Aleksėjus Sachninas (Алексей
Сахнин) pabėgo iš Maskvos į švedų valdovo prieglobstį
po riaušių Bolotnoje aikštėje. Nusišypsojo jam sėkmė. Būtent
tokį rusų disidentą norėjo pamatyti švedai: jaunas, išsilavinęs,
kairiųjų pažiūrų žurnalistas, idėjinis Rusijos vadovybės
priešininkas. Sutiko jį švedai širdingai, suteikė
politinį prieglobstį.
Jis tapo dažnu tv svečiu, davė jam laikraštyje „Aftonbladet“
švediškoje „Komsomolkėje“ kolonėlę. Pinigus, uždarbį,
butą, pagarbą. Gyvenk ir džiaukis, demaskuok sau pamažu Rusijos
valdžią. Bet čia 2014 metų Ukrainos krizė.
O Aleksėjus, jeigu jūs nesupratote, kalba, ką galvoja. Ir
vietoj to, kad pasmerkti Rusiją už Krymą, pasmerkė Aleksėjus
visiems girdint – Kijevo chuntą už jos fašistines tendencijas,
už jos meilę Banderai, už rusų persekiojimą. Ir bendrai: Krymas
norėjo į Rusiją.
Ir sulig tuo pasibaigė jo lengvas linksmas gyvenimas. Išvarė jį
iš TV ir iš laikraščio, uždarė visus kanalus.
O laikraštyje „Aftonbladet“ paskelbė apie jį didelę
medžiagą. Kad antai, Aleksėjus Sachninas nėra politinis
emigrantas, bet užmaskuotas Putino agentas. Jis apsimetinėjo Putino
priešininku, bet čia atsiskleidė. Medžiagą apie Sachniną parašė
kitas rusų emigrantas-disidentas Egoras Putilovas.
Ir tada korta krito Putilovui. Atsivėrė vakansija švedų
radijuje rusų kalba – pretendentais tapo Sachninas ir Putilovas.
Sachninui – Putino agentui – namolio, o Putilovui – sveiki
atvykę. Paėmė Putilovą ir „Aftonbladed“ kolonėlę rašyti,
kur anksčiau Sachninas rašė. Pasisako jis už Kijevą ir prieš
Maskvą, ir visi patenkinti.
Praėjo dveji metai. Per tą laiką Švedija ėmė priiminėti
milžiniškus pabėgėlių srautus iš Artimųjų Rytų. O Putilovas
parašė straipsnį prieš pabėgėlius. Neva, tarp jų gali būti
atsiųstų Islamo valstybės teroristų. Atnešė jis straipsnį į
„Aftonbladet“, perskaitė vyriausias redaktorius ir atsakė:
„Straipsnis įdomus, bet apgailestauju, laikraštyje nėra vietos.
Ir artimiausiais metais nenusimato“.
Sugedo Putilovo nuotaika, sėdo jis už stalo, ir parašė
straipsnį kita pavarde, su kvietimu priiminėti kuo daugiau
pabėgėlių. Ir štai stebuklas – šiam straipsniui atsirado
laikraštyje vietos. Čia Putilovas jau savo vardu pasisakė prieš
šitą straipsnį – ir prieš laikraštį, kuris nepripažįsta
nuomonių pliuralizmo. Kilo gyva polemika.
Šios polemikos metu susitiko Putilovas su vyriausiu redaktoriumi,
ir tas jam rusiškam balamutui išaiškinti gyvenimo prasmę. Žinai,
mes visi skaitom, kad pabėgėliai – tai dievo pirštas ir maras,
bet rašyti apie tai negalima, yra nurodymas.
O Putilovo kišenėje buvo diktofonas, ir jis vyriausiojo
redaktoriaus nuoširdžius žodžius įrašė, o po to paskelbė.
Atsakydamas į tai laikraštis jį pavadino fašistu-rasistu, o tuo
pačiu padarė ir Kremliaus agentu.
Mane nenustebino ši istorija. Pasaulyje senai pasibaigė žodžio
laisvė. Visi laikraščiai – ir JAV, ir Švedijoje, ir
Prancūzijoje rašo vieną ir tą patį su nedideliais skirtumais
regimam laisvės pojūčiui. Visi (ir konkrečiai „Aftonbladet“)
prieš Trampą ir už Klinton, visi už pabėgėlių ir migrantų
priėmimą, ir kuo daugiau, kuo daugiau, visi už vienos lyties
santuokas, visi už Kijevą ir už Sirijos teroristus, visi prieš
krikščionių tikėjimą ir Rusiją. O kas su jais nesutinka, tas
homofobas-rasistas-Kremliaus agentas.
Ir tiktai rusų disidentai to dar nesuprato. Jie vis dar galvoja,
kad ką nors domina jų nuomonė. Ji domina, jeigu ji sutampa su
užsakymu, o kitaip – kam ji reikalinga? Už laisvamanystę –
nemaitina.
Aš pats buvau kvailiu-disidentu
jaunystėje. Pasisakydavau už socializmą su žmogišku veidu, - ir
Tarybų Rusijoje, ir dirbdamas Bi Bi Si Londone. Užstojau už
diskriminuojamus – Rusijoje – žydus, o Izraelyje –
palestiniečius. Ir, žinoma, įrašė mane į tarybinius/ arabiškus
šnipus. Todėl kad rusiškas tiesumas užsienyje nesuprantamas, ir
atrodo geriausiu atvejų pamišimu, jeigu ne priešišku aktu.
Todėl Rusijoje geriau. Čia, rusiškame šaltyje, dar išliko
žodžio laisvė. Nori – girk, nori – peik. Bet čia ir mamutai
vėliausiai išmirė.
Vertė Algimantas Lebionka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą