškia ir akumo“.
Įstatymas 75.
Žydui draudžiama dalyvauti akumo vestuvių pokylyje, net kada yra galimybė paimti su savim savo valgius ir savo liokajų (t. y. valgyti košeriškai), todėl, kad iš čia galėtų rastis visuomeniškai-draugiški santykiai (ko žydas turi vispusiškai vengti); bet kada akumas siunčia žydui į namus gyvą paukštį arba ką nors papjautą žydo, tada leidžiama žydui pavalgyti iš jo savo namuose.
Įstatymas 76.
Draudžiama žydui atiduoti savo vaiką į krikščionišką mokslo įstaigą arba pas meistrą-krikščionį mokytis kokio-nors amato, todėl, kad akumai (krikščionys) sugundytų jį blogiui. Tuo pačiu žydas niekada neturi likti su akumu vienumoje, todėl, kad akumai kraugeriški. Kada žydas ir akumas eina laiptais aukštyn arba žemyn, tada pirmu atveju žydas turi stengtis būti pirmas, o antruoju paskutinis (tai yra visada aukščiau krikščionio), o tai akumas galėtų užmušti žydą, jei jis būtų žemiau. Toliau, žydui negalima lenktis esant akumui, nes kitaip akumas galėtų nukirsti jam galvą. Lygiu būdu, draudžiama žydui kalbėti teisybę, jeigu akumas klausia, kur jis eina, kad akumas neprisėlintų prie jo ir neužmuštų jo.
Įstatymas 77.
Draudžiama žindyvei žydei maitinti vaiką akumą, netgi tuomet jei jo nekrikštyja, todėl kad ji tuo padėtų išauginti akumą. Tik tuomet kai ji jaučia stiprius skausmus nuo pieno pertekliaus, kuris gali jai pasidaryti žalingu, tuomet tai leidžiama. Taip pat draudžiama žydui mokinti akumą kokio nors amato, kuriuo jis galėtų prasimaitinti.
Įstatymas 78.
Draudžiama žydui gydytis be užmokesčio pas akumą gydytoją arba vaistininką, nes, reikia manyti, kad tuo atveju gydytojas arba vaistininkas nunuodytų jį; už mokestį gi leidžiama naudotis akumu kaip gydytoju arba vaistininku, kadangi pastarasis tuomet pasisaugos nuodyti žydą, kad nepakenkti savo reputacijai.
Įstatymas 79.
Leidžiama žydui, gyvenimui pavojingos ligos atveju, naudotis nešvariu (t. y. tuo, ką pagal įstatymą jis skaityti nešvariu ir naudojimas ko bendrai griežtai draudžiamas), kada jis galvoja, kad gali laukti iš čia pagijimo. Bet ir tuo atveju lieka neleidžiamu naudoti savo pagijimui to, kas priklauso (žydiškumo supratimu) prie paties nešvariausio, o būtent – akumų šventyklai (krikščionių bažnyčiai).
Įstatymas 80.
Griežtai draudžiama žydui duoti akumui kirpti jo plaukus (ant galvos ar barzdos), todėl kad akumas galėtų perpjauti jam gerklę. Tai leidžiama tik tuomet, kuomet dalyvauja keletas žydų, arba kada prieš jį yra veidrodis, kad tuoj pat pastebėti piktą kėslą akumo perpjauti jam gerklę ir kuo greičiau pabėgti.
Įstatymas 81.
Žydui neįeina į tiesioginę pareigą užmušti akumą, su kuriuo jis gyvena taikoje; vienok gi griežtai draudžiama netgi tokį akumą gelbėti nuo mirties, pavyzdžiui, jei šis, pastarasis, įkristų į vandenį ir žadėtų visą savo turtą už išgelbėjimą. Toliau, draudžiama žydui gydyti akumą net už pinigus, išskyrus tą atvejį, kada galima baimintis, kad, to pasekoje, pas akumus atsiras neapykanta prieš žydus. Tuo atveju leidžiama gydyti akumą ir veltui, kada žydui negalima išvengti gydimo. Dar leidžiama žydui bandyti ant akumo, ar atneša vaistai sveikatą ar mirtį? Pagaliau, žydas tiesiogiai privalo užmušti tokį žydą, kuris apsikrikštijo ir perėjo pas akumus, ir jau, žinoma, pačiu griežčiausiu būdu draudžiama gelbėti tokį žydą nuo mirties.
Įstatymas 82.
Griežtai draudžiama žydui skolinti pinigus kitam žydui už procentus (ypač už didelius procentus); ir, atvirkščiai, už lupikiškus procentus leidžiama skolinti pinigus akumui arba žydui, kuris pasidarė akumu, todėl kad Šventame Rašte pasakyta: “Tu privalai leisti gyventi tavo broliui kartu su tavimi”. Bet akumas nesiskaito broliu.
Įstatymas 83.
Draudžiama žydui įsisavinti sau akumų gyvenimo būdą; atvirkščiai, jis privalo dėti visas pastangas tam, kad skirtis nuo jų, pvz., drabužiais, plaukų nešiojimu, namų apyvokoje ir t.t. Mažiausiai gi viso leidžiama jam nešioti tokius drabužius, kurie savyje turi ką nors specifiškai krikščioniška (su kryžiais ir taip panašiai). Bet kada kai kurie krikščionių luomai turi ypatingus drabužius, pvz., gydytojai arba amatininkai, tada ir žydų gydytojui arba amatininkui leidžiama dėvėti tokius, jeigu, to dėka, jis gali greičiau prisigyventi pinigus.
Įstatymas 84.
Pas žydus gyvuoja įstatymas, pagal kurio jėgą, žinomu laiku, jie turi atlikti apsivalymą (vid. kn. Levit 12), per apsiplovimus vandeniu. Kada, pradėję šiuos apsivalymus, jie sutiks ką nors nešvaraus ar sukeliančio pasišlykštėjimą, arba akumą, tuomet jie turi atlikti apsivalymą iš naujo, nes vien tik vaizdas nešvaraus daikto arba akumo, be jokio susilietimo su juo jau suteršia.
Įstatymas 85.
Kada žydas pavogė ką nors iš akumo, bet prieš teismą tai neigia, ir jį nori prisaikdinti, tada kiti žydai, kurie žino apie vagystę, privalo, tarpininkų vaidmenyje paplušėti, kad privesti bylą iki taikos sutarties tarp žydo ir akumo. Kada gi tai nepavyksta, o žydui, tarkim jis nenori pralošti bylos, išsisukti nuo priesaikos neįmanoma, tuomet jam leidžiama prisiekti melagingai, o dvasioje šitą melagingą priesaiką sunaikinti, galvojant sau, kad jam nebuvo galima kitaip pasielgti. Vienok, šis įstatymas išlaiko galią tik tuo atveju, kada akumas neturi lėšų sužinoti apie vagystę kitu būdu; kuomet gi jis gali sužinoti apie ją kitaip, tada žydui negalima duoti melagingą priesaiką, kad nesuteršti Dievo Vardo.
Yra taisyklė, kad tuo atveju, kada žydui gresia kūniška bausmė, jam leidžiama prisiekti melagingai, net kada jį galėjo demaskuoti priesaikos sulaužyme, ir kada (to pasekoje) pats Dievo Vardas gali būti suterštas. Ten gi, kur gresia tiktai piniginė bauda, ten priimti melagingą priesaiką leidžiama ne kitaip, kaip su sąlyga, kad demaskavimas žydo akumams neįmanomas, ir kad (tai būtų) Dievo Vardas nebus nesuterštas.
Įstatymas 86.
Draudžiama žydui duoti išmaldą arba skolinti ką nors tam, kas atmeta nors tik vieną įstatymą, o tuo labiau tokiam žydui, kuris pasidarė akumu, todėl, kad žydas neprivalo duoti šiam renegatui gyventi. Tarp kitko, duoti išmaldą akumui leidžiama, kad nekiltų neapykanta prieš žydus.
Įstatymas 87.
Žydui griežtai draudžiama priimti išmaldą iš akumo, todėl kad, žydų supratimu, palaiminamas tas Dievo, kas paaukos cedakui, t. y. išmaldą žydui. Sektų, būtų palaimintas ir akumas, jeigu žydas priimtų jo išmaldą (žydai būtent mano, kad krikščionys dar vis egzistuoja būtent todėl, kad per juos nukrisdavo kažkas ir žydų daliai; o jeigu žydai atimtų iš jų ir šitą galimybę, tai jie greitai sudužtų kaip „trapūs indai“ t. y. žūtų galutinai) Todėl kada karalius arba kitas valdovas iš gojų (krikščionių) siunčia žydams pinigus padalinti skurdiesiems tarp žydų, tuomet nors ir negalima grąžinti tai atgal, kad neįžeisti karalių, bet negalima ir dalinti jų neturtingiems tarp žydų, tuomet nors ir negalima grąžinti juos atgal, kad neįžeisti karalių, bet negalima ir išdalinti jų neturtingiems tarp žydų, o dera tyliai atiduoti juos neturtingiems tarp krikščionių.
Kada gi valdovas dovanoja ką nors sinagogai, tada leidžiama priimti tai, kadangi ištekantis iš čia palaiminimas ne taip svarbus. Vienok, iš žydo, pasidariusio krikščioniu, negalima priimti ir to.
Įstatymas 88.
Santuokos tarp akumų neturi rišančios jėgos, t. y. jų bendras gyvenimas tas pats, kas arklių kergimas. Todėl jų vaikai neturi su gimdytojais jokių žmogiškai-giminingų ryšių, o kada gimdytojai ir vaikai pasidarė žydais, tai, pvz., sūnus gali susituokti su savo tikra motina. Tarp kitko, rabinai pasisakė prieš taikymą šios taisyklės gyvenime, „kadgi akumai, priėmę žydiškumą, nekalbėtų, kad akumai dievobaimingesni už žydus, nes pas juos (akumus) neleidžiama sūnui tuoktis su motina.
Įstatymas 89.
Pas žydus gyvavo įstatymas: “nuimant duoną palikti ką nors laukų pakraščiuose arba nenuimti visai kažkurios dalies varpų laukuose, neturtingiems iš žydų“. Bet nuo tų laikų kada žydai išsklaidyti tarp akumų, ir jų laukai guli tarp laukų akumų gi, vis tiek visa tai draudžiama, nes (liekant ankstesnei tvarkai) galėtų rinkti varpas ir neturtingi iš akumų.
Įstatymas 90.
Tarp 24 atvejų, kuriais rabinas būtinai prakeikia žydą, yra ir pastarieji du, visai neabejingi krikščionims:
а) Siūlydamas parduoti savo žemės sklypą akumui, žydas, kada pas jį kaimynas irgi žydas, privalo išduoti šiam pastarajam raštišką įsipareigojimą tame, kad prisiima atsakomybę už nemalonumus, kurie tam žydui gali atsirasti dėl tokio naujos kaimynystės. Jeigu prisiimti tokios atsakomybės jis nepanorės, tai rabinas privalo jį prakeikti, t. y. pašalinti iš bendruomenės.
  1. b) Antras atvejis mūsų jau pateiktas įstatyme 21.
Įstatymas 91.
Jei žydui esant miršta kitas žydas, tai tuo momentu, kada siela išsiskiria su kūnu, jis privalo sielvarto ženklan nuplėšti gabalėlį savo drabužio, net jei mirštantis buvo nusidėjėliu. Bet kada jis dalyvauja mirštant akumui arba žydui, pasidariusio akumu, tada ši liūdesio išraiška draudžiama, todėl kad žydas turi džiaugti šiuo įvykiu.
Toliau, draudžiama žydui atiduoti paskutinę pagarbą akumui, pavyzdžiui, lydėti jo palaikus iki kapo arba sakyti atsisveikinimo kalbą, ir tik ten tai leidžiama, kur tai įvyksta taikos ir ramybės vardan.
Įstatymas 92.
Draudžiama žydų šventikui (vid. įst. 5) liesti mirusį žmogų arba net būti jo name, kur yra mirusysis. Vienok kaip „žmogų“ reikia skaityti tiktai žydą, kadangi knygoje Skaičiai 19:14 pasakyta: „Jeigu žmogus mirs palapinėje, tai bet kuris, kas įeis į palapinę, nešvarus“. Įeiti gi į namus, kur mirė akumas, žydų šventikui leidžiama, todėl kad į akumus turi būti žiūrima ne kaip į žmones, o kaip į gyvulius.
Įstatymas 93.
Kada pas žydą akumas ar akumė dirba kaip tarnai, ir kas nors iš jų jo namuose numirs, tuomet draudžiama kitam žydui raminti jį dėl mirties atvejo, kaip dėl žmogaus mirties; bet jis pilnai gali pasakyti : “Te atlygina Dievas tau tavo nuostolį”, kaip sako žmogui, pas kurį nugaišo jautis ar asilas.
Įstatymas 94.
Griežtai draudžiama žydui dovanoti dovanas akumui jo Naujųjų Metų proga, nes akumai skaito tai laiminga lemtimi naujiesiems metams, ir tuo džiaugiasi. Bet kada žydui neįmanoma išvengti šio papročio, tada jis turi išsiųsti savo dovanas iš anksto. Jeigu visgi, dėka to, kad jis siunčia jas ne pačią švenčių dieną, o anksčiau, jis užtraukti ant savęs nemalonę arba nuostolius, tai jam leidžiama dovanoti dovanas ir per pačius Naujuosius metus.
Įstatymas 95.
Griežtai draudžiama žydams išniekinti savo kapines, t. y. atlikti čia žinomus poreikius arba leisti ten akumus. Bendrai gi, jokiu būdu neleidžiama žydams turėti kokį nors malonumą ar naudą iš žydų kapinių; bet kada žydų kapinių žemė priklauso akumui, tuomet leidžiama parduoti galinti būti gaunamą iš kapinių pelną (pvz. žolę arba medžius), kad iš pajamų iš lėto įsigyti ją į savo nuosavybę, nes nešlovė mirusiems izraelitams ilsėti akumų žemėje.
Įstatymas 96.
Kuomet akumas (krikščionis) veda akumę (krikščionę) arba kada žydas, priėmęs krikščionybę, tuokiasi su žyde, taip pat pasidariusia krikščione, tuomet jų santuokos neturi įstatymo galios. To pasekoje, jei akumas ar akumė tapo žydais, tai jiems leidžiama iš naujo tuoktis, nereikalaujant iš jų skyrybų, nors ir iki to jie būtų gyvenę dvidešimt metų drauge, todėl, kad vedybinis akumų gyvenimas turi būti vertinamas kaip paklydimas.
Įstatymas 97.
Griežtai draudžiama mušti savo artimą žmogų (t.y.žydą), net jei jis būtų paskutiniu nusidėjėliu. Ir kas suduos savo artimam žmogui, tas skaitomas raša, t. y. bedieviu, ir turi būti prakeiktas iki tada, kol neišprašys atleidimo iš savo artimo. Vienok, artimu privalu skaityti tik žydą, mušti gi akumą nesudaro jokios nuodėmės. Toliau, kada akumas pasidarė žydu ir kitas žydas suduos jam, tuomet kaltininkas turi atlyginti už nuostolius (už gydymą), bet nėra prakeikiamas, o pats poelgis nelaikomas tokia kalte, kaip jei jis suduotų prigimtinį žydą.
Įstatymas 98.
Kada žydas vedė akumę, tuomet jam dera duoti 33 smūgius ir santuoka skaitoma negaliojančia, o Bef-dinas (rabino dalyvavimas) privalo, virš to, privalo jį prakeikti. Net tada kada žydas vedė žydę, ir jei ši tapo akume, jam leidžiama paimti į žmonas kitą, be prieš tai vyksiančių skyrybų, kadangi į akumus turi būti žiūrima ne kaip žmones, o kaip į arklius.
Įstatymas 99.
Kada pas žydą numirs jo šeimos narys, dėl kurio dera liūdėti, tada, laike septynių dienų, jam negalima palikti savo namo ir net (savo namuose) negalima užsiimti reikalais su tikslu pelnytis pinigus. Bet kada jam pasirodo atvejis lupikauti su akumu, tada leidžiama išeiti iš namų ir nutraukti gedulą, nes tai – geras darbas, kurio praleisti nedera, nes ateityje gali ir nebūti panašaus atvejo.
Įstatymas 100.
Kiekvienas žydas privalo vesti dėl pratęsimo ir padauginimo žmonių giminės. Todėl jis turi paimti sau žmoną, nuo kurios jis dar gali turėti vaikų, vadinasi, ne seną ir bendrai ne tokią, kuriai tai beviltiška. Tiktai kada žmona turi pinigus, ir jis nori vesti ją dėl pinigų, tada tai leidžiama, ir Bef-din (rabinų dalyvavimas) ne turi teisės uždrausti vesti net tokią, nuo kurios jis jau nebegali turėti vaikų.
Kada pas žydą jau yra vaikai, nors ir neteisėtai gimę ar puspročiai, tada jis įvykdė pareigą dauginti žmonių giminę. Bet kada jo vaikai akumai, pavyzdžiui, kada jis buvo akumas ir turėjo vaikų, po to perėjo į žydiją, vaikai gi liko akumais, tada jis neįvykdė savo pareigos tęsti ir dauginti žmonių giminę, todėl, kad akumų vaikai negali būti lyginami net su neteisėtai gimusiais arba su žydų kilmės idiotais.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą