2018-02-23

Merkel: ЕS lėšos turi būti susietos su migrantų priėmimu. Višegrado šalys su tuo kategoriškai nesutinka. Viršūnių susitikimas Briuselyje. Grybauskaitės pasisakymas


Angela Merkel siūlo, kad ES šalių finansavimas būtų siejamas su šalių pasirengimu priimti imigrantus iš trečių šalių. Vasario 22 dieną Vokietijos kanclerė pareiškė, kad pergyvena dėl „bendraeuropinių vertybių“, kurios jos nuomone turi būti bloko pagrindu. Bundestage ji pasakė, kad „solidarumas negali būti gatve su vieno krypties eismu“.



Komisaras ES biudžetui Giunteri Etingeris pakartojo Merkel žodžius ir pasakė dienraščiui SZ pareiškė, kad Vengrija ir Lenkija turi gerbti bloko „vertybes“ arba neteks finansavimo.

Etingeris pabrėžė, kad Briuselis turi pasakyti šalims, atsisakančioms priimti migrantus iš Artimųjų Rytų ir Afrikos: „mes mažinsime investicijas, jeigu jūs tęsite šį kursą“.

Eurokratas pareiškė, kad blokas privalo nusiųsti aiškų signalą konservatyvioms šalims, kad „mes būsime pasirengę solidarumui“ ir pademonstruosime ištikimybę vertybėms ir teisės viršenybei“.

„Alternatyva Vokietijai“ bendrapirmininkis Aleksandras Gaulandas dėl idėjos susieti ES fondus su imigrantų priėmimu iš trečiojo pasaulio „politiniu šantažu“. Jis pasakė: „Šalys pačios nori spręsti, ką jos priima. Nėra nacionalinio muito multikultūralizmo atžvilgiu“.

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas savo ruožtu pasakė: „Vengrija tik reiškia solidarumą su vakarų Europos lyderiais, kurie nori išgelbėti savo šalis ir jų krikščionišką kultūrą.

Orbanas, be to, pareikalavo iš ES kompensuoti bent pusę pasienio tvoros statybos išlaidų. Tvora Vengrijai kainavo pusę milijardo eurų. Jis pasakė: „Mes giname ne tiktai save, bet ir Europą“.

Išėjus Didžiajai Britanijai, ES biudžete atsiras 10 milijardų eurų „skylė“. Aštrėja prieštaravimai tarp valstybių. Tai ir sukėlė Merkel norą iš Višegrado valstybių atimti paramą, bandant ją susieti su nelegalių imigrantų paskirstymu.

Pinigų reikia gynybai, migracijai stabdyti, kovai su teroru. Vien sienų apsaugai septyniems metams reikia papildomai nuo 20 iki 25 milijardų eurų.



Lenkijos URM ministro pavaduotojas Konradas Šimansks dienraščiui die Welt pasakė, kad Vokietijos siūlomas susiejimas ES lėšų su imigrantų priėmimu yra klaida ir tai sukels politinę krizę Europoje.
Lenkijos diplomatas pažymėjo: „Niekada mes neleisim anuliuoti mūsų kompetencijas kontrolės užsienio sienų ir migracijos“. Jo žodžiais, Lenkija nepalaikys tokio susitarimo, net jei jis bus priimtas balsų dauguma. Konrado Šimanskio pasisakymas Vokietijoje sukėlė audrą nepasitenkinimo, rašo Piotras Cywinski wPolytice.

Jis konstatuoja, kad Merkel labos apie ES valstybių solidarumą turi savotišką atspalvį ir pažymi, kad Merkel atidarė ES sienas islamo migrantams, be jokių konsultacijų, autoritariškai pažeisdama buvusias taisykles, išprovokavo populistinių partijų populiarumo augimą. Dabar Merkel bando savo imigracijos politikos kardinalias klaidas, su tragiškomis pasekmėmis, perdėti ant pečių kitoms šalims, tarp jų ir Lenkijai, kurios nenori kartoti jos klaidų.


Neeilinis viršūnių susitikimas Briuselyje


Austrijos Krone informuoja apie šiandien įvykusį viršūnių susitikimą Briuselyje. Austrijos kancleris Sebastianas Kurz pasakė: „Solidarumas daugiau, negu pabėgėlių priėmimas“. Mūsų tikslas, kad sustabdyti žmones prie išorės sienų, o ne nuolatos svarstyti apie jų paskirstymą“.

Austrija, Lietuva ir Liuksemburgas skeptiškai įvertino Merkel siūlymus. Lenkija atsisakė priimti pabėgėlius.

Krone cituoja Dalią Grybauskaitę, kuri pasakė, kad struktūriniai fondai yra skirti gyvenimo sąlygų išlyginimui, o „ne kam nors kitam“. Jai pritarė Liuksemburgo premjeras Xavier Bettel . „Kas bus nubaustas? Ne vyriausybės, o piliečiai. Galiausiai bus nubausti studentai ir valstiečiai“, - pasakė jis.

Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris pasakė, kad „nebus naujo Europos suskaldymo.“ „Aš nenoriu naujo Europos suskaldymo, to pas mus pakanka“, - pasakė jis.



Ar čia jau pabaiga, ar pabaigos pradžia?




Lietuvos herbo ir vėliavos išniekinimas vasario 17 dieną – ar čia kelio pradžia, kurį jau nuėjo Vokietija, naikindama valstybę ir vokiečių tautą?

Į Lietuvą atvykę Bundestago deputatai Christian Wirth ir Nicole HöchstPressJazz pokalbiuose“ pasakė, kad jų kolegos ima kaukti, kai iš parlamento tribūnos išgirsta sakant „Vokietija“ ar „vokiečių tauta.“ Ar mes irgi žengiame tuo keliu? Manau, kad žengsime, jei laiku nepažabosime valstybės simbolių niekintojų, kaip tai numato Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas.



Vasario 20 dieną aš kreipiausi į Lietuvos Generalinį prokurorą, prašydamas nubausti vandalus, vasario 17 dieną išniekinusius mūsų Valstybės herbą ir vėliavą.

Vaida ir Kazimieras Juraičiai sukūrė video, kuriame aš pasakoju apie mano pareiškimą Generaliniam prokurorui, kodėl yra tokia kategoriška mano reakcija į šį vėliavos ir herbo išniekinimą. Aš noriu kiek plačiau išvystyti video siužete pradėtą temą.

Negali taip būti, mano nuomone, kad dvi, kaip minimum, mokslų daktarės nesuprato, kad jos daro nusikaltimą, numatytą baudžiamajame kodekse.

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas sako:

127 straipsnis. Valstybės simbolių išniekinimas.

Tas, kas viešai nuplėšė, sudraskė, sulaužė, sunaikino, subjaurojo ar kitaip išniekino Lietuvos valstybės vėliavą ar herbą arba viešai pasityčiojo iš Lietuvos valstybės himno, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Aš net negaliu abejoti, kad Generalinė prokuratūra skirs pelnytas bausmes šiems vandalams, o Valstybinės įstaigos ir aukštosios mokyklos pagalvos, ar žmonės, kurie tyčiojasi iš valstybės, gali ugdyti jaunąją kartą, būti šios valstybė institucijų ekspertais. Tai skandalas. Mes negalime tylėti. Ryt bus per vėlu!

Mano reakcija visiškai adekvati padarytam nusikaltimui. Nebaudžiamumas tik skatins tokius vandalus.

Šiandien Vokietijoje, išgirdę vien žodį „Vokietija“, „vokiečių tauta“, staugia jų parlamentarai. Juk jie tikri germanofobai, rasistai. Tuo tarpu „žalieji“ ar „kairieji“, banditai iš Angelos Merkel išlaikomų "Anifa", jau ne mūkia, jie jau šaukia: „Vokietija, tu utėlėtas šūdo gabale, padvėsk!“ 

Vokietijoje gyvenantis libanietis dr.Maksimiljan Krah klausia: „iš kur pas vokiečius atsirado neapykanta patiems sau?“

„Tarp absoliučios daugumos vokiečių, turinčių humanitarinį aukštąjį išsilavinimą dominuoja kliedesiai vertinti blogai kas savo ir gerai, kas yra svetima“, - sako Krah. Vokiečių žalieji, jo nuomone, sveikina islamo imigrantus todėl, kad jie neapkenčia vokiečių visuomenės.

„Kolektyvinės neapykantos fenomenas neapsiriboja Vokietija, bet čia ypatingai pastebimas. Tai stebima visose Vakarų šalyse. Ypač skausmingas Švedijos pavyzdys, kurios parlamentas nutarė paversti šalį daugianacionaline šalimi“. Tokiam nutarimai nesutrukdė nei išplitusi lytinė prievarta, nei atsiradimas No – go zonų, nei susikūrimas paralelinių visuomenių. Visuomenę į savižudybę veda įskiepytas kaltės jausmas, mano Krah.



Evgenij Anisimov rašo: „Multikultūralizmas puikiai atliko savo pagrindinį tikslą: išmušti iš po europiečių kojų savęs identifikacijos pagrindą, kam ir buvo sugalvotas šitas procesas.“ <...> „Šis terminas automatiškai asocijuojasi pas europietį galvoje su skaromis, mečetėmis ir srautu nenustatomos tautybės europiečių, žygiuojančių link socialinio aprūpinimo biuro, lydint dešimties žmonų tokios pačios nenusakomos tautybės, nešančių krepšiuose ant galvų visą vyro kilnojamą turtą. Bet visa ši atributika tėra tik priedas, ir nelabai brangiai kainuojantis, prie pagrindinio proceso, sugalvoto multikultūralizmo sumanytojų.

Autoriaus žodžiais, 1980 metais Europos politikai įmetė į mases cinišką ir melagingą lozungą „Kaip gerai, kad mes visi tokie skirtingi“, ir paskelbė apie multikultūralizmo epochos pradžią. Praėjus viso labo 25 metams, tie patys politikai pareiškė, kad multikultūralizmo idėja žlugo.“

Anisimov rašo: „Multikultūralizmas puikiai atliko savo pagrindinę funkciją: išmušti europiečiams iš po kojų savęs identifikacijos pagrindą, kam ir buvo sugalvotas šis procesas.

80-ais metais šių eilučių autorius trynė kelnes įvairiose Europos mokslo įstaigose.<...> Nuo to laiko 4 kartos europiečių, tai yra 150 milijonų žmonių, išaugo su tvirtu įsitikinimu nuo mokyklos suolo, kad jie nėra vokiečiai, prancūzai ar anglai, o tėra tiktai judo-krikčionika Europos kontinento gyventojų dalis.

90-aisiais metais MIP kilo Maastrichto isterija dėl „bendraeuropinių vertybių“, ir europiečių galvose susiklostė nauja asociacija: europinės vertybės = judo-krikščioniškos vertybės, kuriose, vėlgi, nėra vietos škotų, flamandų, bavarų ar katalikų vertybėms. Bet ir šioje traktuotėje multikultūralizmo rengėjams yra vienas nereikalingas komponentas - krikščioniškas.“ Todėl jis, autoriaus žodžiais, ir buvo eliminuotas.

„Nuo 80-ųjų Europos laikraščiai ima reguliariai spausdinti straipsnius apie prelatus-narkomanus, vyskupus-pedofilus , pastorius-alkoholikus. <...>. Visose valstybėse, bejėgiškai nuolaidžiaujant vietinėms vyriausybėms, išplito grupuotės pasivadinusios „Vizentalio draugijos“, „Annos Frank draugijos“, ir t.t. Jų oficiali iškaba pilna kilnumo: paieška ir baudimas nacistinių nusikaltėlių. Gana aktuali 2017 metams, kada mes švęsime 72 pergalės prieš Hitlerį metines.

Pagrindinis gi jų užsiėmimas - tai sudarymas ir publikacija begalinių sąrašų sulaužytų pieštukų, suplėšytų tualetinio popieriaus rulonų ir kitokių piktadarybių prieš žydų turtą, įvykusių kratų ir gaudynių metu žydų kvartaluose nuo 1933 iki 1945 metų. Sąskaitos už šiuos nuostolius, kartu su renta yra išstatomos toms valstybių vyriausybėms, kur tai vyko, ir vyriausybės visa tai apmoka.

Štai revizionistai ir sumanė pirmiausiai sustabdyti šį begalinį pinigų neįsivaizduojamomis sumomis pumpavimą iš europiečių kišenių. Įskaitant ir amžiną Vokietijos apmokėjimą Izraeliui už elektrą dėl karo nuodėmių.“

Amžinam valstybės apiplėšinėjimui pasipriešino Lenkijos valstybė, kuri priėmė įstatymą, numatantį baudžiamąją atsakomybę už teiginį „Lenkijos koncentracijos stovyklos“ ir kaltinimą visos lenkų tautos dalyvavus žydų Holokauste. Klausimo vertė 280 milijardų dolerių. Tiek turėtų sumokėti Lenkija JAV ir kitoms žydų organizacijoms už kilnojamą ir nekilnojamą žydų turtą, neva jų prarasta hitlerinės okupacijos metais. Lenkija priešinasi šiam jų valstybės apiplėšimui.

Lenkai neapsimetinėja, kai jiems spjaudo į veidą, kad tai lyja lietus. Lenkijoje vasario 6 dieną įsigaliojo IPN (Tautos atminties institutas, lenk. INSTYTUT PAMIĘCI NARODOWEJ) įstatymas, kuris numato bausmę iki trijų metų kalėjimo arba baudą už naudojimą formuluotės „lenkiškos mirties stovyklos“.

Anisimov palietė tik vieną medalio pusę. Yra ir kita – Europos tautų sunaikinimas buvo numatydas dar trečiame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje Europos Sąjungos „tėvo“ grafo ir masono Kudenchove Kalergi. Šiandien tai yra nuosekliai tarptautinio globalizmo vykdoma programa, „Sorošo planas“, kuris numato atvežti į Europą milijardą imigrantų iš Afrikos ir Azijos. Višegrado grupės šalys tam pasipriešino. Viena iš jų – mūsų kaimynė Lenkija.

Ar jūs galite įsivaizduoti, kokia būtų lenkų reakcija, jai kažkas sugalvotų Varšuvoje, minint valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, teplioti „Baltą erelį“, kažką jam pripaišyti, jį išpiešti ant žalios islamo vėliavos audeklo? Aš neįsivaizduoju. Lenkai yra verti pagarbos. Ar pagarbos verti lietuviai, bus aišku iš Generalinio prokuroro atsakymo, jo reakcijos.


Tai, kas vyko ant Naručio viešbučio balkonėlio, yra nusikaltimas.

Man ims prieštarauti, tolerancijos bet kokiam blogiui šalininkai sakyti, kad feministės norėjo pareikšti savo poziciją, tai jų teisė. Taip, kiekvienas gali reikšti savo įsitikinimus viešai, tik prie ko čia išniekintas valstybės herbas, vėliava? Tą dieną prie kiekvieno namo Lietuvoje buvo pakabintos Lietuvos vėliavos. Šie žmonės atėjo ne su trispalve, ne su istorine vėliava, o atsinešė su savimi įžeidimą mums. Šie žmonės nuo to balkonėlio surengė išsityčiojimą iš Valstybės šventės, jie spjovė visai Lietuvai į veidą. Šie nusikaltėliai turi būti nubausti visu griežtumu.






2018-02-22

UNICEF vaikų teisių gynėju buvo pedofilas



Mums pasisekė, „Lietuvoje nėra pedofilų“, juos išgalvojo senutėliai Kedžiai ir buvusi teisėja ir Seimo narė Neringa Venckienė. Bent jau tuo mus bando įtikinti lietuviški pedofilai ir jų globėjai. 



Visai kita situacija JTO. Ten pedofilų esama.

Nesenai paaiškėjo, kad net pagrindinis vaikų saugotojas JTO organizacijoje UNICEF (United Nations International Children's Emergency Fund) Peter Newell yra senas užkietėjęs pedofilas. Tarp juvenalinės justicijos apologetų ir lobistų, siekiančių kriminalizuoti pliaukštelėjimą per jų taip geidžiamą vaiko užpakaliuką, šis iškrypėlis ypač reiškėsi, jis buvo autoriumi instrukcijos dėl JTO vaiko teisių konvencijos įgyvendinimo.



BBC informavo apie vaikų teisių gynimo aktyvisto ir UNICEF koordinatoriaus Peter Newell teismą.

Šis „vaikų teisių gynėjas“ buvo nuteistas šešiems metams ir aštuoniems mėnesiams kalėti už berniuko išprievartavimą 1960-siais metais, kai šiam buvo 12 metų. Šiuo metu pedofilo aukai – 16. Pedofilas prisipažino penkis kartus prievartavęs berniuką.

Aljansas Didžiojoje Britanijoje, kuriame dirbo pedofilas Peter Newell, rūpinosi, kad prieš vaikus nebūtų vykdomos fizinės bausmės.

Londono labdaros organizacija prisiekinėja, kad nieko nežinojo apie savo bendradarbio pedofiliją.

2007 metais Peter Newell buvo bendraautorius UNICEF žinyno, skirto Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimui.

UNICEF spaudos sekretorius pasakė, kad pas juos yra „nulinis pakantumas seksualiniam išnaudojimui ir prievaravimui“. „Mes giliai sukrėsti, išgirdę apie Peter Newell areštą. Mes nežinojome apie šį nusikaltimą, kada jis dirbo UNICEF konsultantu prieš 10 metų. Nuo tada UNICEF įtvirtino konsultantų ir personalo patikrinimo“.

Ši pedofilijos istorija yra perspėjimas ir Lietuvos tėvams atidžiau domėtis, kokie asmenys, su kokiais lytiniais iškrypimais, slapstosi už vaikų ginimo įstaigų iškabos.










Angela Merkel kaip Štazi gyvatės kiaušinis. Olegas Veksleris (pabaiga)



Atsimenate posakį - „Revoliucijas pradeda idealistai, daro romantikai, o vaisiais naudojasi niekšai“? Rytų Vokietijos revoliucija netapo išimtimi." Sraipsnio vertimo pradžia.


70-jų pabaigoje Štazi tarnavo virš 200 tūkstančių žmonių (šešiolikai milijonų gyventojų). Sunku patikėti, kad komjaunimo sekretorė ideologijai Mokslų akademijoje, kurią išleisdavo į VFR, aplenkė šis likimas. Stojant į Akademiją (o įstoti ten paprastai studentei iš provincijos buvo labai sunku), ji perėjo patikrinimą ištikimybe Honekerio komunistiniam režimui (slapyvardis Štazyje - „Bachman“) ir jis patvirtino ten jos šiaurietišką charakterį ir negailestingumą Reicho priešams, ištikimybę idealams. Pareiškė, kad ji priklauso SED (Sozialistische Einheitspartei Deutschlands, SED) elitui, pagrįsdamas tai keistu atsitikimu: 1981 metais pasieniečiai konfiskavo pas Merkel ant vokiečių-lenkų sienos, kurią ji kirto tris kartus, žurnalą, kurį leido „Solidarumas“, „Solidarumo“ narių fotografijas ir šios organizacijos atskiriamuosius ženklus. Pasieniečiai tuojau pat paskambino į Štazi valdybą Berlyne „pasitikėjimo telefonu“ 04-32-293-31. Nustebusiems pasieniečiams buvo atsakyta neliesti jos, dėl to prieš Merkel niekada nebuvo pradėta byla. Šnaideris, o paskui jį ir istorikai Roit ir Lachman, padarė išvadą, kad Merkel vykdė Lenkijoje kažkokią specialią užduotį.


Šio patikrinimo rezultatai užfiksuoti dokumentaliai. Bet kodėl tuomet neišliko jos Štazi byla?

Atsakymas paprastas: daugumos Štazi agentų bylos buvo sunaikintos. Gauko žinybos archyvuose yra 15 tūkstančių maišų su popieriaus juostelėmis, iš kurių kažkada buvo sudarytos šios bylos. Frayenhoferio instituto specialistai apskaičiavo, kad jeigu 30 žmonių bandytų sudėlioti šias juosteles, tai jiems prireiktų 800 metų. Ar ten buvo Merkel byla, niekas nežino. Tačiau šalutinių įkalčių jos darbo Štazi pakanka.

2005 metais WDR televizijos kanalas kūrė filmą apie Robertą Hofemaną, mokslininką-chemiką, vieną iš pačių žinomiausių VDR disidentų, seną komunistą, Hitlerio valdymo metu nuteistą mirties bausme už jo veiklą pogrindinėse grupėse „Europos Sąjunga“ ir „Raudonoji kapela“ ir po mirties paskelbtą pasaulio teisuoliams Jad-Vašeme, o nuo 1976 gyvenusio namų arešto sąlygomis prižiūrint Štazi (kaip Maskvoje tuo metu gyveno Sacharovas). Kažkurį laiko tarpą Hofrmanas, tiesa, turintis kairiuosius įsitikinimus, spėjo ir pats padirbėti Štazi. 1964 metais Hofemanas buvo pašalintas iš SEPG už „nukrypimą nuo marksizmo-leninizmo linijos“ ir atskirtas nuo profesijos (jis buvo direktoriumi Fizikinės chemijos instituto, to paties, kur dirbo Merkel). Patekimas prie mokslininko namo buvo griežtai ribojamas, buvo leidžiami tiktai tie, kam Štazi leido jį lankyti. Sąraše, kuriems buvo draudžiama lankyti Hofemaną buvo 70 žmonių. Operatyviniam darbui su mokslininku buvo priskirta 200 agentų. Jį „ginė“ uždarame procese ir aukščiau minėtas Gregoras Gizi, tuo pačiu metu pranešinėjantis Štazi visus pasisakymus chemiko ir kaupiantis prieš jį kompromatą (Hofeman buvo spausdinama Vakaruose ir aštriai kritikavo Honekerio režimą). Dirbo su juo ir aukščiau minėtas Frankas Šteinmajeris, suteikęs Merkel puikią karjerą.


Ir štai, peržiūrint fotografijas tų, kas lankė Hofemaną, televizijos žurnalistai aptiko Angelos Merkel nuotrauką. Ką veikė jo namuose ideologijos sekretorė, niekada nelindusi į jokią antivyriausybinę veiklą? Darė jam spaudimą, kad įtikinti jį atsisakyti nuo jo pareiškimų ir straipsnių nelegalioje spaudoje? Kartą žurnalistai kreipėsi į ją su šiuo klausimu, Merkel reagavo labai alergiškai, nedavė jokių komentarų ir uždraudė rodyti filme savo nuotrauką, apeliuodama į privataus gyvenimo neliečiamybę. Galiausiai filme parodė fotografiją, bet Merkel veidas joje buvo užtušuotas. Žinoma, kad Merkel du kartus kvietė WDR redaktorius ant kilimo į kanceliariją, kad duoti jiems „demokratijos pamoką“ ir duoti vertingus nurodymus, ką galima rodyti, o ką negalima.


O štai keli šveicarų žurnalistai šią fotografiją paskelbė šveicariškuose žurnaluose, kartu su tvirtinimais, kad Merkel lankė Hofemaną su Štazi užduotimi. Pikantiškumo situacijai pridėjo tas faktas, kai tuo momentu kad Angela tuo metu dalinosi biurą su Hofemano sūnumi, fiziku, kurį Štazi nuteikė prieš jo tėvą (ir jis, ir jo motina bendradarbiavo su Štazi prieš savo tėvą ir vyrą, kaip tai ne retai nutikdavo VDR, šalyje su 1 agentu 80 gyventojų), bet Merkel tvirtino, kad neturėjo su šiuo sūnumi nei mažiausių draugiškų santykių.



Po Šnuro demaskavimo „Demokratinis proveržis“ (DP) pradėjo griūti, rinkimuose 1990.03.18 jis pralaimėjo, gavęs tik 0,9% balsų, bet įėjo į rytiečių KDS ir greitai pilnai prisijungė prie KDS. Susijungimo suvažiavime Merkel buvo viena iš trijų delegatų nuo DP ir atstovaujama ten kaip „patikėtinė Lotaro de Mezjero“. Kada de Mezjeras tapo premjeru, jis ją paskyrė savo pirmininke. Prieš 5 metus, kalbėdama eiliniame Europos susijungimo jubiliejuje, Merkel pasakė apie savo buvusį patroną, Štazi agentą: „Jo politiniu tikslu buvo įvesti į teisinius rėmus siekį laisvės ir pasiekimo pasaulio revoliucijos, ir tai padėjo pamatus Vokietijų susijungimui“).

Tarp kitko, tėvas ir sūnus de Mezjerai buvo ne tiktai Štazi bendradarbiai, bet ir KDS nariai dar Honekerio laikais. Tiktai tai buvo ne ta KDS, o ypatinga, VDR partija, „ištikima taikos ir socializmo idėjoms“ (kaip ją vadino tata - „bloko partija“ arba „partijos okomponuojančios fleitos“), kas nesukliudė jai galiausiai susilieti su Vakarų Vokietijos pussesere. Buvo jos nariu ir trečias (po Šnuro ir de Mezjero) Merkel globėjas – Giunteris Krauze. Ar reikia kalbėti, kad ir Krauze buvo Honekerio režimo vertingu kadru ir jį irgi išleisdavo iš VFR, kas buvo leidžiama tiktai partiniams funkcionieriams ir Štazi darbuotojams?


Merkel gauna iš Krauze (dešinėje) jo KDS Maklenburgo vadovo postą 1993 m.

Krauze buvo jungtinės KDS ir DP frakcijos vadovu paskutiniame VDR parlamente; būtent jis kartu su Šoible sukūrė Vokietijų sujungimo sutartį. Kelios dienos iki šalies susijungimo 1990 metų spalio 3 dieną pasitarime su deputatais svarstant klausimą ar skelbti visuomenei deputatų pavardes, dirbusių Štazi, Krauze surengė isteriją, išprašė iš salės visus reporterius, o pas vieną reporterį, kuris kažką įrašė į diktofoną, atėmė įrašą su šauksmais „Aš jus užtampysiu po teismus!“ Rezultate šie vardai nebuvo paskelbti. O po kelių dienų Krauze tapo Bundestago nariu ir ministru ypatingiems pavedimams, o po to Vokietijos transporto ministru. 1993 metais Krauze teko išeiti į atsargą, nes jis susitepė korupcija (viena iš jo aferų buvo privatizacija poilsio zonų ir įvairiausių lengvatų savo žmonai ir savo būsto finansavimo iš biudžeto).

Po atsistatydinimo Krauze dirbo verslininku (tiksliau pasakius, aferistu) ir daug kartų buvo traukiamas į teismus už įvairiausius sukčiavimus, mokesčių nemokėjimą, iššvaistymą, melagingą bankrotą ir kita. Pakanka pasakyti, kad jis apiplėšė savo daugiametę sekretorę dviejų metų atlyginimo dydžio ribose, o kada teismas nutarė, kad jis turi grąžinti jai pinigus nors dalinai, padavė skundą. Keletą kartų nuo teismo jį gelbėjo senaties terminas, o 2002 m. teismas Rostoke vis-tiktai nuteisė 3 metams 9 mėnesiams (Vokietijoje tokie terminai yra skiriami tiktai už rimtus nusikaltimus), bet po vaikščiojimo penkis metus po visas instancijas Kruze ir vėl pavyko išlipti iš vandens sausam, gavus 2004 ir 2007 metais „chemiją“. 2009 metais jam vėl skyrė lygtinę 14 mėnesių bausmę už eilinį nusikaltimą. O po metų Šverine KDS Maklenburgo-žemutinėje Pomeranijoje šventė jubiliejų, kuriame dalyvavo du būsimi šios partijos žemių skyrių pirmininkai, seni draugai – Angela Merkel ir Giunteris Krauze. 1993 metais jis padarė Merkel savo įpėdine šiame poste. Abu pasakė kalbas. „Mūsų politikos centre, - pasakė Merkel, turėdama omenyje Krauze, - stovi žmogus, ne tik su savo privalumais, bet ir su savo prieštaravimais ir klaidomis“. Ir toliau, jau tiesiog apie seną draugą ir buvusį užtarėją: „Aš ir toliau dėkinga jam, kad jis padėjo man laimėti rinkimus savo apylinkėje ir gauti Bundestago mandatą“. 6 kartus (!) savo 40-minučių kalboje Merkel pavadino Krauze „brangus Giuneris“. Jeigu tai išversti į šiuolaikinę rusų kalbą, tai gausime „Savų nemeta!“ (o jeigu ne visai šiuolaikine, tai “Šitas kalės vaikas, bet tai mūsų kalės vaikas!). Ar ne tiesa, kažkuo primena smulkų tironą ir Naujojo-Ogariovo (ir ne tik priklausymu Štazi!).


O Krauze taip 5 kalėjimą ir nepasodino? O kodėl! Todėl, kad Vokietijoje visiškai nepriklausoma justicija. Todėl, kad Krauze kabinete kabo fotografija, kurioje Merkel spaudžia jam ranką, ir ne sena, o nauja. Ir to dėka jis gana kitų preferencijų, kaip konsultantas, direktorius „Prūsijos ateities vystymo Akademijos“, jos filialo, kur iš atliekų ir šiaudų ruošėsi gaminti naftą, ir kitų jo sukurtų kontorų „Ragai ir kanopos ir sūnūs“. Galų gale, pas leitenantus šmitus būna ir visai legalūs „vaikai“.

„Vienybės architekto“ snūkis ir Merkel reabilituoto nusikaltėlio Krauze tuo metu, kuomet Merkel čiulbėjo apie jį iš tribūnos, kaip rašo „Špigel“, iš blyškiai-rožinio tapo purpuriniu. Euforiškoje atsakomoje kalboje Krauze priminė, kai Merkel po jo jautriu vadovavimu spausdino prašymą dėl VDR įstojimo į VFR sudėtį, be to darė tai ant spausdinimo mašinėlę paties Milke, daugiamečio Štazi vadovo (tai simboliška!). Apie tai, kad Milke buvo kažkada buvo jų bendru viršininku, Krauze, atlikinėjęs tuo metu kelis lygtinius teistumus, suprantama, nepaminėjo, bet leido suprasti visiems esantiems, kad be jo, Krauze, Merkel nepakiltų tenm kur pakilo.


Tarp kitko, po 1993 metų ji darė tai jau be jo pagalbos. Tam laikui Merkel jau nesiejo nei su Šnuru, nei su Krauze, nei su de Mezjeru, jo pusiau oficiali pravardė dabar buvo - „Kolio senelis“ (to, kuris Helmutas). 1990 metų spalio 1 kada ji pati nuvyko pas jį į priėmimą ir sugebėjo jį sužavėti. Pas ją nebuvo daug pasiekimų: lojali, paklusni, pareiginga, mielai šypsojosi, o svarbiausia, būdama vyriausybėje padidindavo ryškiai tris privalomas kvotas: moterims, jaunimui ir „rytiečiams“. Na, ir padėjus ranką ant širdies, ar ne malonu turėti šalia savęs jauną mergelę, kada savo ragana, sena ir ligota, neišeidama sėdi namuose, pyksta ir pučiasi (kol vieną gražią dieną nenusižudė)?



Be to, valdžios žmonės visada vertina tuos, kas saugus asmeniškai jiems, kas negali išstumti. Stalinas skaitė saugiu sau Chruščiovą, Chruščiovas – bailoką Brežnevą. Lygiai taip pat Kolis skaitė skaitė nepavojingus sau savo protežė – Merkel ir Šoible. Jis irgi suklydo. Pati Merkel taip pat nenukrypstamai seka šiai taisyklei ir nuosekliai ir nušienavo aplink save visą politinį lauką, pašalindama visus savo potencialius paveldėtojus (pradedant Fridrichu Mercu ir Karlu cu Gutenbergu ir pabaigė Norbertu Riotgenu. Pažiūrėsim, ką ji padarys su Julija Kliokner). Tačiau trečią ketvirtą kadenciją net pas pačius atsargiausius nuneša stogą, jie patiki savo didybe ir nepakeičiamumu ir krečia masę kvailysčių. Taip buvo su Chruščiovu, su Koliu, su Ben-Gurionu su Neronu, su Cezariu, su Ivanu Rūsčiuoju, su Nikolaju Antruoju, tas pats vyksta dabar su Putinu ir su Merkel.

Todėl ar reikia stebėtis tuo, kad Merkel tapo tuo Brutu, kuris, sąlyginai sakant, papjovė savo globėją Cezarį? Peiliu į nugarą tapo straipsnis prieš Kolį FAZ, kur ji, būdama KDS sekretore, rašė: „Partija privalo išmokti tikėti į save ir savo ateitį be seno kovos žirgo Helmuto Kolio (kaip jis pats save noriai vadina), lygiai taip pat, kaip paauglys išeina iš brendimo periodo, praranda namus ir eina savo keliu“. Taip 2000 metais, per patį skandalą dėl anonimiškų paaukojimų ir juodų KDS kasų, faktiškai pučo išdavoje, nuvertusi iš pradžių Koli, o po to ir jo kronprinca Šoible, Merkel nelauktai visiems atsidūrė KDS viršūnėje.

Merkel jos triumfo dieną — kaip tik 2000 metų balandžio 20, Hitlerio gimimo dieną, buvo išrinkta KDS vadove.

Vokietijoje Merkel karjera eina į pabaigą. Pagal apklausą, su jos „pabėgėlių“ politika nesutinka 81% vokiečių, jo populiarumas žemiau plintuso. Pagal nuogirdas, šiais metais ji gali tapti pakeisti „Pokemoną“ JTO organizacijos generalinio sekretoriaus poste.

1994 metais Merkel ir generalinis sekretorius jos žemės skyriaus KDS Prešle su plakatu, kviečiančiu pasakyti kairiesiems „Ne!”.


Atsimenate posakį - „Revoliucijas pradeda idealistai, daro romantikai, o vaisiais naudojasi niekšai“? Rytų Vokietijos revoliucija netapo išimtimi."


https://youtu.be/6olDHcSSFqk


2018-02-21

Iš Afrikos su „pabėgėliais“ į Europą atėjo kanibalizmas



Trys juodaodžiai iš Afrikos Paryžiuje buvo areštuoti už kanibalizmą, o Vokietijoje negras sukandžiojo policininkui ranką.


Kaip praneša portalas Breitbart, migrantų iš Afrikos apgyvendintame priemiestyje Clichy-sous-Bois trys negrai iš Afrikos salos Cape Verde užpuolė žmogų, kandžiojo jo veidą, o atkąstus žmogienos gabalus ryjo.

Žmogėdros praeivį užpuolė Hectoro-Berliozo alėjoje, 6 valandą vakare, jie jam nukando ir suėdė dalį ausies ir apatinę lūpą. Apie tai pranešė dienraštis Le Parisien.

Auką pavyko išvaduoti nuo žmogėdrų. Apgraužtas paryžietis gydomas Montfermeil ligoninėje. Žmogėdros – suimti.

Liūdnai pagarsėjęs Clichy-sous-Bois bulvaras yra viena iš pavojingiausių Prancūzijos sostinėje.
2005 metais čia įvyko riaušės, kai keli paaugliai, bėgantys nuo policijos, žuvo įlindęs į elektros transformatorinę. Nuo tada, Clichy-sous-Bois bulvare nuolatos vyksta riaušės, kaip tai įvyko pernai, augant afrikiečių srautui ir plintant islamo ekstremizmui Prancūzijoje.


Daugelis priemiesčio Sen-Deni rajonų buvo paskelbta uždrausta zona su dideliu nusikalstamumo lygiu. Situacija kai kuriuose rajonuose tapo tokia pavojinga, kad čia vykti atsisakė kurjerių kompanija.

Prancūzijoje per vieną dieną įvyksta 777 apšaudymų, o praėjusią savaitę 18 Paryžiaus apylinkėje, apgyvendintoje imigrantų, nusikaltėlis peiliu sužeidė šešis žmones, kol buvo policijos sulaikytas.


Diuseldorfe negras sukandžiojo policininkui ranką. Policininkas gydomas.

Nepaisant to, kad policininkas buvo su pirštinėmis, įkandimas buvo toks stiprus, kad be didžiulių žaizdų įtariamas kaulų lūžis.

41 metų nelegalui iš Gvinėjos nebuvo suteiktas prieglobstis, todėl jis pradėjo „kandžioti ranką, kuri jį maitina“, rašoma portale Pi-news.

Policininkui šis apkandžiojimas gali turėti rimtų pasekmių, nes daugelis afrikiečių yra ŽIV viruso nešiotojai, o taip pat labai dažnai perneša hepatito C virusą, tuberkuliozę. Vokietijoje 30 procentų imigrantų iš tų Afrikos šalių, kuriose fiksuojamos hepatito C, ŽIV ir tuberkuliozės epidemijos. Visa tai sunkia našta gula ant vokiečių pečių. Jeigu jų „Merkel svečiai“ žmogėdros iš Afrikos nesukandžios ir nesuės, tai apkrės nepagydomomis ligomis. Pažymima, kad afrikiečiai kanibalai dažnai apkandžioja Vokietijos policininkus.




Facebook - žodžio, minties ir demokratijos kapinės, bet lankytinos, nes iš jų ėmė bėgti globalizmo velniai



Kiekvieną dieną Feisbuke atsiranda 30000 virtualių antkapių. Tiek kiekvieną dieną natūralia mirtimi miršta jo lankytojų, turinčių čia savo paskyras. O kiek jų dar numarina virtualūs cenzoriai? Mano liūdna patirtis rodo, kad dešimtis kartų daugiau. Vien man teko čia per vienerius metus numirti kelis kartus. Aš „ne formatas.“ Pas mane nebuvo kačiukų, šuniukų, kurortinių vaizdelių. Beje, po vienos mirties - „Algimantas Lebionka straipsniai“ paskyros neliko net antkapio, jokių įrašų, ir be jokio įspėjimo.



Ką padarysi. Aš juk žinau su kuo turiu reikalą: su Sorošo ir panašių veikėjų projektu. Tiesa, Davoso forume Sorošas, šitas šetonas žmogaus pavidalu buvo nepatenkintas savo investicija, pardavė turėtas Feisbuko akcijas. Jis čia atrado mažyčius demokratijos ir laisvės daigelius, kurių šitas antžmogis su kanopomis negali pakęsti. Iš čia ir jo kritika. Jam gi neužkliuvo, kai socialiniai tinklai vedė milijonus Azijos ir Afrikos islamo užkariautojų į Europą 2015 metais. Tai Sorošui neužkliuvo, nes visos šios invazijos organizatoriumi buvo jis pats ir jo šeimininkai - įtakingiausi Volstrito bankininkai. Jam užkliūna antiglobalistai, kurių socialinių tinklų operatoriai ir Sorošo nusamdytų NVO skundikų armija laiku nespėja nuvaryti į virtualias kapines.

Ar pastebite, kaip myli Facebook LRT. Kai kurių LRT vedančiųjų žemas intelektas, plius socialinio tinklo „naujienos“: kas gali būti kvailiau ir žalingiau žmogui? To ir siekia skydinėje trenktas, girtas ir apsivogęs jų šefas. Aš tuo net neabejoju. Kvailių minioje kvailiui, alkoholikui ir vagiui juk lengviau pasislėpti, žymiai lengviau. Ar ne kvailių darymo tikslu buvo sukurti socialiniai tinklai?

Vieną pamiršo sorošai, kad net per antkapių granito plokštes Facebook kapinėse prasikals demokratijos žolė, kuri sunaikins jų fašistinį globalizmą.

Globalizmo velniai sorošai ėmė bėgti iš Facebook virtualių kapinių. Tai geras ženklas.








Angela Merkel kaip Štazi gyvatės kiaušinis. Olegas Veksleris (1 dalis)



Vertėjo įžanga: Angela Merkel ir Dalia Grybauskaitė, kaip seserys. Tai dvi ES veikėjos, dvi vokiečių ir lietuvių tautų naikintojos, tarnavusios sovietiniam režimui, turinčios sovietinio saugumo šleifą, o dabar tarnaujančios didžiausiam Europos ir pasaulio tautų priešui – globalizmui, tarptautinei bankų oligarchijai, suaugusiai su kairiuoju liberalizmu ir trockizmu. Šiuos ryšius atskleidžia Vekslerio darbas, todėl aš ir ėmiausi jo vertimo. Jo fragmentą buvau skelbęs 2016 metais, portale „Šauksmas“, kai  tik pasirodė šis straipsnis.

Olegas Veksleris-žydų tautybės Vokietijoje gyvenantis rusakalbis blogeris, kuris periodiškais perspausdinamas Izraelio spaudoje. Jo skelbiamos publikacijos pasižymi įžvalgumu ir vokiečiams nebūdinga drąsa, jis nėra sugniuždytas tenykštės totalitarinės sistemos represijų, nes vien išgirdę žodį „žydas“, vokiečiai ima drebėti iš baimės, kad nebūtų apkaltinti antisemitizmu. Olegas Veksleris vertingas dar ir tuo, kad į dabartinę totalitarinę sistemą, įsigalinčią Europos Sąjungoje, žiūri sovietinio žmogaus akimis. Žmogaus, kurio vaikystė prabėgo gyvenant totalitarinėje sistemoje. Toks žmogus geriau supranta, kad dabartinė Europa tampa sovietinės imperijos analogu, įgyja jos šlykščiausius bruožus, didelės koncentracijos stovyklos bruožus, kurios fiureriu yra buvusi komunistinio režimo aktyvistė, buvusi pro-sovietinės Vokietijos Demokratinės Respublikos saugumo „Štazi“ agentė Angela Merkel - „Štazi gyvatės kiaušinis“. Aplink ją - daugybė su Europos tautomis ir valstybėmis kovojančio režimo veikėjų, su prastai kvepiančiomis biografijomis. Tarp jų ir buvęs Europos parlamento pirmininkas, Vokietijos Socialdemokratų pirmininkas Martinas Šulcas, kitos atstūmiančios personos.



Šia tema galima rašyti ne straipsnius, o disertacijas, monografijas ir romanus. Nors jie kai kada kaip tik ir išauga iš straipsnių. Prieš kelis metus aš jau skyriau šiai temai kelis eskizus (apie žaliuosius pedofilus ir Vili Brantą, Gerhardą Šrioderį, Joškė Fišerį ir Oskarą Lefonteną, Ole fon Boiste ir Robertą Šille, Klaudijų Rot ir Klausą Voveraitą, Francą-Jozefą Štrausą ir daugelį daugelį kitų).


Prie aukščiau išvardintų nevykėlių priklauso visų pirma daugelis žaliųjų partijos vadų nuo pat jos egzistavimo pradžios: Klaudiją Rot išvarė iš pirmojo kurso ir ji neįgijo nei vienos profesijos; faktiškas 2000-jų pilkasis Europos kardinolas Joškė Fišeris nesugebėjo baigti mokyklos, prisidurdavo dirbdamas tai taksistu, tai fotografu, bet daugiausia – profesionaliu revoliucionieriumi ir „revoliucinių grupelių“ smogiku, kurios sumušdavo policininkus ir mėtydavo į juos bombas. Dabartinis Europos parlamento vadovas Martinas Šulcas irgi nesugebėjo įveikti net labai vidutinės mokyklos Achene. Jo draugas Žanas-Klodas Junkeris, Europos Komisijos vadovas – faktinis nusikaltėlis. Prie pedofilų galima priskirti eilę žaliųjų lyderių su pagrindiniu Europarlamento žaliuoju Konni Benditu ir Folkeriu Beku ir dar nesenai kylančia Vokietijos socialdemokratų partijos (VSDP) žvaigžde Sebastianu Edati. Prie pašėlusių fanfaronų aš priskirčiau visų pirma visus tris socialdemokratų kanclerius, nuo Vili Branto iki Šrioderio, bet visų pirma, žinoma, prieš du metus mirusį, savo 97-čio išvakarėse, Helmutą Šmitą; didesnio narcizo pokarinėje Vokietijos politikos nerasti.



Bet šiandien kalba bus ne apie juos, bet apie protingą, kuklią, išauklėtą ir išsilavinusią (o atsimenate, kaip gerai atrodė Putinas, nemokėjusių kalbėti rusiškai savo pirmtakų fone?), Angelą Dorotė Kazner, ji gi – Merkel pagal pirmojo, visiškai nemylimo vyro pavardę, su kuriuo susipažino atostogų Maskvoje ir Piteryje metu ( „Mes susituokėme, nes visi tuokėsi. Šiandien tai skamba kvailai, bet aš į santuoką žiūrėjau nepakankamai rimtai. Aš apsirikau“). Vieną gražią dieną ji pasiėmė skalbimo mašiną ir išvažiavo iš bendro komunalinio buto. Dirbti fiziku, kaip pasakojo jos pirmas vyras, Angela Merkel nenorėjo. Ją viliojo politiko karjera ir visuomeninis darbas. Po diplomo gynimo ji bandė įsidarbinti Berlyno Technikos universitete, bet jos nepriėmė.


Tada Angela įsidarbino VDR Mokslų Akademijos Fizikinės chemijos institute, kur ji greitai tapo komjaunimo sekretore (FDJ) ideologijai. Atsakinga, kaip rašo jos biografas Gerdas Landgut ir prisimena pažįstami, už agitaciją ir propagandą. O taip pat Tarybų Sąjungos – Vokietijos draugystės draugijos nare. Vėliau prie jos prilipo pravardė „Zonenwachtel“, pažodžiui tai reiškia „zonos putpelę“, o žargono kalba – išimtinai įkyrias ir režimui tarnaujančias mergeles į rytus nuo Elbės.

Merkel rinko pinigus ginklams „marksistiniams-lenininiams“ Mozambiko, Zimbabvės, Angolos, PAR ir kitų Afrikos šalių partizanams ir ilgainiui tapo tokiu patikimu Honekerio režimo asmeniu, kad jai leisdavo net išvykti į VFR – tokią privilegiją VDR režimas suteikdavo ne daugeliui. Praktiškai tiktai partiniams funkcionieriams ir Štazi bendradarbiams. Bet kur kas dažniau ji važinėjo į TSRS. Dar būdama moksleive, FDJ kuopelėje, ji laimėjo ten rusų kalbos Olimpiadą. Dabar gi ji važinėjo tenai, kaip į savo namus. Kelis mėnesius ji viešėjo Donecke, oficialiai – mokėsi rusų kalbos (kurią ji ir taip jau mokėjo gana ir gana neblogai). Kam jai taip gerai reikėjo mokėti rusų kalbą Fizikinės chemijos institute? Tam, kad patekti į Honekerio režimo viršūnę? Ar ją ten užverbavo? Gali būti ir viena ir kita. Bet kokiu atveju, daugelis įsitikinę, kad Merkel tarnavo slaptu Štazi agentu su slapyvardžiu „Erika“. Ir niekada net negalvojo apie kokią opoziciją. Kalba, kad ir į darbą Akademijoje ėmė tik tuos, kas bendradarbiavo su Štazi, o jau į postą komjaunimo sekretoriaus ideologijai tai privalomai. O apie gyvenimą Donecke ji dabar nei žodžiu neprisimena. Niekada. Nors galėtų tuo dabar pasigirti, jei reikalas buvo švarus. Trys metus ji dirbo viename biure Akademijoje su Michaeliu Šindhelmu, irgi vėliau demaskuotu Štazi agentu. Tame pačiame pastate buvo ir VDR televizijos studija ir elitinė Felikso Dzeržinskio vardo specialių dalinių brigada. Paprastiems mirtingiesiems įeiti ten buvo draudžiama. Vėliau Šindhelmas tapo rašytoju ir savo pirmajame romane „Roberto kelionė“ aprašė ne tiktai savo darbą Štazyje, bet ir savo darbą kaimynės biure, turėjusios kodinį vardą „Erika“, kuri labai primena Merkel. Tarp kitko Šindhelmas, kuris mokėsi Voroneže (kur jį ir užverbavo), o šiandien vadovaujantis teatrui Bazelyje, buvo ne tiktai dvigubu Merkel kolega, bet ir jos meilužiu.


Pati Merkel prisipažįsta tik, kad Štazi bandė ją užverbuoti, kada ji pateikė dokumentus į Technikos universitetą. Bet ji neva sugebėjo atsisakyti, motyvuodama savo plepumu. Bet ką darė Štazi su tais, kas nepatenkino jų prašymo dėl bendradarbiavimo? Bet ką, tikrai nelaikė sekretorių ideologijos, agitacijos ir propagandos klausimams postuose.



1986 metais Merkel apgynė disertaciją (po 8 metų aspirantūros!), tam jai prireikė ne tiktai išlaikyti marksizmo-leninizmo minimumo egzaminą (kurį ji studijavo 13 metų), bet ir parašyti monografiją „Kas yra socialistinis gyvenimo būdas“? Bet greitai VDR nebeliko. Merkel teko paieškoti laimės politikoje, be to, kaip rašo tas pats Langut, ji buvo pasiruošusi pereiti į bet kurią partiją, išskyrus Krikščionių demokratų sąjungą. Labiausiai ją viliojo žalieji. Bet, KDS nelaimei ir visų jos pažįstamų nuostabai, ji atsidūrė būtent ten. Kodėl?

Kada Honekerio valdžia ėmė griūti ir prasidėjo taikūs protestai, Merkel juose nedalyvavo. 1989 metų gruodžio 9 dieną griuvo Berlyno siena (Merkel tuo metu sėdėjo saunoje, vėliau kažkas ją prigirdė alumi). Nuo to momento būti opozicionieriumi senajam režimui tapo visiškai saugu, madinga ir naudinga. Ir todėl 1989 metų gruodį Merkel atsidūrė opozicinėje organizacijoje „Demokratijos proveržis“ (iš pradžių sisteminiu administratoriumi, nes mokėjo įjungti ir išjungti vakarietiškus kompiuterius). Pakvietė ją ten tuo metu šiai organizacijai vadovavęs advokatas Volfgangas Šnur, miręs prieš dvi savaites Vienoje. Vadovavo šiai organizacijai ne atsitiktinai, o Štazi užduotimi – būtent Štazi (kur turėjo slapyvardį „Torsten“ ir „daktaras Ralfas Širmeris) Šnuras tarnavo nuo 1965 metų ir dirbo pagrindinai bažnytinėje terpėje, kartu su Angelos tėvu. Ir todėl natūralu, kad jis pakvietė Merkel, savo seną pažįstamą kolegę iš Štazi.

Šnuras
Po to, kai „Demokratijos proveržį“ sunaikinti nepavyko, Šnuras visaip stengėsi suteikti šiai organizacijai bent kairuolišką ir režimui palankią formą.

Senosios tarybinės biurokratijos maksima: jeigu negali pasmaugti kokio reikalo, tai reikia pačiam jį organizuoti ir jam vadovauti. Taip ir Šnurą paskyrė vadovauti „Demokratijos proveržiui“ nusiųsdami savo viršininkui Štazi – Klemensui de Mezjerui (su kuriuo Kazneris ne tiktai artimai draugavo, bet kartu kūrė „Bažnyčios socializmo sąlygomis“ koncepciją). Jo sūnus Lotaras de Mezjer tapo paskutiniu VDR premjeru (o tuo pačiu ir VDR užsienio ministru). Reikia pasakyti, kad šiuo ministru tapti buvo ruošiamas Šnuras. Bet jo nelaimei, buvo paviešinti Štazi archyvai ir kilo siaubingas skandalas. Šnurą gėdingai išvijo, jo vietą užėmė de Mezjeras. Gana greitai, tarp kitko, paaiškėjo, kad de Mezjeras, kaip ir jo tėvas, tarnavo Štazi ir turėjo slapyvardį „Černi“. Dabartinis finansų ministras Šoiblė ilgai bandė jį išsukti nuo šio kaltinimo, bet 1992 metais de Mezjeras buvo identifikuotas kaip slaptas bendradarbis „Černi“. Iki demaskavimo momento jis jau buvo tapęs KDS pirmininko Helmuto Kolio pavaduotoju ir VFR ministru ypatingiems pavedimams.

Dėl nepotizmo klausimo VDR pridėsiu dar tokį šrichą: Šnuro, Kaznerio ir vyresniojo de Mezjero viršininku buvo gerai žinomas Klausas Gizi, žydas, ilgametis VDR valstybės sekretorius religijų klausimu ir Štazi karininkas (slapyvardis „Kurtas“). Klauso Gizi sūnus, advokatas Gregoras Gizi, – ilgametis lyderis Kairiosios partijos ir jos pirmtakės – Demokratinio socializmo partijos. Gizi-jaunesnysis, savo ruožtu, irgi tarnavo Štazi ir turėjo slapyvardį „Gregoras“ ir „Notaras“ ir skundė Štaziui savo nuosavus klientus – VDR režimo disidentus. Tą patį darė ir Šnuras, tarp kurio aukų buvo ir jo klientai-disidentai Štefanas Kravčuk ir Fraja Klier. Būtent už tai Šnuras 1993 metais neteko advokato licenzijos, o 1996 metais jį nuteisė metams laisvės atėmimo, pakeičiant į lygtinį paleidimą. Gizi gi daug metų išsisukinėjo ir galiausiais visgi išsisuko. Tarp kitko, savo laiku, 80-taisiais, Lotaras de Mezjeras irgi buvo advokatu ir bičiuliu kito Berlyno advokato – aukščiau minėto Gregoro Gizi, o taip pat jo pavaldiniu (Gizi vadovavo Berlyno advokatų kolegijai).

Angelos Merkel tėvas Horstas Kazneris

Keli žodžiai apie tėvą Kaznerį, šventiką, dirbusį Štaziui ir adaptavusio VDR bažnyčią pagal Demokratinio socializmo partijos lekalus. Tuo tikslu 1954 metais, tuojau po Angelos gimimo, jis su šeima išvažiavo iš Hamburgo į VDR, kada 3 milijonai rytinių vokiečių bėgo į priešingą pusę. Valdžia jį priskyrė prie VDR „pačių progresyviausių jėgų“, jo slapyvardis buvo „Raudonas Kazner“. Jis priešinosi disidentiškoms jėgoms bažnyčios aplinkoje, būdamas sudėtyje taip vadinamos “Weißenseer Arbeitskreis”, ir nuolatos buvo spausdinamas režimo laikraščiuose. Kūrė „Bažnyčios socializme“ teoriją kartu su Štazi (su aukščiau paminėtu Sinodo viceprezidentu Šnuru, Klemensu de Mezjeru ir valstybės sekretoriu Klausu Gizi). Jis turėjo net du automobilius – vieną asmeninį, o kitą personalinį, su vairuotoju. Ir jam leisdavo išvažiuoti į VFR bet kokiu laiku, pagal pageidavimą ir be suderinimo su viršininkais. Drabužius ir knygas jiems atsiusdavo iš Hamburgo. Angelai Mekel mokykloje atleisdavo chuliganiškus išpuolius, kuriuos neatleisdavo kitiems. Tokių privilegijų neturėjo net partiniai viršininkai, išskyrus partinę viršūnę. Tuo metu kai į opozicinius pastorius (kaip į Epelmaną) Štazi rengė pasikėsinimus ir juos žudė. O dukterų paprastų pastorių, suprantama, nedarydavo sekretoriais ideologijai, ir jų nepriimdavo nei į FDJ, nei į aukštąsias mokyklas. Tai buvo draudžiama! O čia priėmė ne tiktai Angelą, bet ir jos seserį Ireną ir brolį Markusą (kuris irgi mokėsi fiziką tame pačiame Leipzige). Kada įvyko Vokietijos susijungimas, tėvas Kazneris buvo kategoriškai prieš, kaip ir visi Honekerio diktatūros funkcionieriai. Jo tėvas Liudvigas Kazmirčak (kuris pagal tėvą buvo visgi Voicechovskis) per Pirmąjį pasaulinį karą kariavo už prancūzus prieš vokiečius. Tam, kad po karo persikelti į Vokietiją, tapti tenai policininku ir pakeisti pavardę Kazmirčak į Kazner. Be to kartu su pavarde jis pakeitė ir konfesiją, iš kataliku tapo protestantu, sūnui Horstui, krikštitu pagal katalikų papročius, irgi pakeitė pavardę ir konfesiją. Čia pasireiškė kai kurie jo anūkės bruožai.

Tomas de Mezjeras su Merkel
Ir dar apie giminystės ryšius. Jūs, žinoma, atsimenate, kad dabartinis Vokietijos vidaus reikalų ministras (o praeityje teisingumo ministras, finansų, kanclerio kanceliarijos vadovas ir net gynybos) irgi turo pavardę De Mezjer. Tai ne atsitiktinumas. Tomas de Mezjer – Lotaro de Mezjero pusbrolis, abu kilę iš senos prancūzų hugenotų giminės, kažkada tai pabėgusios iš Lotaringijos, nuo Metzo, į Vokietiją. Na, ir, „visiškai atsitiktinai“, Tomas de Mezjeras – senas Merkel draugas iš Maklenburgo. Ir būtent jam ji privalo būti dėkinga už savo karjerą, negu jo pusbrolis.

Merkel ir Tomas de Mezjeras partijos suvažiavime Maklenburge 90-aisiais. Savo laiku nebuvo Vokietijoje labiau išjuokiamos figūros, kai pasauliui nežinoma kirpėja Merkel.


Būtent de Mezjeras stūmė Merkel karjerą „Demokratiniame proveržyje“, kada Šnuras „sudegė“. Lotaras de Mezjeras paėmė pusbrolį į savo vyriausybę, o tas užtarė žodelį už savo Angelą, ir tuojau pat ją paaukštino į vyriausybės vice-pirmininkus. Priminsiu, kad Kaznerių ir de Mezjerų šeimos senai draugavo tarpusavyje. Ir tomas de Mezjer buvo toli gražu ne vienintelis senas Merkel bičiulis, patekęs į jos ministrus, pakanka prisiminti Altmajerį, Grioje ir Pofalą. Kalba, kanceliarijoje ji mėgsta erzinti savo ministrus. Jeigu taip, tai turi būti dideliu kontrastu su jos ypač nuobodžiomis viešomis kalbomis. Sunku įsivaizduoti, kad kažkada ši nuobodybė buvo pastovi nudistų pliažų lankytoja (gana populiarių VDR) ir bendrai neblogai linksminosi.


Bus tęsinys.

Šaltinis: